Kritikas ir psichologas

 

Kritikas nebūtų kritikas be savo logikos, be svarstymų, lyginimų ir abejonių. Lėktuve į Niujorką šalimais sėdintys vyrai mandagiai paspaudė vienas kitam ranką.

– Aš esu visuomenės kritikas, tiksliau pasakius, kritikas iš pašaukimo, – neprašytas prisistatė bendrakeleivis, nepaleisdamas jam mandagiai ištiestos švelnios ir gana tvirtos rankos.

„Neabejotinai sutikau svarbią mano aštriai plunksnai personą, – pasidžiaugė kritikas. – Bus kietas riešutėlis“, – tuoj pat įvertino nekantrusis smalsuolis, pasiruošęs ideologiniam puolimui ir karštai atakai. Jo būsimo pašnekovo, tuo kritikas neabejojo, veidas bylote bylojo apie neapsimestinį mandagumą, kaip inteligencijos apraišką.

– Psichologas, – šyptelėjo kritiko tiriamasis objektas ir ryžtingai ištraukė ranką iš smarkuolio gniaužto, tuo parodydamas nesąs linkęs leistis į varginantį pokalbį su visuomenės kritiku.

Bendrakeleivis kuo ramiausiai iš odinio aplanko išsiėmė pluoštą dokumentų ir įniko skaityti.

Na to tai jau nebus. Visuomenės kritikas nebus kritikas, jeigu negaus peno savo užaštrintam ego.

– Atleiskite, – palietė bendrakeleivio petį užsidegęs nenuorama. – Nedažnai pasitaiko proga štai šitaip sėdėti šalia psichologo ne kur nors kabinete, o…

– Atleiskite, aš užsiėmęs, – toks pat taktiškas, mandagus, inteligencijos ir vidinės kultūros kupinas atsiprašymas.

Tik ne užsidegęs kritikas nuleis pakeltus sparnus. Jo būsimas straipsnis nušvies periodikoj svarbiausius politinius reiškinius. Jis… jis…

– Gal tik vieną klausimėlį?

– Vieną… – padėjo popierius į šalį psichologas. – Aš jūsų klausau.

– Mane, kaip aktyvų politinės arenos atstovą, domina psichologo požiūris į dabartinį chaosą, visuomenės pakrikimą…

– Ką turite omenyje?

– Polių pasikeitimą vietomis…

– Aiškiau?

– Tarkime, kas vakar buvo akivaizdu ir amoralu, šiandieną priimtina, veidmainiškai pateisinama.

– Čia mūsų nuomonės sutampa. Visame pasaulyje tas vyksta.

Pašnekovas vėl palinko prie aplanko. Visu elgesiu rodė, kad pokalbis baigtas.

– Bet tokią antimoralę liberalų moralistai gina įstatymu.

– Na, jie moka nuodingą patiekalą pateikti su „teisingu“ ideologiniu padažu.

– Gražiai pasakyta, – neatlyžo įkyruolis.

– Prašyčiau… aš važiuoju į svarbų psichologų simpoziumą. Turiu susipažinti su kai kuriais dokumentais.

– Aš palauksiu, – net nemikčiodamas ištarė kritikas. Jam ne pirmiena, kai reikia herojų traukt už liežuvio.

Kelionė ilga. Kol pasieks Niujorką, reikės ir pavalgyti, ir į WC…

Stiuardesė nešiojo gėrimus ir priiminėjo karštųjų patiekalų užsakymus.

Proga!

– Pats sociumas užgrobtas ekstremistų.

Psichologas nebepajėgė priešintis:

– Ne tik pas mus. Visame pasaulyje tai kelia grėsmę taikiems gyventojams, kuriems palikta vienintelė pareiga mokėti mokesčius ir neturėti jokių teisių apsiginti.

– Viskas nebepataisoma?

– Kodėl tiek pesimizmo? Dabar blogio voratinklis juntamas kiekviename pasaulio kampelyje. Jie nebegali pasislėpti.

– Bet jie tampa vis aršesni…

– Taip, jie dabar atvirai reiškia savo teises į planetos turtą.

– Jums žinoma, kad vyksta masinis zombinimas taikant negatyvią antžmogiškumo programą.

– Be abejo, žinoma. Patys demokratai, pasivertę diktatoriais, veda į agresinį ideologinį karą su visa žmonija, užgrobdami gyvenimo resursus, ignoruodami liaudies valią kiekvienoje šalyje.

– Ir kokia išvada?

– Dauguma žmonių užstrigo senam pasaulyje ir sukaupė daug agresijos. Poliarizuota mąstysena tegali kovoti su savo priešingu poliumi ir negali pasiūlyti nieko naujo.

– Ir?..

– Ir kokie bebūtų gražūs tikslai, tokie kaip taika, laisvė, lygybė, klestėjimas… jei sąmonės formatas vis toje pačioje nuostolingoje pozicijoje, tunelis į šviesą ilgės.

