IVAN TURGENEV

Poezijos vertimai

 

Ivanas Turgenevas (1818–1883), kurio 200-ąsias gimimo metines šiemet minime, gerai pažįstamas klasikine rusų literatūra besidomintiems skaitytojams. Jo romanai, apsakymai lietuvių kalba pasirodė dar praėjusiame amžiuje. Žinome ir savitus Turgenevo eilėraščius proza. Romantinė lyrika lietuvių skaitytojams pristatoma rečiau. Sukurti daugelį poezijos tekstų rašytoją įkvėpė jo didžioji mūza, XIX a. Europos operos žvaigždė Pauline Viardot. Turgenevo eilės pasižymi muzikalumu, kai kurios išsiskiria savitu, artimu romansui skambesiu. Jos traukė kompozitorių Antono Rubinšteino, Aleksandro Zaicevo, Georgijaus Katuaro ir kitų dėmesį. Kai kurie kūriniai ir šiandien skamba garsiausių romansų atlikėjų repertuare.

                                                    Vertėja

 

 

 

Pavakarys… giedra žydrynė.

Tik rudenį giria – nuoga.

Gal bent lapelio nenuskynė?

Vis dairos akys: o staiga

Išvys jį… ne, alėjų smėlį

Jie nugulė tyliam sapne,

Lyg praeities dienų šešėliai,

Liūdnoj užsnūdę širdyje.

 

 

 

 

Kodėl vis liejas liūdnos eilės

Tamsios nakties tylumoje,

Aistringas balsas, balsas mielas

Vis atplasnoja pas mane.

 

Kodėl? Jos siela suliepsnojo

Ne dėl manęs, ne dėl manęs…

Ir kad širdis jos taip vaitojo,

Kaltasis vėl buvau ne aš.

 

Tad kogi siela kaip į dangų

Po kojom veržias jai sukniubt,

Lyg siautulingos jūrų bangos

Prie išsvajotųjų krantų?

 

 

 

 

Kai išsiskyrėm nelauktai, –

           Jokia čia paslaptis, –

Mylėjau taip tave karštai,

           Kiek leido gyvastis.

 

Dabar tave sutikęs vėl

           Jau akmeniu tyliu –

Pažvelgt liūdnų akių gelmėn

           Nenoriu, negaliu.

 

O tu, lakštute, vis suoki

           Apie gerus laikus.

Naivume šventas, kur lenki,

           Man viskas atgrasu!

 

Žinok: patyriau nemažai

           Tėkmėj dienų sunkių…

Ir džiaugsmo daug jau užmiršau,

           Ir ašarų paikų.

 

 

 

Plaukia mėnuo padangių aukštybėj

 

Plaukia mėnulis padangių aukštybėj

           Blyškiu keliu;

Vandenys jūrų paklūsta galybei

           Jo spindulių.

 

O mano vargšės sielos vandenynui

           Mėnulis – tu…

Esi varge ir laimėje valdovė

           Širdies krantų…

 

Jau meilės iškankinta mano siela

           Tava visa…

Tik tu šalta ir tolima lieki lyg mėnuo –

           Nakties šviesa…

 

 

Michailo Salmovo natiurmortas

Michailo Salmovo natiurmortas

 

Ruduo

 

Liūdnom akim ruduo užbūrė.

Per ūką girion vis brendu,

Tyloj palaimą surandu –

Balta padange vėl skrendu

Viršum juodų pušų viršūnių.

Patinka man rūgšti žolė:

Kramsnoju stiebą, prisišliejęs

Prie žemės, ir svaja užlieja…

Kažkur šaiži genių giesmė…

Žolė nuvytus, apšarmojus

Ramybe džiugina akis.

Ir liūdesin tarytum laisvėn

Plasnoja vėl mana širdis…

Ko atmintin neprisišauksiu?

Kokių svajų daugiau nebus?

Lyg gyvas kūnas pušys lenkias,

Girdėt ošimas jų mąslus,

Kol vėjas, lyg didžiuliai paukščiai,

Nekviestu šuoru atplasnos,

Tamsių šakų rezgynės aukšty

Piktai, nekantriai sumauros.

 

 

 

Zylė

 

Zylės išgirdau dainelę

Tarp pageltusių šakų;

Na, sveika, maža paukštele,

Kelrode rudens dienų!

 

Ta giesmelė pranašauja

Darganą, žiemos speigus,

Bet vis vien žėruoja laime

Balsas linksmas ir skambus.

 

Virva, liejas paukštės trelė –

Kerinti garsų dermė.

Ar mane joj sužavėjo

Tik rami gamtos žaismė?

 

Ar, lyg vaikas, švilpiniuoja

Ir tavy aistra gyvent –

Ta, kur nuo mirties užstoja,

Būtį padeda ištvert?

 

 

 

Pavasario vakaras

 

Auksiniai debesys klajoja

Virš žemės, gaubiamos sapnų,

Pritilę lygumos žėruoja

Bekrašte jūra nuo rasų;

Kažkur migloj upelis gurva,

Griaustinis murma dausose,

O drebulė bailutė spurda

Tingaus vėjelio delnuose.

 

Parėmus dangų, snūduriuoja

Gili smaragdinė giria,

Tik per miegus vis suplasnoja

Kažkoks lapelis tankmėje.

Žvaigždė žaroj vakarėj supas,

Puikiosios meilės įkvėpta.

Tokia palaima, tarsi būčiau

Vaikystėn grįžęs; kaip tada.

 

 

Vertė Nora Jazbutytė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.