Tacito aisčiai ir kregždės

 

Parama Lietuvai

 

…Na, skaitau, skaitau, bet vis tiek mažai žinau: dr. Rolandas Kregždys rašydamas įspūdingą mokslinę monografiją (ji išleista 2012 m.) daug kur rėmėsi Andrzejumi M. Kempińskiu, tačiau su šiuo lenkų autoriumi iki šiol nebuvau susidūrusi, o internetas tepateikia Kempinskio viešbutį Vilniuje. Bėgte bėgu į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

– Nėra. Mes jo darbų neturime.

– Gal galite užsakyti iš Lenkijos?

– Galime. Bet luktelėkite. – Daili panelė pažaidžia kompiuterio klavišais ir sako: – Šią Andrzejaus Kempińskio knygą galite pasiskolinti iš Mostiškių, Lavoriškių, Nemenčinės arba Rudaminos bibliotekų.

– Kaip? Jie turi, o jūs – ne?

– Aš fondų nekomplektuoju.

– Atsiprašau, ar visos naujesnės knygos lenkų kalba – tik ten?

– Ne.

– Lenkijos parama? O vokiečiai Lietuvos neremia?

– ? – pakyla ilgos blakstienos.

– Gal knygos vokiečių kalba – Mėmelyje?

– Viso gero.

– Ačiū.

Ohoho! Taip prasidėjo A. M. Kempińskio knygos Ilustrowany leksykon mitologii wikingów, išleistos 2009 m., paieška. Nieko baisaus – Nemenčinė netoli.

 

Tacito užkurta pirtis Lietuvoje

 

Šiemet daug jubiliejų. Taigi, primenu dar vieną. Iššaukime gražią fejerverkų puokštę Publijaus Kornelijaus Tacito garbei, nes šiemet sukanka 1 920 (!) metų, kai šis romėnų šviesuolis apie 98 m. pasauliui šį bei tą pranešė apie aisčius, gyvenančius prie Svebų (Baltijos) jūros. Dabartiniais laikais kiekvienas Tacito žodis yra auksavertis.

2012 m. dr. R. Kregždys parašė, kad minėtą Tacito pranešimą apie baltus jis išvertė pažodžiui. Tai labai išmintinga. Šaltinius tik taip ir reikėtų versti. Šio autoriaus monografijoje („Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis“, 2012) daug savito požiūrio, skęstančio tarptautiniuose žodžiuose ir begalinėse išnašose, išmaniai žaidžiančiose tarpusavyje. Gausiame šaltinių ir literatūros sąraše spindi mokslininko erudicija. Jo mokslinė intuicija dažnai yra tiksli ir vertinga, bet kai atsilošęs mosteli ir senajame šaltinyje apie baltus panaikina Tacito minimus faktus, tai mane suima siutas. Ryžtuosi pasiimti šluotražį ir pamosikuoti prieš tokias kategoriškas išvadas. (A. M. Kempińskis turbūt pasakytų „berserkė“, jeigu yra femininum.)

Taigi užsižiebiu visas šviesas, nes apniukusi popietė vilioja pasnausti. Kairėje pasidedu A. M. Kempińskio knygą su ryškiu gal bibliotekos spaudu parama, o priešais – R. Kregždžio monografiją. Atsiverčiu man rūpimą minėtos jo knygos 297 puslapį ir garsiai skaitau tuos du svarbius Tacito sakinius:  aisčiai „[...] garbina dievų motiną, šernų atvaizdą – ženklą prietaringumo užsidėję nešioja: jis kaip ginklai ir visokia apsauga saugų deivės garbintoją ir tarp priešų daro“.*

