Alkoholikas

 

Pirmą gyvenimo kartu savaitę maniau, kad Kuba greit nusibaigs. Jo kambary buteliais buvo nukloti ne tik apgliaumiję į vieną sustumti trys kavos staliukai, komodos su virstančiais nešvariais rūbais (neįsivaizduoju, kaip jis išgaudavo tokios rūšies nešvarą, itin specifinė tekstūra), bet ir grindys bei lova, kurioje ilgą laiką su patalyne kovojęs riteris gulėdavo veidu į tuščią picos pakuotę ar į komiksų žurnalą, kurie irgi dalyvavo šioje šiukšlių, nugalėjusių žmogų, puotoje. Bet man porą kartų garsiai atsikrenkštus neaiškiai suurgzdavo ir kiek padrebindavo koja, dėl to buvo ramu, kad nereikės niekur skambinti ir patirti eilinio nesusipratimo dėl lenkų kalbos nemokėjimo.

Kai tik atsikėliau čia gyventi, maniau, kad įmanoma kaip nors viską sutvarkyti, pataisyti, ir kaip kvailelė praradinėjau manosios korporacijos dar neišsunktas paskutines jėgas švarindamasi. Nuo spintelių iki lubų viskas buvo itin originaliai suteršta, dulkės ir riebalai, dulkės ir pridžiūvę riebalai, alaus skardinės, susisukusios lizdus dulkėse… Ir, pavyzdžiui, pirmą kartą susidūriau su musytėmis teroristėmis, tiksliau, dabar jau jų negyvais kūneliais ant lempų gaubtų, lubų, sienų, beveik visų sunkiau pasiekiamų paviršių. Jos turbūt kankino ankstesnį gyventoją uzurpuodamos vis daugiau ir daugiau ploto, kol pamažu jo kasdienybė tikrąja šio žodžio prasme patamsėjo, nes muselių buvo tiek daug, kad lubos tapo juodos nuo jas tankiai nutūpusių parazitiškų kūnelių, ir gyventojas, nugalėtas, išsikraustė (bent tokia buvo mano versija). Kas sukėlė jų antplūdį, man taip ir liko paslaptis.

Jau seniau maniau, kad daiktai nėra tokie nekalti, kaip mums atrodo. Kartoninės dėžės nuo įvairios technikos, plastikinės plėvelės nuo pusgaminių, mažučiai, bet itin nervinantys ir į visus plyšius įkrentantys alaus butelių kamšteliai pamažu užtvindo nerūpestingo gyventojo būstą, kol gyvenamasis plotas sumažėja iki kalėjimo celės, ir žmogus turi savo paties namuose garsiau neatsidusdamas atsargiai sėlinti koridoriais, kad tik nesujudintų milžiniškų šiukšlių salų, kurios gali sugriūti ir taip dar labiau nuriekti prieinamą / praeinamą plotą.

Tiesa, visai pamiršau apie Kubą. Taip Lenkijoj vadina visus Jakubus, o jų čia visai nemažai, panašiai kaip pas mus Paulių ar Andrių. Retai kada girdėdavau kokius garsus iš jo kambario, net nepastebėdavau einant į tualetą ar virtuvę, tik kartkartėm pradarydavau duris į tą dūmų karalystę ir pamatydavau Kubos, lyg nokautuoto lokio, kailį, sudribusį ant nuorūkom nubarstytos lovos. Bet jis judėjo, ir to man buvo visai gana. Beje, kas juokingiausia, prieš porą mėnesių atsinešė kažkokią automobilio detalę ir pasiguldė šalia, turbūt todėl, kad niekur kitur nebeliko laisvos vietos. Taigi pribaigtas Kuba ir jo sugulovė pailga, beveik asmenį primenanti automobilio detalė – tobula porelė.

