Eglė Vertelkaitė: „Neturiu išankstinių nusistatymų“

 

Eglė Vertelkaitė yra menininkė. Suprantama, toks apibūdinimas ir principinis, daug ką pasakantis, ir gana aptakus, nes tokiu atveju reikėtų konkretizuoti, kad ji atstovauja grafikų kartai, Lietuvos meno scenoje pasirodžiusiai paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje ir ją iš esmės pakeitusiai. Bent jau tuo, kad grafika, praplėtusi savuosius horizontus, tapo ne vien technologine šios srities ekvilibristika, bet ir intelektualia ir rafinuota meninės veiklos forma. E. Vertelkaitės ir jos kartos menininkų – Lidos Dubauskienės, Eglės Kuckaitės, Birutės Zokaitytės, galop šiek tiek vyresnių – Ray (Rimvydo) Bartkaus, Kęstučio Grigaliūno, Giedriaus Jonaičio, Audriaus Puipos, Robertos Vaigeltaitės, Kęstučio Vasiliūno – dėka grafika tapo tiesiog meno forma, specifiniais, bet ir kartu universaliais principais pasižyminčia mūsų laikų medija. E. Vertelkaitės kūryba šiame kontekste pasižymi ypatingu egzistencijos pojūčiu, netgi drastiškumu, nutviekstu amžinybės šviesos ir glūdinčiu tragedijos šešėliuose. Įvairias grafikos technikas išbandžiusi menininkė jau ne vienus metus eksperimentuoja su acetoniniais atspaudais, šelaku, kurdama tapybai ir fotografijai vizualiai artimus kūrinius.

 

 

– Kaip pavyksta kantriai ir ramiai eiti lynu virš amžinybės? Tokį klausimą norisi užduoti ilgiau pastudijavus Tavo kūrybą. Tai labai aiškiai buvo jaučiama parodoje „Moiros“, vykusioje VDA parodų salėse „Titanikas“ 2017 metais. Tad ką tai reiškia Tau?

– Sakyčiau, kad šis klausimas – ar net labiau ne klausimas, o tezė – yra daugiaplanis. Taip, tai dominančios temos, apie tai neabejotinai galvoju, netgi tikslingai to siekiu. Be to, reikia turėti omenyje, kad man jau ne dvidešimt ar dvidešimt penkeri. Puikiai atmenu, ką jaučiau ir mąsčiau būdama studentė (VDA Grafikos katedroje E. Vertelkaitė studijavo 1987–1993 metais – V. P.), netgi ką sau rašiausi. Viskas lyg ir panašu, niekas tartum nepasikeitę. Ir nors buvo žinių badas, sakykime, su Carlo Gustavo Jungo idėjomis susipažinome tik iš vertimų „Krantuose“, visas tas informacinis laukas jau egzistavo.

Dabar, amžiui pasisukus į antrąją pusę, žinoma, kad mąstau apie amžinybę. Gal net labiau ne apie tai, o tiesiog apie einantį laiką. Juk amžinybė pagaunama per laiko tėkmę. Iš kitos pusės – net ir mokydama vaikus ar dėstydama studentams (nuo 2001 metų E. Vertelkaitė dirba mokytoja J. Vienožinskio dailės mokykloje, nuo 2006 metų dėsto Dailės akademijoje – V. P.), visuomet sakau, kad verbališkai amžinybės apsakyti neįmanoma. Kalbėjimas apie amžinybę (per laiką) yra tapatus visumos pažinimui per detales. Iš atskirų detalių, vienam elementui papildant kitą (parodos atveju kalbame apie atskirus kūrinius, iš kurių susidėlioja bendras vaizdas), formuojasi visuma. Be to, laikas, o per jį ir amžinybė man yra susiję su konkrečiais gyvenimo įvykiais. Tai gali būti matymas, kaip sensta tėvai, draugų išėjimas, netektys. Visa tai norom nenorom verčia galvoti, nes tai yra neatsiejama gyvenimo dalis.

Tad per detales, per smulkmenas, per ikonografinius dalykus ir vaizdinius tikrai kalbu apie amžinybę. Pripažįstu tai. Beje, tokiame kontekste man svarbi yra net (čia jau kalbame apie ikonografiją) vaizduojamų figūrų padėtis – ar stovi, ar sėdi, ar guli. Ar portretai, ar atspindžiai; ar viena figūra, ar dvi, trys. Peizažo atveju – ar horizontas aukštas, ar žemas, ar tapatu, ar netapatu, ar vertikali plokštuma, ar horizontali, ar stačiakampis, ar kvadratas… Visa tai suteikia dviprasmybių ir papildomų plotmių. Net motyvo pasirinkimas yra sudėtingas procesas. Darbuose yra svarbus ikonografinis aspektas. Nuo tokių dalykų kaip minėtasis figūrų skaičius – ar trys, ar penkios, ar septynios… Bet ar būtina tai žiūrovams ir menotyrininkams ištransliuoti ir išsitransliuoti?