Puolu į visažinį internetą. Tacito žinia apie dievų motiną ir šernų atvaizdus reta. Akivaizdu, kad žinančiųjų „apvalyta“. Vadinasi, vengiama pirmojo amžiaus žinios apie dievų motiną ir šernišką karių išvaizdą. Pakartotinai skaitau tuos du sakinius knygoje ir 4 išnašoje (p. 19) Jūs, daktare, rašote: „Šerno atvaizdai sietini ne su baltų pseudomitologema dievų motina (resp. mater deum), bet šiaurės germanams įprastu karinių šalmų puošybos šerno atvaizdais kultūrologiniu motyvu.“ O toliau – dar kategoriškiau (p. 323): „Nekyla jokių abejonių, kad tai yra germaniškojo paveldo reminiscencija, jokiu būdu nesietina su baltų etnokultūrine savastimi ir materialiuoju paveldu.“

Štai! Pseudomitologema. Lengvai dabartiniais laikais mėtomas madingas žodelytis „pseudo“. Jūs, daktare, vienu mostu laidojate dalį seniausio šaltinio apie baltus. Ar visi recenzentai tylėjo? Matyt, tylėjo. Gal todėl ir internete tekstas „apvalytas“? Kas čia darosi, a? Kaip čia taip nusprendėte, kad Didžioji motina – ne baltams, kad tai – baltų pseudomitologema? Dar niekas to neįrodė – Jūs taip pat. Niekas neišsprendė baltų Didžiosios motinos problemos, kaip neišsprendė ir kuršių genties klausimo. Pseudo! Aplinkui tik švaistomasi pseudomitologemomis. Na jau ne, tikrai ne. Ne. Nei šiaurės germanams, nei keltams Tacito skelbtos žinios apie aisčius neatiduosiu. Ne!

Spyriau į duris ir išlėkiau laukan. Viens, du. Viens, du. Visai sutemo. Tegul sau būna tie šernai ant germanų galvų. Tacitas rašė kitaip! O argi šiaurės germanai garbino dievų motiną, a? Prakaituoju. Viens, du. Viens, du, – spardydama pusnis skaičiuoju. Tik pirmyn! Tamsu. Toli mirksi žiburėlis. Viens, du. Kontūrai ryškėja. Kažkas viduje šūkaloja, pliaukši, garas veržiasi iš pirtelės. Praveriu duris. Girdžiu:

– Marija Gimbutienė lotynų formas gestant „suteikia [...] nebūdingą reikšmę, t. y. kaukes nešioja“. „Vėlesniuose jos veikaluose ši sintagma į lietuvių kalbą išversta dar kitaip, plg. „įvaizdžių ar amuletų nešiojimą“ (p. 297, išnaša 442). M. Gimbutienei – du kartus!

Girdisi švelnus vantos šleptelėjimas: šlept, tekšt…

– Vytautas Mažiulis? „Panašiai Tacito tekstą mėgino aiškinti ir V. Mažiulis lot. formae aprorum versdamas sintagma „gintariniai amuletai“. Toks aiškinimas, žinoma, priskirtinas kazuistikai“ (ten pat).

Pila karšto vandens kaušą. Ir ne tik ant nugaros. Oho! Ruošiasi trečiam. Kam? Rimantui Balsiui dilgėline vanta tik šast: „R. Balsys pateikia sintagmą šerno pavidalų amuletų, kuri negalima [...]“ (ten pat).

Pasidarė linksma. Kieno dabar eilė? Daktaras atsitiesė, matyt, su kažkuriuo ilgiau kamuosis. Stveria po dilgėlinę vantą į abi rankas. Pamerkia abi kartu ir staiga tik taukšt, taaaukšt, taukšt taukšt iš abiejų pusių Dariui Aleknai ir garsiai murma:

– Va tau jūros krantas skalauja aisčių gentis. Krantas skalauja… – Šast, šast. – Omnique, o ne omniumque.

