ZIGMAS PAKŠTAITIS

šiaurės vasaros giesmės

 

I

 

sedrikai kelkis

 

šita naktis tai prasimanymas

tiksliausia iš lygčių

dailiausia teoremų

 

tiksli tarsi vanduo

kartojantis kūno paviršių 

brendant į ežerą

 

aš negaliu pakęsti visko

kas turi pabaigą

 

sedrikai kelkis

ir perlaužki per pusę savo fleitą

šita šneka trumpa

 

vėjuotas vėlių šokis 

lydi mus kur pavojai

 

tavo užuolaida nepralaidi juokui

tu aprengi mano moteris

nerangiu kalbėjimu

esi 

paskutinis mozės skiemuo

skiriantis lytis ir kambarius

 

šita naktis tai prasimanymas

 

mano juodasis valtininkas
eterio pripildo taurę

ir irklų rėžiais vandeny 

išraižo sutartinių partitūrą

 

sedrikai kelkis

 

šuns lojimas perskelia ežerą

kai pilyje balsų audra ir šokiai

prisikelia poetai

virsta valtimis ir sklando viršum tavo lovos

prisikelia jų moterys

virsta slyvomis ir sirpsta

 

sedrikai kelkis

žvilgsniu išglostyti jų kauliukus

 

 

II

 

apvalusis stalas tai prasimanymas

 

arba tik būdas mums kalbėtis

vidury nakties sukviesti šokančias vėles

įžiebti fakelus

kad baltutėlės šlaunys

viliotų tamsią valtį 

į puotą ryjančią save

 

apvalusis stalas

yra virš ežero pasklidusi migla

kurios jau nuo maldos nebeatskirsi

prisimenanti liemenis arba raktikaulius

iš tūkstančio naktų maudynių džiaugsmo

 

tai šviečiantys langai

kurių atspindžiuose 

bakcho kraujas apsuka ratus senų poetų gyslomis 

ir valtininko prakeikimai

virsta nėriniais

 

apvalusis stalas tai prasimanymas

cigaretėmis žvaigždėlapiuose išpaišytos arklių galvos

iš pelkės sklindantis išminčiaus šauksmas

 

arba mes nuogi

pasikvėpinę vienas kito žvilgsniais

 

Mariaus Samavičiaus piešinys

Mariaus Samavičiaus piešinys

 

III

 

kai buvau jaunas

skyriau plaukus per vidurį

dabinausi žygiais bei rubinais 

ir panikos partitūras 

dėliojau iš žvynų

 

žinau

yra tokia žuvis 

kurios viduriuose 

niūniuoja žėrinti kariuomenė

 

kvatojau iš kalbų apie meilę

kvatojau iš tų 

kurie manė 

jog žino kur eit

 

o savo moteriai 

laiškuose vardinau savaitės dienas

 

be sekmadienio

 

kai pasenau

ėmiau šukuoti plaukus atgal 

visus nuotykius patyriau

kambary

kur susistūmėm lovas

ir šiltu delnu 

man nubraukdavai sapnus arba ligas

 

nugulėtoje odoje 

skaitydavau laiškus

vos atskiriamus nuo žolės faktūros

 

dabar gi 

tiesiog esu

 

atsivedu 

Kajoko asiliuką 

prie ežero

kurį išsikasėm anąnakt

 

 

IV

 

aš negaliu pakęsti visko

kas turi pabaigą

 

todėl

 

džiaugiuos kad būsiu taip trumpai

ir šita vasara

 

nepasibaigs

 

 

V

 

šitas ežeras tai prasimanymas

 

jie žmonės ir tiek

jie niekada neišmoks pasakyti

ką noriu jiems duoti 

ar kuo juos paversiu

 

noriu mėnulio 

 

dabar aš pakeliu miškus 

ir šalia jo guluosi

 

mūsų kapas 

kvepia barchatu ir dykumų šokėjais

jame liečiu raudoną tavo galvą moterie

 

noriu mėnulio

 

todėl dvare nieks negiedos

prakaito deimantais

puošiu mylimas nugaras

 

kol įsispraus istorijoj šitie arkliai

ir žėrintys kastuvai

 

jie nemokėjo pasakyti meilės

kuomet savo keiksmais ir pūslėmis

pradėjo šitą ežerą

 

jų tūkstančiai vežimų išsklaidys bevertį molį po laukus

susirinkus vandeniui iš užtvenktų upių

už lango veisis baltutėlės pilnatys

 

girdėjau kaip jie kalba

kad netolies kvėpuoja priešai

žinau

kad buvo ir tokių

kurie nuogi išbėgo pasiduoti

 

tačiau už miško jie terado vėją

 

nes nežinojo

kad priešų nė nebuvo

kad užkariavimai arba gynyba man kokti

 

kad aš iš gintarų

ir jų dukrų skaistybės

liesiu jaunatį 

užburtas šokančių vėlių dūzgimo

 

dabar

kai pakeliu miškus ir šalia jo guluosi

(Kaligula mielasis mano)

 

jų provaikaičių smilkiniais 

sruvena eteris 

ir šiaurės šviesuliai dabina jų šlaunis

 

pilyje šokiai

 

ežere mėnulis

 

 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.