Nes taip jau buvo

 

Vandens stiklinėje ištrykšta sutrinta braškė, plonyte sulčių srovele vos vos nurausvindama skystį. Supykina tas kvapas – palatos, vaistų, jau beveik mirčiai pasidavusio kūno ir saldžiai prisirpusių uogų. Galbūt ir ligonę – sukepusios lūpos net ir priglaudus stiklinę neprasiveria.

Mama iš šeimos buvo pirmoji, kurią dorojo vėžys. Ilgiausiai, daugiau nei aštuonerius metus. Kai jos liga pasiekė kulminaciją, buvau devyniolikos.

Į Onkologijos ligoninę įžengdavau kaip į tarpbūčio zoną.

Koridoriuose ir palatose tvyrojo stingstantis, tarsi neįstengtas sukvėpuoti, iš užgriuvusių gyvybės tunelių atgal atstumtas oras. Atrodė, tiršta nuo nežinia ko. Lyg būtum patekęs į neapibūdinamą spūstį: medikai ir angelai, kūnus palikusios sielos, įbūgę, įsitempę lankytojai – viskas pramaišiui. Visko daug, viskas slogu ir nepaaiškinama. Vos prasispraudi pro matomus ir nematomus pavidalus, vos neuždūsti nuo aitraus, regis, iš pačios mirties plaučių srūvančio užnuodyto oro.

Buvo vasara, birželis, nepaprastai karšta.

Valandų valandas sėdint šalia mamos nepalikdavo pojūtis, kad esu prisiartinusi prie ribos. Lyg stoviu ant dar šlapio kranto. Čia ką tik buvo mirtis. Stipresni ligoniai, personalas kasdien puse lūpų išvardydavo: nebėra to ir to. Netrukus vėl atsiris banga ir ką nors nusineš. Tarytum realybė būtų ne baltos palatos sienos, lašelinė prie lovos, nuo tvankumos nukeipusi rožė ant spintelės ar salsvas braškių ir vaistų kokteilis ore, o šlapias krantas ir priešais plytinti biblinė Raudonoji jūra, ritmingai alsuojanti savo potvyniais ir atoslūgiais. Cikliškai nardinanti į mirtį. Nežinia, kam stebuklingai prasiskirs, o ką paskandins.

Numaniau, kad tuoj banga nusineš ir mamą.

Po dvidešimt dvejų metų nuo šito paties kranto ji nusinešė brolį.

Tomis tvankiomis birželio dienomis kartais atrodydavo, jog Raudonoji jūra pamažu semia ir mane. Grimzdau it faraonas, sukaustyta nepakeliamais baimių šarvais, su savo pakrikusia nevilties, pykčio, bejėgiškumo, savigailos kariauna. Neįsivaizdavau, kaip gyvensiu po artėjančio perversmo, po apiplėšimo. Nemokėsiu. Prapulsiu. Neįsivaizdavau, o gyvenimas gyvenosi pats.

Raudonoji jūra prieš akis tyvuliuoja nepaprasto vaiskumo mėlynais, žydrais ir žaliais atspalviais. Skaidri kaip Krikšto vanduo, kupina gyvybės – fantastiškų koralinių sodų, ryškiaspalvių žuvų ir kitokių gelmėse šmėžuojančių neregėtų būtybių. Drungnos šilko švelnumo bangelės, besiplakančios į kojas, ir vėjas. Gausybė laisvo dykumų vėjo.

Kelionėse visuomet prisimenu save paaugliukę, tupinčią sovietiniame narvelyje. Per geografijos pamokas akimis klaidžiodavau po nepasiekiamus žemėlapio taškelius: Kairas, Suecas, Sinajaus pusiasalis skambėjo it burtažodžiai. Nė mintis neatėjo, kad kada nors jie gali suveikti ir kad braidžiosiu po Raudonąją jūrą.

Arba, būdavo, keliaudavau naktimis iš lėto sukinėdama radijo ratuką ir gaudydama pro traškesius nežinomas užsienio šalių stotis. Pasaulis lyg nesibaigianti pavasario drėgmė smelkėsi į patalus, kilo balzgana migla ir plūduriavo kambary, vis suverpetuodama neatpažįstamų kalbų, muzikos nuotrupų, šaukinių gūsiais. Dabar atrodo, kad jau tada tame rūke mačiau naktinio Stambulo girliandas, neaprėpiamai išdrikusias žvelgiant pro lėktuvo langą.

