Orfiškosios giesmės
Nors apie senovės Graikiją linkstama visųpirm galvoti kaip apie filosofijos ir mokslo ramovę, išties šioje kultūroje religinis dėmuo taip pat nestokojo svarbos. Dabartinė senovės graikų mitologijos samprata daugiausia esti nulemta tų atošvaisčių, kurios mus pasiekia per klasikinę graikų ir romėnų literatūrą. Vis dėlto yra išlikę tekstų, kuriais byloja pati graikų religinė mintis. Vieni tokių – orfiškosios giesmės, priskiriamos legendiniam dainiui Orfėjui. Jo vardu pasivadinusi mistinė religinė srovė orfizmas pabrėžė epifaninį santykį su dievybėmis slaptųjų apeigų (misterijų) metu ir kliovėsi ezoterine, simbolių kalba užšifruota žinija. Vėlyvojoje antikoje orfizmas glaudžiai susipynė su neoplatonizmu. Orfiškosios giesmės, kaip manoma, susiklostė VI–II a. pr. m. e. Iš XV a. Italiją pasiekusių rankraščių žinomos 87 orfikų apeigose giedotos giesmės, kuriose šlovinamos įvairios dievybės ir sudievintos abstraktybės. Šiuose tekstuose nėra mitologinių siužetų – ištisa giesmė yra meldžiamos dievybės savybių ir vardų nusakymas. Tuo, beje, jos labai primena senovės indų stotras – glaustas povedinio laikotarpio maldas. Prie giesmių pateikti apeigos metu smilkytinų smilkalų pavadinimai.
Čia siūlome susipažinti su septyniomis giesmėmis iš orfiškųjų giesmių rinkinio. Pirmoji skirta Hekatei – chtoninei kerų, burtų, kryžkelių deivei, kurią lydi žvėrys, šunys, vėlės. Ši trilypė kosmoso spynų valdovė vėlyvojoje antikoje įgavo itin didelę svarbą, todėl nieko keista, kad malda jai ir pradedamas rinkinys. Trečiąja giesme meldžiamasi Nakčiai, kuri laikoma visos būties gimdytoja, pirmąja, atsiradusia iš chaoso. Septintoji giesmė skirta Žvaigždynams (tiksliau, žvaigždėms, bet graikų astḗr – vyriškosios giminės žodis), šlovinamiems kaip žmogaus lemties valdytojai. Aštuntąja giesme garbinamas viešpats Saulė – Helijas, – dangiškoji visa reginti akis, teisingumo valdovas, dangiškų ratų vadeliotojas. Devintoji skirta Selėnei. Tai deivė Mėnulis (arba, kaip čia verčiama retu lietuvišku moteriškosios giminės žodžiu, Mėna), kuri vaizduota su tauro ragais, riedanti naktinio dangaus ratais, mainanti savo pavidalus. Septyniolikta giesme apdainuojamas vandenynų viešpats Poseidonas – jūreivių globėjas, audrų sukėlėjas. Hermis, kuriam skirta 28-oji giesmė, pagarsėjęs graikų dievas triksteris – vagių, prekybos, žaidynių, visokių linksmybių globėjas, tačiau drauge ir Dzeuso pasiuntinys, šventąją Žosmę (logą) perprantantis hermeneutas. Paskutinė čia publikuojama giesmė skirta mitiniam vakarų vėjui Zefyrui, nors tekste apgiedamos jo švelniosios dukros – dvelkmės (auros), laimingai plukdančios laivus.
Vertėjas
1. Hekatei
Šaukiuosi kryžkelių Hekatę – globėją mylimą kelių
Danguję, žemėję ir jūrinę – šafraniniu rūbu
Patrakėlę kapinę, siautojančiąją tarp vėlių
Vientulišką Persėją, besipuikuojančią elnių pulku
Naktigonę, nepergalimą karalienę, ganytoją šunų
Žvėriabalsę staugūnę nežabotą, paveikslą, neliestą akių
Taurais važiuotą, valdūnę viso kosmoso spynų
Viešpačią laumę, kalnėnę, penėtoją jaunų
Mergele, nuženk į iškilmes šventas, meldžiu
Jaučiaganiui tu maloninga, mogaukis smilkalų kvapu
3. Nakčiai
(smilkant deglais)
Aš naktį apgiedosiu – dievų gimdovę ir žmonių
Naktie, visų gimtie, Kipridės dar žinoma vardu
Suklusk, laimioji deive, žvaigždėta, dangaus mėlynumų
Godotoja šventos ramybės ir poilsingųjų sapnų
Džiugioji, palaimioji, mylioji motina svajų
Tu atvanga, šventoji, po dienos darbų sunkių
Sapnanešė, naktišvietė, žirgūnė, mylima visų
Ir žemiška, ir dangiška – tavi skliautai abu
Gobėtoja, guvi šokėja dangaus plačių erčių
Kai skrieji, tu šviesą sėji į šalį apačių
Į pragarą – reiklios Nuožmos vis genama jėgų
Nūnai, laimioji labdare lauktoji, tave kviečiu
Maloningoji, klausyki mūsų meldžiamų balsų
Ateiki, palankioji, ir vyki baugą tamsumų
7. Žvaigždynams
(smilkant aromatais)
Žvaigždynų dangujų šventų tvaskėjimą godoju
Balsu maldingu šventus dievaičius aš algoju
O dangiški žvaigždynai, Nakties juodosios meilės nestokojat
Verpetais sūkuringais tarp praamžiškų liepsnų vis sūkuriuojat