Iš pradžių siaubingai panikavau, bandžiau gražiuoju ir negražiuoju priversti jį mažiau gerti, bet greitai man nusviro rankos, ir pasitenkindavau kartais atlikdama „gyvas–negyvas“ testą. Tiesą pasakius, sudrausdavau save už tokį elgesį, turint omeny, kad mano sugyventinis nebuvo nei draugas, nei giminė, neturėjau jokios teisės pamokslauti, po savo spinteles išslapstyti „Żywiecus“ ar bėgti su šluota per jo kambario grindis. Nors, tiesa, tai nebuvo vien gerosios Teresėlės užmačios, anksčiau turėjau patirties ir su tarakonais, ir su blusomis, todėl bijojau, kad tose šiukšlių krūvose gali užsiveisti dar vienas Svetimas (tikiuosi, prisimenat tą nuostabų padarėlį iš filmo), ir stengiausi bent kiek dezinfekuoti sunkiau prieinamus kampus.

Bet teisės kištis į kito gyvenimą klausimas pasidarė aktualus kaip niekad, ir ne vieną rytą pirmiems spinduliams apšviečiant mūsų dulkėtą buveinę ir akompanuojant Kubos vėmimo solo tualete svarstydavau, kas aš esu, kad nurodinėčiau jam, ką daryti. Ar galėčiau pasakyti, kad mano gyvenimas labiau pasisekęs, jei negeriu ir aštuonias valandas per dieną įnirtingai masažuoju klaviatūrą? Galiu su savo magistrais eiti šiknon, nes Kuba, nebaigęs jokių mokslų ir dirbdamas paštininku (žinoma, gan nereguliariai, bet niekas čia nenori jais dirbti, todėl pasiryžusiuosius saugo kaip Marijos statulėles padorūs katalikai), uždirba vos mažiau nei aš. Tiesa, vėmimas nėra pats sveikiausias užsiėmimas, o ir tualetas nuo to švaresnis nepasidaro, bet nuspręsti, ar ilgai ir sveikai norim gyventi – kieno reikalas? Taigi negalėjau rasti jokių argumentų, kodėl turėčiau bandyti ką nors įvilkti į savo nuo kasdienio žmogaus rūpesčių svirduliuojančią orbitą.

Tiesą pasakius, faktas, kad Kuba paštininkas ir girtuoklis, mano vaizduotę nunešė iki Bukowskio ir dar gilesnių filosofinių apmąstymų. Kai jam pasidarydavo geriau, kartais atsliūkindavo į mano kambarį su buteliu rankoj, atsisėsdavo ant grindų (kodėl ne ant kėdės, sunku pasakyti) ir lyg koks seniokas, nors jam buvo tik trisdešimt, pradėdavo pasakoti istorijas apie jaunystėje iškrėstas eibes. Kaip apsimetęs ugniagesiu evakavo visą mokyklą, „Antifa“ grafičiais margindavo pastatus palei bėgius, įsiveldavo į masines muštynes, kur kraujais taškydavosi apie pusšimtį įkaitusių Slupsko jaunuolių (beveik lenkų Bradas Pittas su savo kovos klubu), kaip dešimtis kartų dėl kvailiausių priežasčių tekdavo susidurti su policija ir tąsytis po teismus – vyrukas net turėjo asmeninę advokatę, veikiau, gerąją samarietę, kuri ne kartą vos už porą šimtų zlotų ištraukė siaurą Kubos užpakalį iš gresiančios cypės.

Tai nebuvo kas nors itin ypatingo, bet man, pilkai pelei, tos istorijos atrodė tūkstantį kartų vertesnės plunksnos nei dauguma dabartinių jaunų rašytojėlių bandymų sukurti įvykį ten, kur jo nėra, apkarstant originaliais epitetais ir paaštrinant kokiomis visai netašytomis fantastinėmis situacijomis. Tai atrodė panašu į gyvenimą – Kuba tikrai gyveno, kai aš, neišmanydama, kaip pasprukti nuo savo beskonės dalios, pasirinkau trankymosi po užsienius kelią, kuris tik dalinai malšino mano troškulį, aklai šaudant į galimybes ir retkarčiais pasitenkinant kokiu vos ryškesnės švieselės tvykstelėjimu.

