MARIJA MAŽULIENĖ

Eilės

 

Mamyte

 

Aš nenorėjau pripažinti tavo kapo

Aš nenorėjau tau gėlių sodinti

 

Aš negalėjau atpažinti tavo kūno

Bekraujo, šalto ir beminčio

 

Keistais velionės rūbais aptaisyto

Kodėl jie plaukus sušukavo visiškai ne taip

 

Delsiau su šukomis prieiti iki ryto

Ir sapnavau, kad tavo plaukuose kažkas siaubingo

 

Sustingusi tarsi akmuo sėdėjau

Kai žmonės pagaliau pradingo

 

Tvarkiau tau plaukus paskutinį kartą

Ir baltą tavo kaktą bučiavau

 

Kažkur už lango krykštavo vaikai

Ir saulė švietė vis kaitriau

 

 

Mamyte, tavo kūnas

Susiliejo su drėgna žeme

 

Mamyte, tavo kūnas

Žemėje ištirpo

 

Tai tik kūnas

 

Bet juk brangiausio rūbo

Negali tiesiog išmesti

 

Jei tik galėčiau tavo kaukolę iškasti

(Bet neteisėta tai, todėl aš negaliu)

 

Nuplaučiau ją

Tau kaktą pabučiuočiau

 

Ir ranką baltąją

Kuri mane maitino

 

Nučiupinėčiau po kaulelį

Kaip rožančių

 

 

Žvilgsnis iš toli

 

Žiedlapiai krenta į plaukus

Visą pavasarį,

Vaikų klegėjimo pilna,

Važiuoju į kapines.

 

Matau, kaip vėjyje sukasi

Žiedlapių sniegas,

Kaip krenta ir balina plaukus

Metams prabėgant.

 

Argi kas nors pasikeitė

Per amžių margą,

 

Kol gyvenimų bangos plakasi

Į mirties krantą?

 

 

1888

 

mano promočiutės kraičio skrynia

yra mėlynesnė už mano

lazurito auskarus,

taip pat su juodais intarpais mėlyje –

pusantro šimto metų dulkėmis,

nugulusiomis medžio rievelėse

 

pusantro šimto metų

skrynia stovėjo tai šen, tai ten,

iš namų į namus keliavusi

paskui giminės moteris,

ir neišbluko jos mėlis

 

norėčiau pamatyti, kaip ji atrodė

tūkstantis aštuoni šimtai

aštuoniasdešimt aštuntaisiais –

tokie magiški skaitmenys

išraityti jos antvože

tarp margų gėlių

ir paukštelių

 

tai bent buvo skrynia –

dailesnės negalėtum norėti

eidama už vyro,

dar nežinodama,

kad pagimdysi keturias dukteris,

tik ketvirtąją begimdydama

mirsi,

bet ši, ketvirtoji,

bus nepaprastai gyvybinga,

įsikabins mažais nageliais

į gyvenimą,

surėks piktai ir reikšmingai

(tokią ją ir prisimenu)

ir pasižadės sulaukti garbaus amžiaus

 

ji atkakliai augs,

dirbs greitai, kaip ratelis suksis,

tiksliais ir apgalvotais judesiais

 

namas vėliau sudegs, bet skrynią

kaimynai padės išnešti

iš gaisro

ir skrynia atsidurs

naujuose namuose,

kur gimė mano močiutė

 

karas ėjo ir praėjo,

pasikeitė valdžia ir tvarka,

bet skrynia vis stovėjo

nuo negandų apsikausčiusi

geležiniais apkaustais

 

kai buvau maža,

močiutė man neleisdavo

lipti į skrynią,

kad neužsitrenkčiau

ir neprapulčiau jos tamsoje

 

bet dabar,

kai skrynia stovi

mano pačios namuose,

niekas negali man to

uždrausti

 

iškraunu visus daiktus –

patalus ir stovyklavimo

reikmenis

ir įlipu vidun

 