Žėruodami ir amžinai liepsnodami gimdytojai vičvisko
Vėliavnešiais likimo santys, lemties ištikimi lydovai
Plačiais keliais Dievopi vedat mirtinguosius žmones
Glabojate dangaus septynias juostas, oru klajojate
Dangujai jūs ir žemiški, niekados nesigaluojate
Nakties drobulę juodą akim praregti visad duodat
Ir jūsʼ plevenimas žarus nakčia džiugi mums bus paguoda
Ateikite, žvaigždynai visažiniai, plušos šventojon puoton
Lai leis darbų tauriųjų kelias pasiekti didžią godą
8. Helijui
(smilkant maną ir ladaną)
Klausyk, laimus Visaregy, akis esi praamžė
Titanas auksaspalvis, šviesa dangujė, Hiperionas iškilžengis
Savagimys nenuovargus, gyviesiems – įstabus paveikslas
Iš dešinės Aušra tau brėkšta, o kairėje – Naktis jau blendžias
Metų laikų valdovas, smagiai savu keturbėgiu ratuoji
Žvitriai, mitriai, sragiai, spitriai tu važnyčioji
It ūžlę sukdamas beribėmis platybėmis žirgus ganioji
Tu pamaldiems šaunus vedlys, o nedoriems – rūstūnas
O auksalyri, tu kosmoso darnius kelius esi prastūmęs
Darbų doringų pavyzdys, bernužis, laikmečių valdūnas
Švilpėjas, kosmoso viešpats, liepsningo ratilo skrajūnas
Deglanešys margūnas, vaisus gyvaleidis gydūnas
Laikmečių tėve, nemarus Dzeuse, nesuteptas aržūne
Vaiski kosmosą apskriedžianti akis esi, tu visko apšvietėjas
Tu besileisdamas žaižaromis įstabiaspindėmis užlieji
Kosmoso viešpats nuotuokusis, versmes pamilęs, įdėm tu teisingumas
Tikėjimo gynėjas, visų gelbėjas, praamžis tavo viršingumas
Akie teisybės, šviesa gyvybės, didus važūnas
Paraginki šaižiu botagu vežėčias ketverto ristūnų
Klausydamas maldų, tu švieski vaidelotų buičiai dėl palaimingumo
9. Selėnei
(smilkant aromatais)
Klausyki, deive karaliene šviesoneše Selėne
Nakčiabride oreive taurragine Mėna
Nakties deglanešė duktė esi, o skaisčiažvaigžde Mėna
Ir vyriška, ir moterinė tu, tai dyli, tai vėlei tu pilnėji
Žvaigždošviese, vaisgamta, žirgmyle, laiko motinėle
Tu vygė, širdgili gintarė, žvaigždžių šviesos sėjėja
Visarege, dabiom žvaigždėm patvinusi sapnų laukų globėja
Tyla tau džiugesys, nakties palaimos maloningoji skyrėja
Mūsʼ džiaugsmui žibinta esi, šlovingoji nakties karūna
Šydais siausta guvi mergelė, lankais lakiojanti Žvaigždūnė
Ateik, laimi žavi skaistžvaigžde triguba šviesa mėnulio
Ir galiom žiburiausiom naujatikius tavon paguodon einančius užtark, merguže
17. Poseidonui
(smilkant mirą)
Klausyk, Poseidone, Žemės šėmaplauki nešėjau
Žirgūne, tridantį rankoj laikąs, kurį variu išlieję
Tu jūrių gelmingų dugnuos karaliauji nuėjęs
Jūrvaldy griausmabalsi, sragus Žemės pakrančių mušėjau
Žaviaaki bangočiau, smagiai važnyčioji ristūnų vežėčias
Tau ošiant sūrūs vandenys marių pursloja ir riečias
Gelmenis jūrų sraumingus – trečiąją dalį pasaulio esi paveldėjęs
Džiaugiesi tu podraug vilnimis, žvėrimis – dievaitis esi ir veldėjas
Žemės pãmato, laivų sklandaus kelio kurs esi privaizdėjas
Ramybėn, sveikaton, palaimon nepriekaištingojon būk mums lydėjas
28. Hermiui
(smilkant ladaną)
Išklausyk manęs, Hermi, Dzeuso angele, Majos sūnau
Širdies visagalės, karaliau marūnų, žaidėjai lenkias tik tau
Esi linksmas ir suktas vedlys, tu Argo siaubūno kovėjas
Pranaše dieviško Žodžio, žmogmyly, sandalais sparnuotaisiais skrieji
Patinka, Gyvatnešy, tau imtynės, apgavystės, suktybės
Esi visa ko aiškintojas, pelno nešėjas, lauk veji negerybes
Rankose turįs įnagį pelnyt nepriekaištingą ramybę
Tu sėkmę neši, korikieti laimus, moki vingraut visokias vingrybes
Reikaluos esi padėjėjas ir miruoliams bičiulis vargstant vargus
Kalbos ginklas baisingas, jam iš nuostebio kniaubias žmogus
Išklausyk liaupsę maniškę, gyvasčiai siųsk gerąją lemtį
Taurią žosmę, omenį guvų, leisk man oriai gyventi
81. Zefyrui
(smilkant ladaną)
Dvelkmės, dukros visgimdžio Zefyro oreivės
Maro atvangą nešat ošdamos glosniai ir gaiviai
Pavasãrės jorinės prieplaukoj lauktos užeivės
Lengvu oro pukšniu grakščiai prieplaukon genate laivę
Lai vėjuodamos, pilnos malonės, nepriekaištingos ateisit
Lengvasparnės, ankstyvos, it oras nematomus pavidalus mainot
Iš rusų ir anglų kalbų (sekdamas graikišku originalu) vertė Šarūnas Šimkus
