PABLO NERUDA

Poezijos vertimai

 

PABLO NERUDA

(1904–1973)

Meilė

 

Moterie, aš būčiau tau sūnus buvęs, kad gerčiau
iš tavo krūtinės pieną lyg iš šaltinio,
kad žiūrėčiau į tave ir jausčiau savo pašonėj, ir laikyčiau tave
aukso juoke ir kristalo balse.
Kad jausčiau tave savo venose lyg Dievas upėse
ir garbinčiau tave liūdnuos dulkių ir kalkių kauluos, 
nes tavo esybė pro mane praeis be sielvarto
ir išeis iš posmo – be menkiausio blogio krislo.

Kaip mokėčiau mylėti tave, moterie, kaip mokėčiau
mylėti tave, mylėti tave, kaip niekas anksčiau nemokėjo!
Numirti ir vis dar 
mylėti tave labiau.
Ir vis dar
mylėti tave labiau
ir labiau.

 

Živilė Spūdytė. Visata išsirito iš kiaušinio. 2013

Živilė Spūdytė. Visata išsirito iš kiaušinio. 2013

 

Rajonas be šviesos

 

Daiktiškoji poezija išnyksta

ar mano gyvenimas sutelkt jos negali?

Vakar – žvelgdamas į paskutines sutemas –

buvau samanų juoduliu tarpu griuvėsių.

 

Miestai – suodžiai ir bjaurastis –

priemiesčių pilkas purvas,

nitratų laukas, kuris pečius apglėbia,

apsiblaususių akių vadovas.

 

Žaros kraujas, kalvas apliejęs,

kraujas gatvėse ir aikštėse,

sutryptų širdžių skausmas,

nuobodžio ir ašarų puvėsiai.

 

Priemiestį apglėbia upė,

lyg ledinė ranka, kuri tamsą gundo,

jos vandeny jai gėda

stebėti žvaigždes.

 

Ir namai, kurie troškimus slepia

už langų šviesos,

kol vėjas lauke po truputį

purvo kiekvienai rožei atseiki.

 

Tolumoj… užmiršimų migla

– tiršti dūmai, suirusios užtvankos –

ir kaimas – žalias kaimas! – kur dūsuoja

jaučiai ir prakaituoti vyrai.

 

Ir čia esu aš, dygstantis tarp griuvėsių,

prakaldamas tik visą skausmą,

tarsi rauda būtų sėkla,

o aš – vienintelė žemės dirva.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.