MONIKA STAUGAITYTĖ

Eilės

 

 

Krantas, vanduo ir meldų tankynė

Šiandien čia radome upę

Čia radom paviršių ir dugną šiame vandeny

Iškalbėtam per tūkstančius metų sėdim

 

Tarp dumblo ir smėlio, plaunam save

Saujom žodžių įtrinam jais savo kūnus

 

Visada yra tai, ko nepasiekia žodžiai

Kas bijo kalbos mūsų išvirkščios pusės

 

Tavo priešpilnis veidas priešais mano

Priešpilnį veidą

 

Upėj nėra kur laikytis, čia esam

Savo pačių atspindžiai, jokio raibumo

 

Akių nenusuk – stos pilnatis

 

 

 

paukštis skrenda virš upės
upė aplenkia paukštį
paukštis krenta į upę
upei nerūpi paukščio skendimas
paukščiui nerūpi upės tekėjimas
lyja

 

 

 

laimingasis numeris dvidešimt šeši
išplautas meilės į krantą
išplautu skrandžiu
stropiai plaunamomis mintimis

 

įvertinkite savo nerimą skalėje 
nuo vieno iki dešimt
įvertinkite savo nuotaiką
vakar ir šiandien
kodėl taip padarėte

 

kodėl aš taip padariau?

 

mes neturime rozečių ir užraktų
bet turime rugius prie bedugnės
kad užsimirštume ir kristume 
gilyn gilyn

 

mes neturime veidrodžių
bet turime spalvotus plastikinius puodelius
triskart dienoj kaip žąsiukai eilutėn
oranžinis žalias mėlynas

 

tabletės baltos rožinės gelsvos
„nuo miego“

 

jie prašo paaiškint kuo
skiriasi kiaulė nuo karvės
karvės akys liūdnesnės ji
žiūri į tolį tarsi ilgėdama

 

aš stengiuosi į akis nežiūrėti
dar pastebės
kad manęs čia nėra

 

 

 

dabar aš esu lėta ir sunki forma apsitraukus oda

kurią susikaupę baksnoja ir maigo

 

dabar aš esu dvi rankos ištiestos į priekį

įvertinti kurioje šiandien ryškiau mėlynuoja

 

dabar aš esu ta raudona dėmelė kurią

spjaunu kriauklėn ir aptemsta pasaulis

 

dabar aš vėl penkerių šešerių ir daugiau

kai tėvams buvau vienas didelis paroksizmas

 

dabar aš tik forma be jokio turinio

būtinumo keltis privalomų pasiaiškinimų

 

dabar išspjaunu save kad pažiūrėčiau kas liko

ir užsimerkiu

 

 

užkalbėjimas gyvasčiai

 

ateik mirtele

ant mano rankų

 

kad suptumei

ir siaustų vėjai

 

kad suptum mane

ir kaulai byrėtų

 

tuos kaulus kapotų

paukščiai

 

aš pati būčiau paukštis

kuris save kapoja

 

tada mirtele

nurimtų žemė

 

sniegu

samanomis ir seilėm

 

sulipdytum mane

pastatytum ant kojų

 

be vardų nemylimų

minčių karščiuojančių

 

ateik mirtie

gimdytoja

 

Mariaus Samavičiaus piešinys

Mariaus Samavičiaus piešinys

 

 

Ši progresija ne aritmetinė

Iš tikrųjų net ne progresija

Budėjimas niekada nesibaigsiantis

 

Uolus mokymasis pastebėti

Susikertančias linijas

Kritinius taškus

 

Pastebėti mudviejų kontūrus

Ribas, kur kreivės užlūžta

(Į brėžinius stengiuosi nebežiūrėti)

 

Ši progresija nuolat didėjanti

Suprask, greit jau pajėgsiu

Nupiešti tau kvepiantį vėją

Žydintį sodą ir vidury

Tavo nuogumą

Žiedais apipiltą

 

visa ką susapnuoju turiu pašnabždėt

tau į ausį suberti

į švelnią geldelę

 

nieko tokio jei kartais pabyra

kartojas iš naujo

 

(visi sapnai kurių

negaliu prisiminti yra

visi eilėraščiai

kurių niekaip nepabaigiu)

 

niekas taip paprastai neišleidžia

iš atvirkštinio pasaulio

į gerąją pusę

 

ten purvinos gatvės senukas

vaiko kūne kuris

prieš pabundant atims man gyvybę

 

saujos pripildytos kraujo

ir pieno taip plaunu

šio pamiršto miesto nuodėmes

 

prieš pabundant senukas atneša veidrodį –

gramdau savo purviną kūną

 

įtariu jog yra mechanizmas

kurio geriau neardyt nesukiot

net nežiūrėt į tą pusę nes

rasi basilisko akutę kuri

pažvelgs tau į vidų

 

tada nieks neišleis

būsi priverstas viską

suprasti todėl

 

atsuk savo švelnią geldelę

subersiu tau viską

kas po nakties

 

lieka iš mano miego

 

 

 

Aš senas purvinas kaukas

Oloj neberandantis vietos

Vaikams pažiūrėti ištrauktas

Kai šitokie lietūs

Kai šitokie lietūs

 

Aš grubus šiaurės vėjas

Vis nudraskomas šašas

Amžina samsara

Be noro be valios

Be šventų vėliavėlių

 

Aš akmuo kurį meta į vandenį

Ir tie ratilai aplink jį

Šitas sušiktas ratas

Jis niekada nesibaigia

 

Mano sode pilna vyšnių

Aš esu vyšnios kauliukas

Įvairios jų kombinacijos

Jas surenka vėjas

 

Kartais vėjas nurimsta

Mano sodą išpjauna

Tokio lietaus neregėjom

Žemė mūsų vienintelis maistas

 

Kemšu ją į vidų

Kad save pasodinčiau iš naujo

 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.