Eilės

 

Babelio vištos

 

Joyce’o vertėjas išblyškęs,

bet atrodo daug geriau negu pernai vasarą.

Sutinku jį eidama iš kirpyklos, pakeliui „Droge“

nusiperku „Red English Rose“.

 

UK nubalsavo nedidele balsų persvara:

referendumas,

nuspręsiantis mūsų bendrą ateitį,

tuoj prasidės.

 

Dieną prieš tai

kirpausi palei poliarinį ratą,

tu savo galvą patikėjai kanadietiškai skutimosi mašinėlei:

vėl viskas rimuojasi,

primena pirmąjį knygos skyrių –

tas veidrodžio ir skustuvo motyvas.

 

Tai buvo prieš du mėnesius.

 

Tada – naktinis skrydis,

parytinis metro,

valanda miego,

pervargęs kūnas,

peršokimas iš sportinės žąsų pūkų striukės, iš šiaurės

į 32 laipsnių karščio vasarą.

 

Ilgi mediniai suolai per visą kiemą –

mano šalyje tai vadintųsi Joninių naktimi.

 

Čia – kultūros simpoziumas, konferencija.

 

Į glėbį, į referendumą:

kol kioskininkai skleidžia skėčius,

kol technikai tikrina aparatūrą,

kol įvairių organizacijų vadovai įstrigę kamščiuose.

(Neperpjautas didžiulis arbūzas

prunkščia iš mano akcento.)

 

Rankinėj – „Red English Rose“, einu iš kirpyklos vaikystės gatve,

ja praėjo ir keli mėnesiai.

Rankinėj – „Ulisas“, neliestas vertėjo.

Mano kalbai atstovaujantis to airio kūrybos ekspertas sėdi kepyklėlėje „Gardumėlis ir skanumėlis“,

vėl viskas rimuojasi.

Vertėjas atrodo geriau negu tada, kai dar neturėjau reikalų su tarptautine jausmų politika.

 

Balsavimo rezultatai keisti, neaiškūs.

 

„Oxford Advanced Learner᾿s Dictionary“ žibintas, gramatikos akligatviai:

du odisėjai klajoja po didžiulį juos prarijusios pabaisos žarnyną, žaidžia gaudynių, slėpynių bei aklą Babelio vištą.

                                     

 

Rimas (įvykiai žemynuose)

 

Kažkur Australijoje

berniukas grožėjosi Kalėdų eglute.

Norėjo paliesti tą sidabro spalvos pakabutį pailgą:

tai buvo nuodinga gyvatė,

atšliaužusi į spyglių paunksnę atsivėsinti.

 

Gyvatė, vingiuojanti medžio kamienu, – kažkur girdėta,

archetipinė scenelė.

Tik šį kartą dalyvauja visai kiti veikėjai ir aplinkybės,

apie tai rašo ne Testamentas, o „The Guardian“.

 

Išlipu iš mikrūškės:

miesto rajonas, silikatinių plytų namai.

Balos, pilnos pilkos šlapdribos.

Eidama pro vaistinę pirmą kartą įsižiūriu į jos logotipą:

žalia gyvatė iš žalios taurės – žalių punktyrų roplys – laka,

išpieštas net jo liežuvėlis!

 

Kaip gražu, pagalvoju,

koks atidumas detalėms.

 

Ir visa tai įvyko tą pačią dieną –

grįžusi perskaitau apie berniuką Australijoj,

gavusį priešnaujametinį šoką.

 

 

 

Nepasikeitė niekas

 

Pavojinga kaliausė atsisėdo į galingiausio vadovo postą:

suvaitojo visa stratosfera,

siaubas sukaustė tautas.

Kita vertus, nepasikeitė niekas:

raštinės reikmenyse dirbančios moteriškės užsiplikė kavos

ir toliau skenavo klientų popierius

įrišinėdamos studentų kursinius darbus –

įprastai priiminėja flešiukus.

 

Tarpmiestinių mikroautobusų vairuotojai klauso hitų ir

kaip visada rėkia:

lipam lipam, uždarom uždarom, čia ne troleibusas.

 

Draugės kaip buvo susitarusios eiti į mankštą, taip ir nuėjo.