Bet, savaime suprantama, plunksnos jis nesiėmė, nes smarvės, kaip Bukowskiui, neužteko ir gyventi, ir rašyti. O aš, kasdienio Lenkijos dangaus spalvos graužikas, vis mažiau ir mažiau pasitikėjau savo noru „atitaisyti“ Kubą ir paversti jį normaliu žmogumi. Žinoma, mano pasišlykštėjimą alkoholiu jo skrandžio šokis ant tualeto grindų tik dar labiau paaštrino ir tik baisingai didelėmis progomis galėjau pažvelgti į butelį, gailėdama visų varguolių, kurie nuo ko nors priklausomi. Bet kuo tolyn, tuo reliatyvyn – Kuba greičiausiai suprato, kad esu priklausoma nuo pastovumo, kuris vertė mano kailį drebėti dėl kiekvieno darbdavio antakio krustelėjimo.

Kita vertus, nors ir vaizdavausi esanti stipri, neturėjau jokių priklausomybių, kartais nuslinkdavau į tą dulkiną kamarą, kiek pastumdavau automobilio detalę, lyg marionetę susukdavau Kubą, kaip man patogiau, ir pasidarydavau iš jo guolį. Manau, kad jis to nė nepajusdavo, tik turbūt įsivaizduodamas butelį kartais suspausdavo mano kaulėtus riešus ir glausdavo prie riebaluoto skruosto. Kubos glėbys mažai kuo skyrėsi nuo šerno, o gal lokio, nes jis visas šeriuotas, tarpais tarp knarkimų kiek sukriokia, bet visgi skleidžia šilumą, kurios su radiatoriaus niekaip nepalyginsi. Nė vienas apie šias naktis neužsiminėm, tarsi būtų visai natūralu, kad aš netyčia supainioju lovas ar kad automobilio detalės vieta tokia patogi, jog su ja kartais naktimis rungiuosi. Vieną naktį taip gulint Kuba pradėjo neįprastai muistytis, jo šeriai brūžavo man veidą, visas kūnas pradėjo kiek keistokai linguoti, lyg bandant išsilaisvinti iš virvių, ir aš net supykau, kad jis dabar atsibus ir sugadins mūsų tylų susitarimą niekados mano silpnybės žodžiu neaptarti. Bet jis neatsimerkė, tik išsitiesė ant nugaros ir pradėjo su kančia veide kartoti: 

– Marysia… Marysia…

Turiu pripažinti, be tų nuotykinių istorijų, kurias Kuba pats ištraukdavo iš savo suodinų kišenių vakarais, apie jį beveik nieko nežinojau, ir šitą vardą išgirdau pirmą kartą. Žmona, sesuo, draugė? Iš veido išraiškos supratau, kad toji Marysia Kubai tikrai kažką nelinksmo iškrėtė. Kiek atšlijau ir stebėjau, kaip greitai juda jo akių vokai, sukruta tai vienas, tai kitas pirštas, lyg grotų gitara, užkabindamas stygas vieną po kitos. Galiausiai suriko ir staigiai atsisėdo lovoj.

Iš pradžių nesupratau, pabudo ar ne, nes taip tamsoj prasėdėjo nejudėdamas gal dvi minutes, o aš nė nedrįsau prasižioti. Tada lėtai atsisuko, kiek nustebęs, kad aš šalia, liūdnu veidu lyg gyvūnui uždėjo savo didžiulį delną man ant veido ir porąkart lengvai patapšnojo. Beveik sulojau, nes lyg akmuo nuo širdies nusirito, kad nebuvau išvyta iš svetimo patalo.

– Marysia… Kto to jest?

Kadangi čia mano lenkų kalbos mokėjimas ir pasibaigia, Kuba atsakė angliškai. Turiu pripažinti, pasigailėjau savo ilgo liežuvio, kad paklausiau.