– Kaip viskas prasideda Tavo kūryboje? Kas yra kūryba apskritai?

– Sunku pasakyti. Visa tai galima artikuliuoti per praktiką. Kaip sako Algirdas Šeškus, „kūryba yra energijai imli forma“. Po kiekvieno didelio projekto nesakyčiau, kad esu duobėje, tačiau gerus metus net nedirbu fiziškai. Tai lyg nebedomina. O paskui viskas prasideda nuo kokios nors tezės, perskaityto kūrinio arba šiaip pamatyto vaizdo. Viskas susiklijuoja iš labai skirtingų dalykų. Žymiuosi tai apie vieną, tai apie kitką. Kartais išbraukiu, neretai perrašau iš naujo. Tuo pačiu metu stebiu, kaip ir į kokias didesnes struktūras, darinius tai jungiasi. (Kartais niekas nesijungia.) Tiesiog narstai save. Veikia informacijos pritraukimo momentai – privalai susikurti savo lauką. Tenka pripažinti, kad veikia ir iracionalūs, intuityvūs dalykai. Pavyzdžiui, darant parodą „Moiros“ buvo labai sudėtinga – per metus palaidojau savo tėvus. Buvo sunku psichologiškai ir ūkiškai (nes reikėjo daug ką tvarkyti). Paskutinis pusmetis prieš parodą buvo kupinas atsitiktinai ateinančių vaizdų. Ir tai neveikė kaip kančia, atvirkščiai – viskas vyko. Beliko pamatyti ir užfiksuoti. Tai buvo tartum ėjimas link vieno taško.

Man apskritai didesni projektai veikia kaip vienas kūrinys. Tai kaip didelis kodeksas, polifoninis muzikos kūrinys, spektaklio pastatymas. Iš daugybės skirtingų darinių susiformuoja visuma. Atskiri darbai egzistuoja kaip segmentai. Jų negalima skaidyti. Atskirai paėmus tai veiks kaip interjerinis kūrinys, bet praras tikrąją prasmę. Sakykime, jeigu kalbu apie liniją ar mirtį, tokiu atveju to visiškai nesimatys, liks tik tuščia teatro dekoracija. Vizualistai galbūt daugiau kuria atskirus paveikslus, konceptualesni kūrėjai – visaip. Mano siekiamybė yra ne vienas iš konteksto ištrauktas artefaktas, o jų visuma.

Aurelija Maknytė pasakė, kad tai buvo kinematografiška paroda. Neatmetu to. Nesvarbu, nuo kur prasideda mano parodos žiūrėjimas – nuo kairės ar dešinės, bet pati jungtis yra labai svarbi.

– Lietuvoje net iki šių dienų meną stereotipiškai priimta skirstyti į vyrišką ir moterišką. Ar sutinki su tokiu požiūriu?

– Neturiu išankstinių nusistatymų. Niekuomet savęs nepriskyriau feministinei ar kitai grupuotei. Taip, sutinku, kad grafikos ceche net iki šiol daugiausia dirba moterys, bet nesutikčiau, kad tai moteriška sfera. Tiesiog taip susiformavę, nes bent anksčiau grafiką studijuodavo daugiau moteriškosios lyties atstovių. Kai mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, man patiko tapyba (beje, tapybai visuomet jaučiu tam tikrą kompleksą), bet čia lyg automatiškai paskirdavo: „Mergaitės, jūs tai eisite į grafiką.“ Arba grupės „24“, kurią sudarė menininkai tapytojai vyrai, pavyzdys… Tad į tai galima žvelgti ir istoriškai. Ir net džiaugiuosi, tapusi grafikos cecho nare, nes tai man padeda judėti sava kryptimi, neprisirišti, neįsisprausti į rėmus.

– Jau kokius dvidešimt metų į savo kūrybos lauką įsileidi ir tapybos, ir fotografijos medijas. Ar tai įvyko sąmoningai? Regis, Tave sunku vadinti tiesiog grafike – tikslesnis yra menininkės įvardijimas?

