„Ulisas“: puikus ar nevykęs?
Prieš šimtą metų amerikiečių literatūriniame žurnale „The Little Review“ pirmą kartą buvo pradėtas spausdinti airių rašytojo Jameso Joyce’o romanas „Ulisas“. Kūrinio ištraukos spausdintos nuo 1918 m. kovo iki 1920 m. gruodžio, kai tolesnis publikavimas buvo uždraustas. Visa knyga išleista 1922 m. Paryžiuje. „Ulisas“ paprastai laikomas vienu reikšmingiausių modernistinės literatūros kūrinių ir bene aukščiausia anglakalbės prozos viršūne. Tačiau nelygstamo klasiko laurai jam kabinami anaiptol ne absoliučiai visuotiniu sutarimu. Portalo „Literary Hub“ (lithub.com) redaktorė Emily Temple šių metų kovą parinko įvairių – tiek teigiamų, tiek neigiamų – anų ir šių laikų literatų (ir ne tik) atsiliepimų apie šį kūrinį. Siūlome susipažinti, kam Joyce’o romanas „Ulisas“ yra genijaus pastangų vaisius (pasisakymai „už“), o kam – išskirtinio dėmesio ir šlovės neverta pretenzinga rašliava („prieš“).
UŽ
„Ulisas“, be jokios abejonės, yra dieviškas meno kūrinys ir gyvuos nepaisant akademinių menkystų, paverčiančių jį simbolių ar graikų mitų rinkiniu. Kartą vienam studentui parašiau mažesnį nei vidutinis, o gal ir patenkinamą pažymį vien už tai, kad romano skyriams taikė iš Homero paimtus pavadinimus, net nekreipdamas dėmesio į žmogaus rudu lietpalčiu klaidžiojimus. Jis net nežinojo, kas tas vyriškis rudu lietpalčiu. Tiek to, tegu mane lygina su Joyce’u, tačiau mano anglų kalba – tik nevėkšliškas kamuoliuko atmušinėjimas, palyginti su jo čempioniškais kirčiais.
Iš Vladimiro Nabokovo interviu (1965)
Šią knygą laikau įtakingiausia šio amžiaus atrasta literatūrine išraiška; tai knyga, kuriai visi esam skolingi ir kurios nė vienas negalim apeiti. Tai – mano postulatai, ir aš neturiu nė menkiausio noro švaistyti skaitytojų laiką savo panegirikų plėtotėms. „Ulisas“ patenkino visus mano keltus nuostabos, malonumo ir baimės reikalavimus, todėl tuo ir baigsiu.
Iš T. S. Elioto esė „Ulisas, tvarka ir mitas“ (1923)
Nors pasibaisėtinai ištęstas, „Ulisas“ yra tikro genijaus darbas. Jo reikšmingumas, mano manymu, ne tai, kad atvėrė naujas pažinimo duris, – nors ir pademonstruodamas anglosaksų rašytojams, kaip be sąžinės graužaties fiksuoti viską, – ar išrado naujų literatūrinių formų, – Joyce’o „receptui“, kaip minėjau, jau beveik 75 metai, – o kad romano žanro kartelę iškėlė į tokį aukštį, jog nebėra gėdinga juos rašyti vietoj poezijos ar dramų. „Uliso“ poveikis toks, kad visa kita ima atrodyti lėkšta. Kai jį perskaičiau, kitų rašytojų romanų struktūra atrodo nedovanotinai palaida ir neapgalvota; netyčia atsivertęs savo parašytą puslapį, suvirpu lyg koks apstulbęs prasikaltėlis. Vienintelis likęs klausimas: ar Joyce’as kada nors parašys tragišką šedevrą šiam komiškajam atsverti.
Iš Edmundo Wilsono recenzijos žurnale „The New Republic“ (1922)
Šįkart man pavyko gauti „Uliso“ egzempliorių. Geriau jau būčiau jo neskaitęs. Jis varo man nevisavertiškumo kompleksą. Paskaitęs tokią knygą ir vėl ėmęsis savo raštų, jaučiausi kaip eunuchas, kuris po balso lavinimo pratybų gali dėtis esąs bosas ar baritonas, tačiau atidžiau pasiklausęs vis tiek išgirsti ankstesnįjį cypimą.