– Psichologai geriau gali paaiškinti, kas vyksta su žmonių sąmone ir kodėl žmonės leidosi pavergiami.

– Žmonės žaidžia ne Tikrojo Kūrėjo žaidimą, o jiems primestą klastingą, agresyvų melagingos ideologijos žaidimą. Jie nežino, kas jie yra visatoje. Suskaldyta sąmonė verčia žmones mąstyti ir veikti bandos instinktais. Iš jų išsiurbiama gyvenimo energija, kad sociumas būtų pamaitintas pagal nustatytą principą, – gyvenkite, jei pasiseks, tokiomis sąlygomis. Jūsų gyvuliška prigimtis leidžia jums išgyventi ir daugintis. Visas žmonių uždirbtas kapitalas dabar pereina tiesiai parazitinėms grupuotėms.

– Kaip sumaniai slepiama mūsų dvasinė prigimtis!

– Čia ir slypi visa esmė.

– Kokias teises žmogus turi į moralę?

– Į moralę žmogus turi teisę tik aukos pavidalu.

– Manipuliacija žmogaus sąmone! – susiima už galvos visuomenės kritikas. – O įvairios partijos su savo programomis?..

– Visame pasaulyje demokratai, liberalai ir socialistai transformavosi į vieningą jėgą, kad užgrobtų gyvenimo erdvę visoje planetoje.

– Kas jiems padeda?

– Pavergti ir valdyti jiems padeda bandos instinktas.

– Ir kokia prognozė?

– Žmonės, kurie laikosi seno ir nepriima naujo, dualumo skilimo zonoje rizikuoja patirti visišką degradaciją.

– O jūs, psichologai, ar bent jau matote šviesą tunelio gale?

– Evoliucija jau įsibėgėjo, – kuo ramiausiai atsakė pašnekovas. – Pažangių žmonių energija nukreipta į naują versiją, kur jie kuria naują pasaulį su dar labiau pažengusia technologija, kuri visai pakeis gyvenimo stilių, daugelio žmonių įpročius ir pasaulėžiūrą.

– Per žiniasklaidą apie šviesius pokyčius nesužinosim.

– Žmogus – civilizacijos produktas. Eterį ir spaudą valdo kairieji, formuodami melagingą informaciją, jų tikslas žmonių sąmonę išlaikyti baimėje ir neviltyje, kuo plačiau už poliarizuoto apribojimo.

– Peršasi mintis manipuliatoriams ir gąsdintojams mintyse parodyti trijų pirštų kombinaciją.

– Tik giliai iškvėpkime ir neatiduokime savo pasirinkimo teisės jokiems parazitams.

Abu vyrai draugiškai šyptelėjo.

– Kaip nesuklysti, nepatikėti gražiu melu, tai yra jų spąstais?

– Paimkime pavyzdį: jei tau įkyriai siūlo gražiai įpakuotą nekokybišką produktą, nepirk jo, ženk keletą žingsnių į priekį, ir nauji atsakymai ateis patys. Laikyk šviesą savo širdyje. Netikėk, kad pasaulis tik juodas arba baltas. Jis įvairiaspalvis ir daugiamatis. Laisvi žmonės sugeba kurti, o priklausomi žmonės ginasi, kovoja, puola, prievartauja ir plėšia.

– Kur jūs matote laisvę?!

– Tikroji laisvė visada žmogaus viduje, su meile ir pagarba savo gyvenimui. Ten, viduje, kur žmonės jaučia atsakomybę, myli, nėra vietos aukojimuisi ir baimei. Ten yra džiaugsmas ir įvairovė.

– Vadinasi, mes kylame, o ne leidžiamės į pragarą.

– Pragarą susikūrėme patys čia – Žemėje. Mums jau atvertas penktas sąmonės lygmuo – aukštesnės vibracijos, neaprėpiamos dvasinės galimybės. Tačiau žemų dažnių vibracijomis su senu trečiamatės sąmonės formatu į aukštesnį matmenį neįeisime.

– Nujaučiu, kad apie tai ir bus jūsų pranešimas simpoziume.

– Tikrai taip.

Psichologas vėl įsigilino į savo popierius…

Kritikas paskubomis išsiėmė iš rankinio lagaminėlio bloknotą, iš kairės švarko kišenės rašiklį, mintyse suraitė trijų pirštų kombinaciją ir tyliai piktdžiugiškai sušnibždėjo:

– Špygą taukuotą visiems manipuliatoriams! Jau gana, prisisiurbėt taikių žmonių nekalto kraujo!

Ir kritikas iš pašaukimo įniko rašyti: „…ne kritikos ir ne rimbo sutrikusiems, apgautiems, nuskriaustiems žmonėms dabar reikia. Mums reikia atrasti Tiesą ir Šviesą.“

– Kaip atrasti raktą į širdį? – dar paklausė.

– Per besąlygišką meilę, – nepakeldamas galvos nuo savo dokumentų, atsakė bendrakeleivis.