– Manau, kad tapybinis mąstymas egzistuoja net maniškiuose ankstyvesniuose ofortuose. Grafike savęs iš esmės seniai nebelaikau. Aišku, manau, kad grafinė raiška yra pati sudėtingiausia, nes joje veikia didžiausias kontrastų diapazonas. Ypač pripažįstant, kad viskas, ką mes matome, suvokiame, egzistuoja tarp juodo ir balto. Tai sudėtingiausi struktūriniai dalykai. Kaip koks kvadratas kvadrate, apskritimas kvadrate. Šiuo atveju grafika man daug padėjo. Vis dėlto keista, kai iki šiol kai kas įvardija mane grafike. Taip, grafikos tikrai būta: ir piešimo, ir ofortų. Galop mėgau tiesiog piešti ant klišių. Dariau ir milžiniškus formatus. Bet manau, kad daugiau nedarysiu ofortų. Viena vertus, tai yra nežmoniškas, daugybės pastangų reikalaujantis darbas, kita vertus, viskas priklauso nuo temos: kokia technika ar, tiksliau, medija jai tinka. „Moirų“ atveju tiesioginis vaizdų perpiešimas būtų net kirtęsis su koncepcija. Grafikoje kertiniai dalykai, sakykime, kad ir nupieštos figūros, turi daugiau simbolinių prasmių. Čia veikė fotografuoti portretai – kaukės, figūros su kaukėmis. Fotografija padėjo pasiekti įtaigos, nutolti nuo tiesmuko simbolizmo. Viskas turėjo daryti dokumentinį poveikį. Dar kalbant apie fotografiją, tai vaikystėje norėjau būti ir chirurge, ir režisiere (beje, to pasiekti beveik buvo neįmanoma, nes esu moteris). O kalbant apie asmeninę misiją, tai keista, kad šiuo metu dėstau tiek Fotografijos ir medijų, tiek Tapybos katedrose.

– Norėčiau, kad pakomentuotum egzotiškai ir paslaptingai skambančią šelako sąvoką. Su ja susiduria skaitantys etiketes po Tavo darbais. Ji tartum sustiprina mistines kūrinių nuotaikas.

– Nemažai metų dirbu su šelaku. Vis girdžiu atgarsių, kad jį naudojęs ir tas, ir tas… Iš tiesų – tai gana retas atvejis. Esu eksperimentuojanti. Eksperimentas mene tiesiog turi būti! Mėgstu naujus darbo būdus ir technologijas. Bandau tušo savybes – kaip jis liejasi, kaip galima plauti. Arba, nenorėdama ėsdinti ofortų, atradau acetoninę spaudą. Anksčiau šelaką naudojau grafikoje, paruošdama plokštelę ėsdinti, taip pat parengdama medines klišes (tuomet nuo jų geriau spausti). Šelakas – visiškai ekologiškas produktas, tai natūralios kilmės derva, gaunama iš vabzdžių lervų, turi antibakterinių ir apsauginių savybių. Be to, jis nekeičia spalvos, suteikia blizgesio. Būna skaidrus arba labiau dengiantis, esama rubininio, apelsininio, citrininio atspalvių. Naudoju skaidriausią – rubininį šelaką. Juo padengta emulsinė fotografija (gali būti penki ar penkiolika sluoksnių ir panašiai) įgauna keistą trimatiškumo efektą, tam tikrą spalvą, atitinkamus atspalvius.

– Literatūriniai triukai grafikoj, metaforos? Ar galėtum apsieiti be naratyvinio pjūvio? O jei vien forma ir linija? Ar to užtektų meniniam kalbėjimui?

– Būdama dėstytoja, visuomet akcentuoju, kad yra idėjos ir formos, turinio ir plastikos derinys. Išskirti to neįmanoma. Tokią formulę taikau ir sau. Nemanau, kad turi dominuoti vien idėja arba, priešingai, tik plastika. Kita vertus, jau ir pasirinkta technika yra koncepcija. Naratyvu gali tapti šviesa arba tamsa. Manuoju atveju naratyvu tampa kaukė ar dvi kaukės, nutrinti, paslėpti, užkoduoti, perkoduoti paviršiai.

– Klaida mene – kiek ji yra svarbi? Kartu – manau, dėstančiam menininkui tai yra aktualu – toji pati klaida ar netrukdo kurti?

– Man mokytojavimas ir dėstymas netrukdo. Esu užimta ir tai puikus trenažas. Tai priverčia mąstyti, eksperimentuoti, galop skatina šviestis.