Viešpatie, pradėsiu mokytis lotynų kalbos. Omnique, omnique… (p. 298, išnaša 443) Išpylė prakaitas ir mane. Apkvaitau nuo karščio. Kažkas tupi greta garuose. Bandau stotis. Šliūkšt ledinio vandens kaušą man veidan. Brrr… Nieko nematau. Atsisėdu ir rėkiu:

– Tacitas parašė, kad užsidėję nešioja! Užsidėję neš…

Šliūkšt. Tyla.

– Mielas ir gerbiamas daktare R. Kregždy, Tacitas rašė, kad užsidėję nešioja. Vadinasi, kažką užsideda, kas gerai matoma, ar ne? Bet ar būtinai tik šalmą? Gal sakinyje neaiškūs daugiskaitos, linksnių ar būdvardžių klausimai, – neišmanydama, ką sakyti, ir toliau burbuliuoju: – Šernų formą – ženklą prietaringumo – užsidėję nešioja… Šernų atvaizdus – ženklą prietaringumo – užsidėję nešioja… Šerninį atvaizdą – ženklą prietaringumo – užsidėję nešioja… Šerneną – ženklą prietaringumo – užsidėję nešioja…

– Cha, cha! Runkeliai!

Šliūkšt, šliūkšt vėl į akis du kartus.

– Aisčiams žiemą šernena kaip ožkena, zuikena ar meškena.

– Kvailė!

Tekšt, šliūkšt, šliūkšt.

– Ir Simonas Daukantas rašė, kad ant pečių kailius nešiojom, o rankose kuokas turėjom.

– Gal karštesnio užpilti?

– Tacitui nereikėjo aiškinti apie kailį, užmestą ant galvos ar pečių, nes tas romėnas gerai išmanė kariuomenės reikalus ir ženklus. Visi ženklanešiai romėnų Herkulio arba graikų Heraklio pavyzdžiu nešiojo žvėries kailį: letenos buvo sukryžiuotos arba surištos ant krūtinės Heraklio mazgu, o Heraklio mazgą užmegzti mokėjo kiekvienas. (Ir romėnų nuotakos kaspiną po krūtine susirišdavo Heraklio mazgu.) Na, pažiūrėkite:

Ne tik ženklanešys, bet ir kai kurie pagalbiniai kariuomenės kariai nešiojo kailinius šarvus. Kodėl rašote tik apie šalmus? Romėnai suprato, ką reiškia ant galvos ir pečių uždėto kailio simbolis: Heraklis dar jaunystėje užmušė liūtą, jo kailį užsidėjo ant galingų pečių ir nešiojo kaip apsiaustą. Priekines liūto kojas buvo susirišęs mazgu ant krūtinės. Aplink Heraklio sprandą styrojo įspūdingi liūto gaurai, o baisūs nasrai buvo apžioję galvą. Būdamas visa galva aukštesnis už kitus, jis vien savo išvaizda ginkluotus priešus vertė sprukti į pašones. O kai jis skubėdavo, tai kabančios liūto užpakalinės kojos ir uodega švytuodamos į šonus…

– Nutilkit!

– Ne! Apžiūrėkite Heraklio paveikslėlius internete. Kai atlikdamas penktąjį žygdarbį Heraklis pagavo milžinišką šerną, užsimetė jį ant nugaros, ant liūto kailio, ir žviegiantį nešė į Mikėnus, karalius iš siaubo į žalvarinį indą įlindo. Kada garsiausias antikos didvyris neteko galių? Ogi tada, kai pats nusisiautė liūto kailio apsiaustą ir užsivilko žmonos išaustą, pavydu ir hidros krauju užnuodytą audeklą. O Jūs – tik apie šalmus.

– Nusibodote! Eikit lauk!

– Teisingai Dalia Dilytė mano, kad Tacito tekste akcentuojamas siluetas arba atvaizdas (ten pat, išnaša 442). Daktare R. Kregždy, surašėte lotynų žodžio forma reikšmes, tai iš jų renkuosi pačią pirmąją – išvaizdą. Prašau, gerbiamasis R. Kregždy, gabus kalbininke, dar kartą apgalvoti Tacito tekstą. Prašome visi. Tai Tėvynės reikalas.