Iš George’o Orwello laiško Brendai Salkeld (1934)
„Ulisas“ neabejotinai yra iškiliausias anglakalbis romanas, o gal net iškiliausias mūsų tradicijos meno kūrinys. Todėl koks iškalbingas ir koks erzinantis dalykas, kad šis šedevras yra komedija ir kad jos kūrėjas komiškąją „viziją“ akivaizdžiai vertino labiau už tragiškąją; ir kaip mūsų polinkį į tvarką, – pagarba antikai demonstruojama taip skrupulingai, jog neabejotinai tampa parodija, – supurto tai, kad Joyce’o ekshibicionistiškumas niekad nepasiekia tokio rimtumo, kaip tada, kai rašoma nepaprastai komiškai. Joyce’as, galimas daiktas, kreipėsi į savo skaitytojus, kai [žmonai] Norai 1909 metais rašė: „Noriu, kad dar ir dar kartą perskaitytum viską, ką tau esu rašęs. Kai kas ten yra bjauru, nešvanku ir gyvuliška, kai kas – tyra, šventa ir dvasinga: visa tai esu aš.“
Iš Joyce Carol Oates esė „Linksmarimtis Joyce’as“ („Jocoserious Joyce“, 1976)
Joyce’as parašė velnioniškai nuostabią knygą. Ko gero, ji tave pasieks laiku. Dabar eina gandas, kad jis ir visi jo namiškiai badmiriauja, tačiau visą tą keltų šutvę kas vakarą gali surasti [prabangiame Paryžiaus] Michaud restorane, kur mudu su [žmona] Binney išgalim sau leist apsilankyti tik kartą per savaitę.
Gertrude Stein sako, kad Joyce’as jai primenąs vieną senutę iš San Fransisko. Jos sūnus praturtėjęs Klondaike, o ta vaikščiojusi ir grąžiusi rankas: „Ak, vargšiukas Džojis. Mano vargšelis Džojis. Jis turi tiek daug pinigų!“ Prakeikti airiai, jie vis randa, dėl ko paaimanuot, bet nesu girdėjęs, kad nors vienas airis badautų.
Iš Ernesto Hemingwayaus laiško Sherwoodui Andersonui (1922)
Nenoriu nuo jo atitrūkti. Joyce’as problemiškas rašytojams vyrams; jie visi „tūno ilgame Joyce’o šešėlyje, ir kuris iš jų galėtų prisimatuoti jo kailį?“ Labai ačiū, bet man nereikia jokių kailių. Joyce’as parodė, kad viskas įmanoma, atvėrė visas duris ir langus. Be to, aš esu įsitikinusi, kad iš tikrųjų Joyce’as buvo moteris. Jis rašė be galo introspektiškai ir apie namus, – apie tai, kuo yra kaltinamos rašytojos moterys – kad nėra veiksmo ir nieko nenutinka. Įsižiūrėjęs į „Ulisą“ gali tarti: hm, jis buvo mergaitė, tik užsislaptinusi.
Iš Anne Enright interviu laikraščiui „The Boston Globe“ (2008)
Prisimenu knygas, kurios sukrėtė mano sąmonę, pademonstruodamos literatūrinių galimybių, kurių nebuvau nė sapne regėjęs. Jameso Joyce’o „Ulisas“ – viena iš tokių knygų.
Salmanas Rushdie laikraščiui „The Guardian“ (2018)
PRIEŠ
Atleiskit, bet esu iš tų žmonių, kurie nepaskaito „Uliso“. Tiktai gabaliukus. Bet džiaugiuosi susipažinęs su knyga, nes Europoje mudu – Jamesą Joyce’ą ir D. H. Lawrence’ą – paprastai mini drauge, todėl norisi žinoti, kokioje draugėje ropoju link nemirtingumo. Spėju, Joyce’as į mane žiūrėtų kreivai, kaip ir aš į jį.
Iš D. H. Lawrence’o laiško S. S. Kotelianskiui (1922)
Kol kas perskaičiau 200 [„Uliso“] puslapių – dar nė trečdalio; pirmi du trys skyriai mane pralinksmino, sujaudino, sužavėjo, sudomino – iki kapinių scenos pabaigos; o tada įnoringojo studento spuogų spaudymas ėmė gluminti, erzinti, kelti nuobodį ir nusivylimą. O Tomas, didysis Tomas [turimas omeny T. S. Eliotas], mano, kad tatai lygiavertiška „Karui ir taikai“. Nemokšiška, vulgari knyga – tokia ji man atrodo; savamokslio darbininko knyga, ir mes visi žinom, kokios kankinančios jos būna, kokios savimyliškos, įkyrios, netašytos, pribloškiančios ir galiausiai šlykščios. Kai gali rinktis virtą mėsą, kam valgyti žalią? Bet jei esi toks anemiškas kaip Tomas, garbini kraują. Pati būdama apysveikė, netrukus vėl imsiuos klasikos.