Esu perfekcionistė. Visą gyvenimą turėjau žiaurių su tuo susijusių problemų. Kentėjau studijuodama, grauždavausi ir save naikindavau. Perfekcionizmas man trukdė – daug ko nerodydavau, sunaikindavau, išmesdavau. Bet tai išmokstami dalykai. Ilgainiui apsibrėžiau ribas – žmogus yra netobulas, idealas tėra siektinas. Taip atsirado erdvės kitokiam menui – fatališkam, su klaida. Klaida yra gerai. Žinoma, idealus tikslumas, paklaidos nebuvimas, pavyzdžiui, štriche ar suskaičiavime, irgi daro poveikį, bet klaida veikia kaip savotiškas personažas. Klaida yra savotiškas mąstymo metodas. Be jos niekas neįvyksta. Tai įsisąmoninus palengvėja.

– Ar gali teigti, kad Tavo kūryboje kasdienybės nėra? Labiau būčiau linkęs manyti, kad vyksta svarbūs įvykiai kaip ženklai, įspėjimai ar net pranašystės…

– Kai eksponavau „Moirų“ parodą, manęs klausė, kodėl įstiklinu darbus: „Juk nieko nesimato?!“ Bet pati juk žinau, kas yra ten, už to spindesio, toje juodumoje… Turiu tarsi apsaugoti ir sakralizuoti tai, ką darau. Savo personažams uždedu ir kaukes – kad jų niekas neatpažintų. Kažko atsisakant arba – atvirkščiai – kažką pridedant kūryboje per buitį kalbama apie būtį, per rutiną einama į ritualą, per kasdienybę siekiama amžinybės. Dar kurdama „Glosas“ (paroda 2015 metais veikė Vilniaus galerijoje „Kairė–dešinė“ – V. P.), dirbau su 1954–1964 metų tėvo archyvu. Nuskenavau virš dviejų tūkstančių dviejų šimtų kūrinių. Tai buvo jo kūriniai, nenorėjau visko iki galo iškoduoti; savąjį kūrinį formavau kaip filmo mediją. Norėjau išsaugoti sakralumą. Ir nors sakiau, kad daugiau prie tėvo archyvo nebegrįšiu, „Moirose“ vėl jo ėmiausi. Tik visai kitaip ištransliavau. Taip atsirado mano asmeniška medžiaga. Liejau sluoksnius, koregavau spalvas, skenavau, „glinčindama“, galop uždėdama kaukes – kad niekas nesužinotų, kaip atrodo mano teta ar senelis, ir tikrai jie tampa jau nebe jais. Nors tai yra tie žmonės, kuriuos aš sapnuoju, už kuriuos meldžiuosi.

Panašiai su ankstesne – Cindy Sherman tema. Prieš dvidešimt metų (1999 metais E. Vertelkaitė stažavosi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur susipažino ir su šios menininkės kūryba ir ilgainiui savo kūryboje ėmė naudoti jos personažus – V. P.) niekas nežinojo nei apropriacijos termino, nei tokios strategijos. Man tai buvo tiesiog įkvėpimo šaltinis. Jaučiau, kad tai yra tapatu man, ir taip tuomet dariau. Taip atsirado ir Diane Arbus, ir Ralphas Eugene’as Meatyardas, ir Joelis-Peteris Witkinas. Bet tai jau perpiešta, perfotografuota. Visada stengiuosi nepasisavinti, laikyti pagarbų atstumą.

– Tad čia pratęsiu Tavo mintį – pati būdama moterimi menininke, stebi, gal net pajauti kitas moteris menininkes. Jas vaizduoji savo kūriniuose. Ką tuo sieki atskleisti? Koks to tikslas?

– Tiesiog darau tai, kas man yra įdomu ir aktualu. Todėl yra ir Arbus ar Sherman, bet ir Marcelis Duchamp’as arba Man Rayus. Tai mano gyvenimo personažai. Manau (vėl grįždama prie moteriško ir nemoteriško meno klausimo), kad moteriškas menas egzistuoja tuomet, kai jį kuria moteris. Ir atvirkščiai – vyrai kuria vyrišką meną. Viskas priklauso nuo asmenybių. O įdomu yra ir toks, ir toks. Tai nei pliusas, nei minusas. Moteris mato pasaulį vienaip, vyras – kitaip. Vertelkaitė mato vertelkaitiškai, Eglė Gineitytė – gineitytiškai, Vidas Poškus – poškiškai.

Baigdama pasakysiu, kad mano kontekstas yra toks – gimiau Lietuvoje, Vilniuje. Mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavau grafiką VDA. Gyvenu XX–XXI amžiuose. Esu moteris.

 

Kalbėjosi Vidas Poškus