Marysia buvo jo sesuo, jaunėlė, ir gerokai nelaiminga mergina. Pasirodo, prieš porą metų ji gyveno mūsų bute, kambaryje, kurį dabar užimu aš, kartu su tūkstančiais gyvūnėlių, kuriems aprašyti jau skyriau garbingą pusę pastraipos. Studijavo menus, domėjosi sveika gyvensena ir, žinoma, įvairiausiais būdais bandė priversti Kubą mesti svaigalus: išmesdavo jo butelius į šiukšliadėžę, kartais jie skriedavo net pro langą (penktas aukštas, gan pavojinga), užrašė jį į anoniminių alkoholikų klubą, bet iš ten Kuba buvo išmestas, nes burnojo prieš Dievą, sugėdino prieš visus gimines – taip smarkiai, kad močiutės nustojo jam duoti po šimtą zlotų per vardadienius, o, svarbiausia, kai pamatydavo išgėrusį, įsiutusi daužydavo lėkštes į sienas, grindis, į visus kietus paviršius. (Dabar pradedu suprasti, kodėl pas mus tiek daug indų: po kiekvieno tokio išpuolio jis nupirkdavo naują lėkščių komplektą.) Turbūt lengva atspėti, kad niekas Kubai nepadėjo, o mergina vis labiau ir labiau nervinosi, vis daugiau ir daugiau trazodono tablečių reikėdavo savaitei pratempti.

O tada įvyko kai kas nepataisomo. Vieną vakarą, kai Kuba kaip paprastai įsikniaubęs į paklodę bandė išmiegoti girtumą, Marysia įsiveržė į kambarį, pradėjo jį purtyti, kaip visada įpyko baisiausiai ir apsiverkusi išbėgo į gatvę. Žinoma, dėl streso nežiūrėjo į kelią ir nepastebėjo automobilio – šis, garsiai sucypęs stabdžiais, visgi sutraiškė jai abi kojas.

Kaip supratau, ši tragedija įvyko prieš porą metų, ir Marysia dabar nebegali vaikščioti. Nuo to laiko ji nė karto nekalbėjo su Kuba, nė karto nesusitiko. Pyktis, kad jis, alkoholikas, vis dar palieka pėdsakus žemelėj savo griozdiškais kerzais, kai sesuo, sveikos gyvensenos entuziastė, dabar prikaustyta prie vežimėlio su senučių pamėgta languota skepeta ant kelių, – iš dalies dėl jo kaltės, – taip ir neišblėso. Todėl dabar Kuba geria dar daugiau, naktimis košmaruose regėdamas savo neįgalią seserį.

Ši istorija mane sukrėtė, o viską papasakojęs Kuba nutilo ir pradėjo tamsoje apgraibomis ieškoti cigarečių. Tylėjau ir stebėjau, kaip pakelis pralaimėjo slėpynes, cigaretė atsidūrė tarp sausų lūpų ir iš šokinėjančios žiebtuvėlio ugnelės supratau, kad Kuba dreba. Šviesai priartėjus prie veido pamačiau kapsint ašaras, jam buvo nekas. Porą sekundžių apstulbusi rijau seiles ir mėginau sugalvoti, ką dabar daryti. Greičiausiai mano sumanymas buvo itin kvailas ir pavojingas, bet paėmiau jį už rankos ir išsivedžiau laukan, nes jokio kito būdo nuraminti nesugalvojau.

Be žodžių išėjom į gatvę ir gaivus nakties oras padvelkė man į įkaitusius nuo įtampos skruostus. Patraukėm į vienintelę parduotuvę-kioską, atidarytą pernakt, iš jos išėjus mano kuprinė buvo pasunkėjusi dešimčia skardinių alaus. Nieko nekalbėjom, stengiausi į Kubą net nežiūrėti, nes žinojau, kad jam gėda prie manęs verkti. Tiesiog įspraudžiau į delną alaus skardinę, pirštu parodžiau kryptį ir pradėjom palengva žingsniuoti geležinkelio bėgiais tolyn nuo namų.

