Kitas XIX–XX a. pradžios Vilniaus veidas

Pažangesniuose Europos miestuose tvarkyti namų ūkį ir keisti miestų sanitarinę būklę pastūmėjo Johno Snow choleros bakterijų plitimo būdo atradimas, nuneigęs iki tol egzistavusią infekcijų (choleros, tymų, maliarijos) plitimo oru teoriją (miasmatic theory). Londone 1854 m. kilus choleros epidemijai Johnas Snow ligos plitimą susiejo su geriamojo vandens užterštumu žalingomis bakterijomis. Jų atradimas ir dažnai besikartojančios choleros epidemijos paskatino Europos šalių vyriausybes ir Europos miestų administracijas labiau susirūpinti sanitarine būkle: XIX a. antrojoje pusėje steigtos miestų sanitarijos priežiūros komisijos, masiškai rengti viešieji tualetai ir individualūs sanitariniai mazgai, tiestos naujos ir rekonstruotos senos vandentiekio bei kanalizacijos linijos, kreiptas dėmesys į apgyvendinimo tankumą, labiau rūpintasi šiukšlių išvežimu ir miesto higiena, o Paryžiuje, siekiant praplatinti miesto gatves, apskritai sugriauti ištisi tankiai apgyvendinti nepasiturinčių miestiečių kvartalai ir pan.

Garinės skalbimo mašinos reklama. 1908

Šiomis priemonėmis iš esmės siekta ne tik rekonstruoti miestų erdvę. Rūpinimasis Europos miestų sanitarijos ir higienos būkle, siekis Europos miestus paversti švaresniais ir patogesniais gyventi sparčios technologijų pažangos laikotarpiu davė pradžią buitinių patogumų pokyčiams – buvo imtos rengti modernios kanalizacijos, vandentiekio ir elektros instaliacijų sistemos. Su buitinių patogumų plėtra buvo vystoma ir buitinės technikos pramonė. Atsirado buitį lengvinančių įrenginių – dujinių viryklių, pasirodė pirmieji šiuolaikinių skalbimo mašinų prototipai. Buitinė „prototechnika“ iš industrinių Vakarų pamažu plito Sankt Peterburge, Rygoje, Varšuvoje, Vilniuje ir kituose tuometinės Rusijos imperijos miestuose. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniaus (ir kitų miestų) spaudoje jau buvo reklamuojama privilegijuota priemonė „Eksikatorius“ drėgmei iš sienų sugerti, Varšuvos fabrikų ledainės kambariams, portatyvinės patobulintos virtuvinės viryklės, diplomais ir aukso medaliais įvairiose Europos valstybėse apdovanotos skalbimo mašinos „Iona“, puder-klozetai (į juos pilti kiminai kvapui sugerti) ir kita. Permainos buityje ir miestų sanitarinių sąlygų pokyčiai keitė gyvenimo būdą. Kartu keitėsi žmonių savimonė ir poreikiai, miestų erdvės darėsi švaresnės. Taip trumpai galima apibūdinti XIX a. miestų sanitarinės būklės pokyčius.

XIX a. miestų sanitarinei aplinkai bene didžiausią įtaką turėjo nutiestos nuotekų sistemos ir vandentiekis, prie miesto kanalizacijos prijungti tualetai, tuomet vadinti vaterklozetais. Taigi norintiems sužinoti daugiau apie sanitarinės erdvės pokyčius Vilniuje siūlome tam paskirti apie penkiolika minučių.

Nors Vilniuje vandentiekis buvo nutiestas XV a., nuotekų sistema skystiems nešvarumams pašalinti su aštuoniais kanalais jėzuitų buvo įdiegta dar XVIII a., o XIX a. pradžioje kelis kartus restauruota, modernios vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, apjuosiančios visą miestą, buvo įdiegtos tik 1912 m. Tuomet miesto administracija suplanavo per šešerius metus (iki 1918 m.) prijungti prie vandentiekio ir kanalizacijos visus Vilniaus namus. Buvo nustatytos vandentiekio kainos: pirmieji 50 000 kibirų kainuotų po 0,12 rb už 100 kibirų, antrieji 50 000 kibirų – po 0,11 rb, tretieji – po 0,1 rb, ketvirtieji – po 0,095 rb, penktieji – po 0,08 rb, kol būtų pasiekta galutinė kaina – 0,07 rublio.