Nežinau, ar laikas yra linijinis. Man jis labiau primena gilų tirštą telkinį, kuriame, sakytum, nuosekliai iškunkuliuoja tam tikri įvykiai. Retsykiais to proceso energija plūsteli tarsi garo kamuoliai, tuomet ypač intensyviai patiri dabartį, pagauni buvusių ar būsimų įvykių aromatą. Gal kokiame paralelaus pavasario lauke palengva ima garuoti visi laiko klodai, o su pasklidusia drėgme atgyja ir neregimomis šaknimis sukimba, atrodytų, nieko bendra neturintys dalykai. Kai jie suauga į visumą – tokią perteklinę, tokią sodrią, kad netikėtai atsiduri visai kitoje perspektyvoje, – užtvindo begalinė nuostaba ir palengvėjimas, lyg staiga vienu trūktelėjimu nuo sielos būtų nuplėštas prikepęs, visų gyvenimo košmarų ir miražų pūliais permirkęs tvarstis. Nebereikalingas, nes laike, kuriame dabar esi, žaizda jau užgydyta.

Tokiomis valandėlėmis svaigia gryna gyvybe į tave gali spinduliuoti dešimčių metų, šimtų ir tūkstančių kilometrų atstumais nutolę įvykiai, verpetuojančiose miglose galbūt susiliečiantys su kažin kuo dar tolimesniu, dar intensyvesniu. Nebūtinai rinktiniai momentai. Ir paprasta kasdienybė, nereikšmingos detalės. Net slogučiai.

Tą karštąjį birželį buvo ekonominė blokada. Dažnai, nesulaukusi jokio autobuso, supama ir persekiojama savo šešėlinės kariaunos, toli toli žingsniuodavau per Panemunę pėsčiomis. Iš tikrųjų ilgą laiką šie vaizdiniai vienareikšmiškai ženklino tik globalų mano pasaulio sukrėtimą.

Tačiau ta kvapni, įsivešėjusi gamta, pušynai, jonažolės ir samanos. Šilta, meilingai palanki, neaprėpiama pavakarė, nudažyta lyg švelniu braškių sulčių atspalviu, lyg pieno ir medaus perlamutru. Kažkas visame tame ėmė viršų prieš kančią, prieš netekties pragarmę.

Tik po kelių dešimtmečių, jau iš tolo, pamačiau, kad net ir tuo metu gyvenimas plūdo. Jo buvo daug daugiau nei mirties. Ir jo pažadų, kurie išsipildė. Apkabinimų daugiau nei vienatvės.

Raudonoji jūra lemiamą akimirką prasiskyrė.

Ir laukė ateitis.

 

O kas pačiame galutiniame taške? Prie dar ūkuose punktyru tvinksinčios demarkacijos linijos?

Galbūt vėl vandens stiklinėje ištrykš braškės sultys ir vėl pykins tas kvapas, sumišęs su palatos tvankuma, kovojantis gyvenimo ir mirties kovą. Labiausiai šiandien trokštu vieno: kad tada neužmirščiau, kad būtinai prisiminčiau Tai, ką aną birželio pavakarę probėgšmais patyriau tik iš tolo, nors Tai niekada nebūna toli.

Tą akimirką įžvalgioji mano esybės dalis išvydo tuščią kapą. Įtikėjo ir iki šiol liudija lyg Marija Magdalietė.

Atkakliai, nenumaldomai, tarsi vėl regėtų: mirtis nuseks, Raudonoji jūra prasiskirs, bangos praris tik kraujo ir pūlių permerktą tvarstį, o tu saugiai keliausi Horizonto link. Horizonto, kuris kaskart prieš tekant saulei pasrūva braškių sulčių raudoniu, ima švytėti pieno ir medaus perlamutru.

Iš tiesų, – tvirtina ji, gal Viltis, o gal Magdalietė.

Iš tiesų.

Nes taip jau buvo.