Poezijos vertimai
PABLO NERUDA
(1904–1973)
Meilė
Moterie, aš būčiau tau sūnus buvęs, kad gerčiau
iš tavo krūtinės pieną lyg iš šaltinio,
kad žiūrėčiau į tave ir jausčiau savo pašonėj, ir laikyčiau tave
aukso juoke ir kristalo balse.
Kad jausčiau tave savo venose lyg Dievas upėse
ir garbinčiau tave liūdnuos dulkių ir kalkių kauluos,
nes tavo esybė pro mane praeis be sielvarto
ir išeis iš posmo – be menkiausio blogio krislo.
Kaip mokėčiau mylėti tave, moterie, kaip mokėčiau
mylėti tave, mylėti tave, kaip niekas anksčiau nemokėjo!
Numirti ir vis dar
mylėti tave labiau.
Ir vis dar
mylėti tave labiau
ir labiau.
Rajonas be šviesos
Daiktiškoji poezija išnyksta
ar mano gyvenimas sutelkt jos negali?
Vakar – žvelgdamas į paskutines sutemas –
buvau samanų juoduliu tarpu griuvėsių.
Miestai – suodžiai ir bjaurastis –
priemiesčių pilkas purvas,
nitratų laukas, kuris pečius apglėbia,
apsiblaususių akių vadovas.
Žaros kraujas, kalvas apliejęs,
kraujas gatvėse ir aikštėse,
sutryptų širdžių skausmas,
nuobodžio ir ašarų puvėsiai.
Priemiestį apglėbia upė,
lyg ledinė ranka, kuri tamsą gundo,
jos vandeny jai gėda
stebėti žvaigždes.
Ir namai, kurie troškimus slepia
už langų šviesos,
kol vėjas lauke po truputį
purvo kiekvienai rožei atseiki.
Tolumoj… užmiršimų migla
– tiršti dūmai, suirusios užtvankos –
ir kaimas – žalias kaimas! – kur dūsuoja
jaučiai ir prakaituoti vyrai.
Ir čia esu aš, dygstantis tarp griuvėsių,
prakaldamas tik visą skausmą,
tarsi rauda būtų sėkla,
o aš – vienintelė žemės dirva.
Vertė Kristina Tamulevičiūtė