Iki 1912 m. gyventojai vandenį semdavosi iš šulinių. Vilniuje 1844 m. keturiolikos namų ir dviejų pirčių savininkai turėjo įsirengę nuosavus šulinius, kuriuos papildydavo tekantis vandentiekio vanduo. Virš tokių šulinių paprastai statyti maži mediniai nameliai su šulinio savininko ženklu. Visuomeniniam naudojimui buvo skirti trys vandentiekio šuliniai: šalia Universiteto, Šv. Ignoto g. buvusių kareivinių ir sinagogos Žydų g. XIX a. viduryje Vilniuje iš viso buvo 357 šuliniai ir trys tvenkiniai. Tačiau dauguma gyventojų gėrė Vilnios ir Neries upių bei šulinių vandenį. Vilniaus sanitarinės būklės apžvalgoje nurodyta, kad XIX a. pabaigoje mieste 798 namai iš daugiau kaip 2 000 neturėjo šulinių, o 305 namai sėmėsi vandenį iš Vilnios ir Neries, į kurias buvo nuleidžiamas ir ne visada tinkamai filtruotas panaudotas fabrikų vanduo.

Gyventojai, kurių namai buvo atokiau nuo vandens šaltinių, paprastai naudodavosi vandens vežėjų ar nešėjų paslaugomis. Pateiksiu pavyzdį, vaizdžiai aprašantį vandens tiekimo procesą Pylimo gatvės gyventojams XIX a. pabaigoje: „Nuo mažens aš, prašantysis, verčiuosi vandens nešiojimu bei vežiojimu ir taip užsidirbu duonos kąsnį. Iki Mokyklos kieme uždarant fontaną, aš nuolat sėmiausi vandenį iš ten esančio fontano, nuo kurio man buvo netoli statinėmis vežioti vandenį iki mano klientų, gyvenančių Pylimo gatvėje ir prie stoties. Uždarius šį fontaną, aš semiu vandenį iš vandentiekio šulinio, priklausančio Šv. Jonų bažnyčiai, bet dėl didelio atstumo iki Pylimo gatvės ir kalvotų Šv. Jono, Dominikonų ir Trakų gatvių man nudvėsė jau dvi poros arklių, kuriems tekdavo kelis kartus per dieną traukti statinę į kalną. Vandens čiaupas, esantis miesto būdoje šalia Umiastovskių namo Trakų (ir Pylimo) gatvių kampe, pastatytas ant Vingrių šaltinio, tiekia pakankamai minkšto vandens, kurio pakaktų ir Pylimo gatvei… Valdyba gali skirti man metinį mokestį miesto naudai. Tai man būtų naudingiau nei nuolatos dvesiantys arkliai…“

Namų savininkai, pavyzdžiui, Vokiečių gatvėje esančio 374 posesijos namo (dabar Vokiečių g. 26) šeimininkai, 1881–1898 m. už vandentiekio paslaugas kasmet mokėdavo po 25 rb, 1899–1906 m. – po 70 rb. Šalia esantys liuteronų bendruomenei priklausę namai (dabar Vokiečių g. 20–24) 1881 m. už miesto vandentiekį sumokėjo 66,17 rb per metus.

Kaip ir vandentiekis, miesto kanalizacija buvo nepakankamai išplėtota, todėl daugelis miesto kvartalų nebuvo prijungti. Iš esmės XIX a. pabaigoje mieste dar naudotasi XVIII a. kanalizacija, kuri buvo nutiesta Žydų, Stiklių, Gaono, Dominikonų, Skapo, Pilies, Sodų, Pylimo gatvėse, Trakų g. pradžioje, Gedimino prospekto atkarpoje nuo Žemės banko iki Katedros aikštės ir dalyje Antakalnio. Kita „natūrali“ kanalizacija – tai miesto upelis Kačerga, bėgantis Pylimo, Trakų, Liejyklos, L. Stuokos-Gucevičiaus gatvėmis link Neries. Šalia jo buvusių namų savininkai virš upelio statėsi kiemo tualetus, taip išspręsdami kiemo higienos problemą. Šie miestiečių veiksmai miesto administracijai kėlė daug rūpesčių ir galop upelis buvo įmūrytas.