Taip nuėjom nuo Grabuveko iki pat Redlovo, abu išgėrę, abu nelaimingi, bet bent jau galutinai nuvargę. Žinojau, kad man už kelių valandų į darbą, bet tai neatrodė labai svarbu, pradėję eiti, turėjom tęsti, tarsi tai būtų vienintelis būdas nebegalvoti apie vargšę Marysią, nors jos sutraiškytų kojų vaizdas vis rasdavo kelią į mano girtą makaulę. Mintyse susimaišė mano įsitikinimai, polinkis teisti tuos, kurių motyvų nesuprantu, nebesusigaudžiau, ką mažasis nacis manyje turėtų dabar daryti, ar kapituliuoti ir pripažinti, kad prarandu savo tylios viršenybės prieš kitus pagrindinį kozirį – smerkimą, ar kabintis į savo ankstesnę nuomonę ir apkaišyti Kubą smerkiančia užuojauta. Taip, atrodžiau sau šlykšti ir menkavertė, lyg būčiau netyčia sau įgėlusi vapsva. Bet sulig paskutine skardine girtumas trenkė tiesiai į tarpuakį ir jau švintant išgelbėjo mane nuo manęs pačios.

Atgal grįžom traukiniu, suglaudę galvas ir žiūrėdami į vieną tašką, vis dar be žodžių.

Kitą dieną grįžusi iš darbo kritau į lovą ir miegojau iki pat ryto, Kubos nemačiau. Buvo gėda dėl daugelio dalykų – dabar jis tikrai žinojo, kad retkarčiais miegu jo lovoje ir kad po tiek pamokslavimų pati nupirkau mums išgerti, dabar žinau jo liūdną istoriją, ir dar šlykštėjausi savimi, kad taip noriu jį smerkti, o net ir nusprendusi to nebedaryti tarsi lieku kalta, nes palieku ramybėje, kai galėčiau kaip nors padėti (o gal tik dėl įsitikinimo, kad privalu turėti nuomonę apie viską, tarsi tai padėtų apsisaugoti nuo dalykų, kurie baugina). Negana to, įsivaizdavau, kad tik vėl mums susitikus Kuba iš mano akių išskaitys gailestį dėl jo sesers sutraiškytų kojų. Tai buvo visiškai ne mano reikalas, neturėjau kištis, juo labiau kad kokio paguodos žodžio tą naktį taip ir nesukurpiau.

Bet ko kita bijojau dar labiau: kad Kuba padaugins tiek, jog kūnas nebeatlaikys ir rasiu jį jau atšalusį. Tai nėra labai tikėtina, bet mano neramios smegenys vis siųsdavo vaizduotei baisius vaizdinius, todėl privalėjau įsitikinti, kad tipas vis dar gyvas. Visą kitos dienos vakarą ruošiausi pasibelsti į duris, mačiau, kad jo kambaryje degė šviesa, bet vis praeidavau pro šalį, neva man kažko reikėjo iš virtuvės. Kai kambaryje jau stovėjo aštuoni arbatos puodeliai, supratau, kad reikia kažką nuspręsti. Kaip tyčia, iš Kubos kambario nesklido jokie garsai, ir mane tai varė iš proto. Gal ten dabar jau tik mėlynas mėsos gabalas ir reikia kuo greičiau apie tai kam nors pranešti? Gal jis net ne namie, o geria kur nors po tiltu? Apie vienuoliktą, kai jau reikėjo gultis į patalą, susikaupiau ir dar kartą priėjau prie durų. Nežinau, kiek laiko taip stovėjau, bet dar kiek ir būčiau išstovėjusi parkete duobę. Suskaičiavau iki trijų, šie išties tęsėsi iki devynių, giliai įkvėpiau ir tyliai įslinkau į kambarį.

Kaip visada, Kuba gulėjo veidu į patalus, nugara kiek kilnojosi – geras ženklas. Kambarį vos pažinau: prie sienų nebegulėjo maišai su tuščiais buteliais, jų nebebuvo ir ant spintų viršaus ir staliukų, todėl pirmą kartą pamačiau tikrąją jų spalvą. Patalpa atrodė dukart erdvesnė, atlaisvinta nuo šiukšlių salų ir pagaliau priminė kambarį, automobilio detalė taip pat dingo (kažkodėl mane tai pralinksmino). Vietoj jos pastebėjau antrą pagalvę su nauju švariu užvalkalu.

Užgesinau šviesą ir išbandžiau pagalvę, nusprendusi išspręsti savo nuomonės apie alkoholikus klausimą kiek vėliau.