užsivožiu sunkų dangtį,

sėdžiu tarytum grabe,

kvepia kaip tūkstantis

aštuoni šimtai

aštuoniasdešimt aštuntaisiais

 

sako, kad gimus

mergaitei

jos kiaušidėse jau yra

ir jos dukterys,

ir vaikaitės,

ir po jų ateinančios kartos

 

tolyn,

vis tolyn

į ateitį,

čia, skrynioje,

jaučiuosi kaip

promočiutės kiaušidėje,

čia tamsu ir šilta,

čia įrašytos visos žinios

apie mane, mano močiutes

ir mano dukteris

 

medis mėlynas, medis senas,

kai kur apsitrynęs, bet tvirtas,

geležiniai apkaustai

tokie dailūs, kadaise

juodai nutepti dažais,

dabar vietomis išlenda rūdys

 

žali ir raudoni paukšteliai

čiulba taip gražiai, taip gražiai

 

visai kaip tūkstantis

aštuoni šimtai

aštuoniasdešimt

aštuntaisiais

 

norėčiau čia pasilikti

visam laikui –

šioje amžinybės kapsulėje

 

bet negaliu –

jau girdžiu vaiko verksmą

 

turiu išlipti ir virti valgį

savo mažiausiai

dukrelei

 

 

Gimimas trečiame aukšte

 

garsas toks, kad gaudžia lyg vargonai,

visas mano kūnas –

kaip galingas varpas

bažnyčios bokšte

gimdykloje trečiame aukšte

 

pauzė ir panyru į visišką tylą,

pauzė pilna, kaip ir pilna nata,

tai čia ateina sielos – kambarėlis mažas,

lova keista, laidai ir aparatai prie jos,

kampuoti rašmenys, moteris baltais

drabužiais, kita – šviesiai žaliais,

tai jos pasitinka ateinančius, tylios

apeigų dalyvės

 

aš grimztu tokioje tyloje, kokioje

dar niekada man neteko būti,

pirmuosius vaikus gimdžiau greitai

ir energingai

ir visą laiką dainavau

kažkokias pramočių giesmes, o dabar

norisi tik tylėti, sklęsti tyloje, kol vėl

sugaudžia vargonai

 

vargonai gaudžia, bet aš tyliu, nors

gaudžia visas kūnas garsiau

nei bet kada, dar niekada man

tokiame gaudime neteko būti, gal tik

kadaise, kai tėtis nusivežė

į Kauną, ten ėjome klausytis

kariliono prie Karo muziejaus

ir mane nusivedė į bokštą,

ten viskas taip gaudė, kad aš pradėjau

verkti, nesupratau, kas vyksta

su mano kūnu, bet dabar suprantu

 

įsikniaubiu veidu į delnus, rodau vyrui,

kad patrintų krumpliais man strėnas,

visada padėdavo, gal padės ir dabar,

šitam gaudime, lyg ir negaudžia taip

dubuo, kad, rodos, sprogs, neatlaikys,

bet jau krentu į tylą, į bekraštę tylą,

beribę kaip jūra vandens, kuris

iš manęs ištekėjo

 

baltoji moteris man sakė – o kiek daug

vandenų nubėgo,

daug kaip Nemunas, kaip Jangdzė,

kaip Jenisiejus, tokia tekėjo srovė,

turbūt jau virš normos, bet ačiū

vandenų dvasioms, paliko mane

ramybėje,

toje beribėje tyloje dar plūduriuoti,

kol vėl sugaudė varpai

 

dvi naktis nemiegojau, niekaip

nesupratau, ar jau gimdau,

o juk trečias gimdymas, ko čia

nesuprasti? bet gal Chvangchė ir

Jangdzė taip stipriai putojo, kad

viską supainiojo, nebematyti

nei aparatų, nei plytelių ant sienos,

tik levandų kvapas pasiekia mano

sąmonę toje tyloje, aš tokia

susikaupus,

kokia dar nebuvau niekada

gyvenime, aš tokia pavargusi ir

stipri

 