Vienoje Vilniaus sanitarinės būklės apžvalgoje rašyta, kad namų savininkai skystų nešvarumų ir pamazgų šalinimo klausimą sprendė pasenusiais metodais: duobės buvo medinės arba užpiltos cementu, nors higienos normos jau reikalavo į moliu išplūktą ir šiaudais išklotą duobės dugną dėti degutuotą medinę dėžę. Tačiau XIX a. pabaigoje iš 2 060 Vilniaus namų tokias duobes buvo įsirengę vos 80 namų savininkų.

Kodėl buvo svarbu duobes plūkti moliu? Manyta, kad nei cementas, nei juo labiau medis negali sulaikyti skystųjų nešvarumų ir dujų skverbimosi į dirvą. Tai padaryti galėjo tik molis. Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio miesto Statybos valdyba jau akylai stebėjo, kad įrengiant lauko tualetus būtų laikomasi tam tikrų sanitarinių-higieninių normų, pavyzdžiui, lauko tualetuose buvo privaloma įrengti ventiliaciją, atitinkamai įrengti pamazgų duobę, kad duobių turinys neterštų dirvos, taip pat pradėta drausti statyti tualetus šalia šulinių. Namų savininkai buvo verčiami dezinfekuoti ir valyti duobes vos joms užsipildžius, o kvapui sugerti nuo devintojo dešimtmečio vidurio pradėtos naudoti durpinės samanos (kiminai, sphagnum). Tai leido patalpose turėti puder-klozetus, pritaikytus kiminams, turintiems sugerti kvapą, įberti. Be to, kiminai sudarė sąlygas ekskrementus išvežti dienos metu, neerzinant praeivių kvapais.

Kambario klozetų reklama. 1905

Tai buvo ypač aktualu, nes duobės tebevalytos primityviai – asenizatoriai, virvėmis nusileisdami į duobes, jų turinį samčiais ar kibirais perpildavo į statines, o šias išveždavo į specialiai įrengtus sąvartynus. Ten skystis turėjo būti išpilamas į specialiai paruoštus griovius, šie būdavo užpilami kalkėmis, durpėmis ir žeme. Taip buvo gaminamas ir kompostas. Ilgą laiką ekskrementai laikyti trąšomis ir iki dirbtinių trąšų gamybos laikų aplinkinių kaimų valstiečiams tai buvo suprantama kaip tikras „auksas“.

Tačiau dėl papildomų išlaidų asenizacijos brigadų savininkai kiminus naudoti neskubėjo ir XX a. pradžioje, o duobių turinys vis dar buvo vežamas statinėmis (neretai – atviromis). Miestiečiai ir toliau kentėjo nuo asenizacijos procesą lydinčių kvapų ir XIX a. pabaigoje, ir XX a. pradžioje. Antai nežinomas autorius XIX a. devintajame dešimtmetyje rašė, jog „vežamos statinės skleidė tokį koktų kvapą, kad jautresni subjektai apalpdavo [...], išvydę gurguolę praeiviai slėpdavosi pirmose pasitaikiusiose tarpuvartėse“. O 1911 m. asenizacijos gurguolės viršininkas į miestiečių prašymą nevalyti duobių dienos metu atsakęs, kad „miestiečiams nėra reikalo kišti nosių ten, kur nereikia“. Be to, asenizacijos brigados nuolat pažeidinėjo taisykles ir ypač naktimis, tamsos priedangoje, pamazgas pildavo nenuvežusios iki atitolusių nuo Vilniaus keturių sąvartynų: prie Kuprioniškių dvaro, Mileišiškėse Antakalnyje, prie Justiniškių kaimo ir Lyglaukių vietovėje.