 

Jaunuolis paauglys toliau sielvartauja, kad neželia vešlesnė barzda,

o virtuvėj įsidarbinęs žmogus įsipjovė pirštą,

ieško pleistro.

 

2016.XI.6

 

 

 

Adrenalino nebėr

 

Virtuvės kriauklės sietelyje susikaupę

šiek tiek morkų tarkių,

taip pat išbrinkęs makarono korpusas,

keli ryžiai,

riebalai.

Anksčiau tokių likučių ateidavo skanauti tarakonai –

ypatingos rūšies atstovai:

greitai bėganti slyva su ūsais.

 

Juos sutikdavau naktį eidama į vonią –

netikėtai uždegus šviesą vabzdžiai supuldavo slėptis po plintusais,

turbūt plakdavo išgąsčio sujaudintos širdys.

 

Mano katė juos medžiodavo vikriai ir taikliai,  tykodavo jų.

 

Vargšė katė, kiek daug ji iškentėjo:

likdavo namuose vienui viena

savaitėmis,

palikdavom jai tik koridoriaus, virtuvės ir vonios plotą

(visi visur nuolat keliaudavo),

durys į kambarius – užrakintos.

Išgirdusi dar kaži kur kitoje gatvėje artėjančius 

jai nusamdyto šėrėjo žingsnius,

imdavo draskytis ir miaukti reikšdama beprotišką ilgesį.

Paskui katę atidaviau į kaimą:

buvau pernelyg užsiėmusi studijomis ir dramomis,

gal trejus metus nesimatėme,

tik vėliau sužinojau, kad ją užmigdė veterinaras iš Prienų –

išsipūtusios kepenys.

 

Tarakonai iš namų išsikraustė –

turbūt pasidarė neįdomu be adrenalino.

 

 

Mamytės lūšis neturi ribų

 

Ji į Saturną nubėgtų uogyčių,

sulakstytų iki dykumos, jei tik jos karalaitis panorėtų kaitrioj, nepakeliamoj saulėj

sudžiovintų saldainiukų-vėžliukų.

Mamytės meilė neturi parametro ir yra nepavaldi jokioms formulėms –

ji savo galia sustabdytų

traukinį, riaušes, kino seansą, karą, miesto mero rinkimus, įkyriai besiveisiančius

uodus, taifūną –

kad tik kūdikio miegas nesusitrukdytų, liktų nepažeistas,

kad joks mikrobas ar snaigė nedrįstų įsibrauti po jo nagučiu, įsikurt po vokais

ar koks gaidelis pentinuotas, išplasnojęs pagiedoti ir

pasimankštinti iš nuobodžios ir spalvotos skaičiuočių

knygelės, snapu nepasikėsintų į mažylio ramybę.

Trumpiau tariant –

mamytė savo kūdikio šešėlį apvelka kailinukais,

įvynioja į šiltą minkštumą,

saugo nuo įbrėžimų aršiau už

pasiutusią lūšį.

 

 

 

Teritorijų pamainos

 

Periodiškai einu pirkti šampūno

į specialią parduotuvę, pilną

kosmetikos su Negyvosios jūros ekstraktu.

Kosmetikos sandėlis įsikūręs buvusioje geto teritorijoje,

kur smuikininkai, psichologijos mokslo pradininkai, lingvistai, sportininkai

rašė dienoraščius, dainavo, bulvių maišuose slaptai

transportuodavo savo kūdikius, vildamiesi, kad kitapus

sienos jiems pavyks įsikurti, įgyti gyvenimą.

 

Negyvosios jūros ekstraktas išlips iš tų

visų buteliukų, muiliukų, kremų indelių

ir nušluos visą sandėlį,

užlies teritoriją,

atsiteis už istoriją ir nevykusią pravardę – Negyvoji.

Dugne ims veistis krabai,

augti perlus nokinančios kriauklės,

juos snukučiais stumdys gražuolės žuvys ir jų vaikai – žais kvadratą, biliardą, krepšinį, futbolą…

Klegės,

žaliuos vešlūs augalai.

Tai bus gyvybės, taikos ir džiaugsmo kupina jūra.

 

Ten, kur kadaise būsiu vaikščiojusi ir apsipirkinėjusi aš –

į savo plaukų sveikatą

laiką ir pinigus investavusioji.