Iš Virginios Woolf dienoraščio (1922)
Kad ir tas airis Joyce’as, savotiškas išpūzrėjęs Zola. Kažkas man neseniai atsiuntė „Uliso“ egzempliorių. Prisakė būtinai perskaityti, – bet kaip valiotumei tai įveikti? Paskaitinėjau vienoj kitoj vietoj, bet – o Dieve, kas per nuobodybė! Prikaišiojęs tekstą visokių nešvankysčių, Joyce’as turbūt manosi esąs didis romanistas. Tu, be abejo, žinai, kad idėjų jis prisigaudė iš [prancūzų rašytojo, sąmonės srauto technikos pradininko] Dujardino? […] „Ulisas“ yra beviltiškas: absurdiška vaizduotis, kad įmanoma ko pasiekti, stengiantis užrašyti kiekvieną žmogaus mintį ar pojūtį. Tai ne menas, o pasišovimas perteikti visą Londono telefonų knygą.
Iš George’o Moore’o pokalbio su bičiuliu, atpasakoto Kevino Jacksono knygoje „Constellation of Genius: 1922: Modernism Year One“ (2013)
Nepaisant daugybės privalumų, – be kita ko, tai yra savotiškas technikos vadovėlis, iš kurio jaunas romanistas gali mokytis visų įmanomų ir daugybės neįmanomų istorijos pasakojimo būdų, – „Ulisas“ yra viena iš nuobodžiausių kada nors parašytų knygų, ir viena iš ne itin reikšmingų. Taip yra dėl to, kad knygoje absoliučiai nėra jokio pobūdžio konfliktų.
Aldous Huxley (1925)
„Ulisas“ liejasi per 735 puslapius, tai – 735 dienų laiko srautas, visas sutelpantis į vieną vienintelę beprasmę ir eilinę Eilinio žmogaus dieną, visiškai nereikšmingą 1904 metų birželio 16-ąją Dubline – dieną, kurią, po teisybei, nieko neįvyksta. Srautas prasideda tuštumoje ir baigiasi tuštuma. Ar visa tai tik nėra vienut vienutėlė nepaprastai ilga ir pernelyg sudėtinga strindbergiška ištara apie žmogaus gyvenimo esmę, ir – skaitytojo nusivylimui – niekada nesibaigianti ištara?
Galbūt jame palytėjama žmogaus gyvenimo esmė, tačiau beveik neabejotina, kad palytėjami dešimtys tūkstančių jo paviršių su šimtais tūkstančių atspalvių. Kiek aprėpia mano žvilgsnis, tuose 735 puslapiuose nėra akivaizdžių pasikartojimų ir nė vienos šventos salelės, kurioje nusikamavęs skaitytojas galėtų sustoti. Nėra nė vienos vietelės, kur galėtų prisėsti, svaigintis prisiminimais ir džiugiai apmąstyti nueitą kelią, nusidriekusį per šimtą ar net mažiau puslapių. Jei tik jis galėtų atpažinti kokį įprastą kasdienį dalyką, prasprūdusį visai netikėtai. Bet ne! Negailestingas ir nenutrūkstamas srautas veržliai liejasi toliau, ir paskutiniuose 40 puslapių taip įsismarkauja, kad nuplukdo net skyrybos ženklus. Šitaip nuožmiausiu būdu išreiškiama tuštuma, kuri slogina ir atima žadą, kuri prisipildo sprogdinančios, ilgainiui nebepakeliamos įtampos. Ši absoliučiai beviltiška tuštuma yra vyraujanti visos knygos tonacija. Ji ne tik prasideda ir baigiasi niekumu, bet iš nieko daugiau ir nesudaryta, kaip tik iš niekio. Visa kas pragariškai bergždžia.
[...]
735 turinio atžvilgiu tuštutėliai puslapiai atspausti smulkiu šriftu. Tu skaitai ir skaitai, ir dediesi suprantąs, ką skaitai. Kartkartėmis oro duobėmis prasmunki į kitą sakinį, bet pasiekęs reikiamą rezignacijos laipsnį gebi prisitaikyti prie bet ko. Tad aš irgi nusivylusia širdimi prisikapsčiau iki 135-ojo puslapio, porąkart pakeliui nusnaudęs.
Iš Carlo Gustavo Jungo recenzijos (1932)
Nemėgstu Hemingwayaus. Ir nesižaviu „Ulisu“ taip, kaip turėčiau… Kita vertus, „Iliada“ man visada dešimteriopai labiau patiko už „Odisėją“.
Donna Tartt laikraščiui „The New York Times“ (2013)
[Nepajėgiau baigti skaityti] „Uliso“. Man reikėjo tokio diplominio vadovo, kuris būtų stovėjęs už nugaros su bizūnu, bet tokio neturėjau.
Jonathanas Franzenas laikraščiui „The Guardian“ (2017)
Šiandien rašytojai nori padaryti įspūdį kitiems rašytojams […]. Tarp didžiausią žalą padariusių knygų yra „Ulisas“, kuris yra tik grynas stilius, ir nieko daugiau. Išlukštentas „Ulisas“ yra paikystė.
Paulo Coelho Brazilijos laikraščiui (2012)
Parengė ir vertė Andrius Patiomkinas