– Cha! O kaip dievų motina?

– Tacitas viską teisingai parašė. Garbintoji aisčių Motina turėjo reikalų su žvėrimis. Ramiai mąstykim, popierėlius sudėliokim. Jums pirmam parodysiu, jeigu…

– Nekyla jokių abejonių, kad tai yra germaniškojo paveldo reminiscencija…

– O man kyla abejonių. Šeši puslapiai Jūsų teksto – didelis noras įrodyti, kad šernų atvaizdai yra tik šiaurės germanų…

– Archeologiniai radiniai, moteriške!

– Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiaurės germanų mitologijoje kiti žvėrys yra svarbesni negu šernai.

– Atsiverskite Andrzejaus Kempińskio knygą.

– Tiek jau to. Gerai. Atsiverčiu. 239 puslapyje yra bronzinė šalmo plokštelė. Joje iškalti du kariai. Ant abiejų galvų yra po lokį ir šerną. Plokštelėje aiški meistro mintis apie drąsą, bet ne tai, ką Tacitas pasakė. Kodėl Jūs neparašėte, kad ant šiaurės germanų šalmų greta šerno yra lokys?

– Užsičiaupkit! Ne jūsų reikalas.

– Negi tebetvirtinate, kad šiaurės germanai garbino dievų motiną?

– Jūs stačiokė.

– Nesuprantu, kodėl kalbame tik apie šalmus, kai Tacitas jų išvis nemini. Bet tiek to. Gerai. Kalbant apie plokšteles su iškaltais lokiais ir šernais, kurios būdavo ant šalmų, tai lyg ir norėtųsi Jums pritarti. Bet priešai tų plokštelių nematė, nes jos visai mažos. Manykim, kad jos ramino šalmą dėvintį karį, įtikėjusį savo berserkiškumu ir amuleto galiomis, kaip kai kurios tautos tiki paukščio plunksnos ar kokio spyglio globa. Bet kariai berserkai dažniausiai buvo pabėgę nusikaltėliai ir kažin ar išvis buvo girdėję apie dievų motiną. Per savo kraugerišką įsiūtį jie…

– Jums iš galvos dūmai rūksta.

– Išties? Mat kailinius turiu, o šalmo neturiu. Esu tikra, kad apie 98 metus po Kristaus gimimo Tacitas „Germanijos“ XLV dalyje rašė apie aisčius.

Daktaras kažkur pradingo. Matyt, nusibodau… Derybos buvo sunkios ir nevaisingos.

 

Lietuviškos aimanos

 

Atsibudau anksti. Supratau, kad miegota ant nutirpusių rankų, užsigulus abi knygas. Į mane žiūrėjo besijuokiančios biglio akys – šuo laukė pirmojo žodžio.

– Reikalas nebaigtas, – pasakiau garsiai.

Tikrai nebaigtas. Prabėgo daug metų, bet mokslininkams dar nepavyko iki galo išaiškinti tų dviejų Tacito sakinių. O dabar turime nemalonų rezultatą: neapsikentęs R. Kregždys pareiškė, kad Tacito tekstas apie aisčius „yra iš esmės koreguotinas [...]“ (p. 330). Įdomu, kas išdrįs koreguoti Tacito žodžius, kas bus tas Heraklis? Mūsų mokslinių tyrinėjimų ir hipotezių kiemas neiššluotas, nesutvarkytas, užgriozdintas nežinia, istorinių šaltinių bei įvairių svarstymų ironija. Pone R. Kregždy, gal nereikia Tacito koreguoti? Geriau parašykite jam pagarbos odę. Mes, mirtingieji, norime – ponai mokslininkai, tokius svarbius savo ego palikę už durų, susėskite prie balto apskrito stalo ir išsiaiškinkite tiesą, nors ir pavėluotai.

– – –