moterys sakė, dar daug liko, bet

kaip trečiakartei gali ir greit

vartai atsiverti į aną pasaulį, tada

tik čiupk

vaikelį už rankos ir tempk paskui

save, išplauksit

 

gaudžia jau taip, kad aš, man

rodos, šaukiu, bet negirdžiu per tą

gaudimą,

moterys kažką šaukia man, bet aš

jų negirdžiu, kur tu girdėsi,

kai šitaip gaudžia, tik mano vyras,

mano uola pasilenkia prie upės,

krantas prie srovės ir šnibžda į ausį

– lekuok, lekuok, kaip kokia gazelė

tyruos

 

per išdegintą stepę bėgusi, lekuok,

vandens tau paduosiu, ir nuvargus

lekuoju ir krentu į, rodos, amžiną tylą

 

šįkart vargonai dar garsiau

sugaudžia, bet kažkaip darniau,

beveik dieviškai ir moterys,

matyt, tai išgirdusios, tiesia rankas

ir laukia

ateinančios tos, kuri irgi laukia

prie vartų, prie pasaulio vartų

laukia,

ant bangų mėtyta, daužiusis į

krantus, dvi naktis praklausius su

manimi to gaudimo,

ji pasižiūri į žvaigždes – jau laikas, ir

laukia ženklo, ir aš jau sau sakau –

laikas

 

reikia stumti laukan tai,

kas man jau nebepriklauso, kas yra

nebe mano, o jos gyvenimas

 

dar sudvejoju – ar tikrai man

pavyks, betgi nėra kur dėtis, net

juokas suima, o sąmonės šviesa

trumpam mane nušviečia ir

uždainuoju vėl tas pramočių

giesmes, gal tik mintyse, o gal

garsiai, negirdžiu

 

nes groja vargonų žemiausios natos

ir tuoj pat

išgirstu aukščiausias – naujagimio

klyksmą, rėkia taip, kad aišku –

jėgos turi daug,

o kai paguldo man ant krūtinės,

tokią susilamdžiusią, šiltą,

šypsausi kaip upė patvinus

pavasarį ir šypsos

krantai, pradėję žaliuoti,

sprogsta pumpurai lauke už lango

 

o dieviška muzika, ji atėjo,

susirinkusi valdžios ir gyvenimo

geismo ženklus, ji išlipo iš požemio,

ištryško su šaltiniais,

o nuostabioji dukra, tokia artima iš

tolybės

pasaulių, žmogaus akiai neregimų,

iš mano įsčių šventų kaip tas

pavasaris už lango, kaip kiekvienas

šventas žmogaus akių mirksnis, nes

Dievas per žmogų kvėpuoja, nes

Deivės groja dangiškais vargonais

gimstant žmogui

 

 

Miglei

 

mes į rugpjūčio naktį išlėkėm kaip fėjos

kai oras buvo pilnas kvapo obuolių

ir ta linksmybė širdžiai suspurdėjus

sklendžiant šviesoj kometų ir žvaigždžių

man priminė vaikystės erdvę šviesią

tikėjimą visatos begalybe

pasaulio sukūrimą dviese

lipdant kates iš molio, iškasto prie upės aną rytą

ir šypsant tarsi monas lizas

mamą ir močiutę

 

tie, kas pažįsta laiko tėkmę, žino

kokia ji apgaulinga ir klaidi lyg rūkas,

ir ką tik dar po pievą ropinėjęs,

tu jau nebe vaikiukas, o senukas

 

o pienu kvepiantis putnumas ir gyvybė

greit bus raukšlėtas ir pageltęs laiko vaisius,

jau atidavęs sėklą ir stiprumą

auginti tiems, kurie ateina

 

bet dar kažkas šitoj tėkmėj subręsta,

kas lieka amžinybei sieloj ir visatoj,

ir kai žvaigždžių šviesoj dvi fėjos skęsta,

jos mena amžių paslaptį bekraštę

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.