Tačiau Vilniaus administracijos Statybos valdybos nustatytų ekskrementų duobių sanitarinių normų ir miesto dūmos reikalavimų steigti tualetus su ventiliacija, kaip matyti, buvo paisoma. Antai 1892 m. Vilniaus vykdomoji sanitarijos komisija fabrikų inspektoriams, kurių kompetencijai priklausė darbininkų sveikatos priežiūra, pateikė brėžinį, nurodydama, kad lauko tualetai, privalomi visiems fabrikams, turi būti įrengti su numatyta ventiliacija, duobė neturi praleisti skysčio, o Ukmergės g. namo savininkui nurodyta ekskrementų duobės dėžę įrengti iš degutuotų plokščių, plyšius užkimšti pakulomis, o tarp grunto ir dėžės šonų turėjo būti suplūktas 8 varškų storio molis, kitur reikalauta 12 varškų. Įrengti viešieji tualetai.

Šie faktai liudija, kad miesto gyventojai buvo susipažinę su buitiniais patogumais. Nors gyventojų pajamos labai lėmė buitinių patogumų ir apskritai buities kokybę, XIX a. pabaigoje net patys turtingiausi miesto gyventojai ne visuomet galėdavo įsirengti patogų būstą.

XIX a. devintajame dešimtmetyje higienos situacija mieste kiek pasikeitė, bet pokyčiai nebuvo žymūs: įrengtas vandentiekis daugeliui gyventojų suteikė didesnį komfortą, bet iki 1912 m. tik labai nedidelė namų dalis buvo prijungta prie miesto kanalizacijos.

Miesto gyventojai nuolat savavališkai išvesdavo vamzdžius į gatvių griovius: namo savininkas Dainovskis, gyvenęs Nikodemo skersgatvyje, į gatvę nutiesė pamazgų ir įvairių nuotekų vamzdį, tokį pat nuotekų vamzdį Aušros Vartų gatvėje įsirengė ir protojerėjus Gomolickis.

Vidurinė klasė, reikalaudama statusą atitinkančio komforto, reorganizavo individualią erdvę. Naujos patogumų formos (koridorių sistema, vandeniu nuleidžiami klozetai (vaterklozetai) ir kt.) Vilniuje pradėtos diegti jau XIX a. septintajame dešimtmetyje, tačiau išplito tik devintajame dešimtmetyje: „Čia [Gedimino pr., Vilniaus ir Antakalnio gatvėse], – rašoma daktaro V. Zalkindo disertacijoje, – kiekvienais metais dygsta vis nauji namai, vienas už kitą patrauklesni butų apdaila ir patogumais vis labiau primenantys sostinės būstus.“ Moderniai įrengti būstai, turintys visus patogumus, – tai miestiečių buveinės su įjungtu vandentiekiu ir kanalizacija, vonia, klozetu ir dujiniu arba elektriniu apšvietimu.

Tačiau kiek namų Vilniuje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo įrengti vaterklozetai ir vonios, kuriuo laikotarpiu tai tapo masiniu reiškiniu – lieka neatskleista. Vis dėlto Vilniaus universiteto bibliotekoje aptikta knyga „M. P. Nadenino naujoji sanitarinė sistema namų ir miestų sveikatingumui pagerinti“, autoriaus dovanota miesto galvai 1913 m. balandžio 4 d., leidžia manyti, kad modernūs sanitariniai mazgai Vilniuje masiškai paplito jau iki Pirmojo pasaulinio karo, bet dalis namų nebuvo kanalizuoti ir XX a.; tokio XIX a. palikimo kur ne kur tenka matyti net ir dabartiniais laikais.

Viešojo tualeto fasadas. XX a. pr.

Apibendrinant galima sakyti, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vilniaus gyventojai buvo susipažinę su visais to meto patogumais, tačiau dėl administracijos aplaidumo ir bendro tuometinės Rusijos imperijos atsilikimo patogumai buvo neprieinami net pasiturintiems miesto gyventojams. Galimybės prisijungti prie miesto vandentiekio ar kanalizacijos daugelis Vilniaus gyventojų neturėjo dėl paprastų priežasčių – gatvėje prie jų namų nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos linijų.

– – –

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Vilniaus, Kauno, Gardino ekologija ir sanitarinė-higieninė sistema 1870–1914 m. Europos miestų modernizacijos kontekstuose“, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (sutartis Nr. S-MOD-17-9).