Pirmoji santuoka
Kennethas Gangemi (g. 1937) – amerikiečių rašytojas, keturių romanų ir poezijos rinkinio autorius, labiausiai išgarsėjęs debiutiniu avangardiniu romanu Olt (1969).
Pirmoji santuoka
Abiem buvo po dvidešimt trejus.
Buvau vienišius, ji – draugijos žmogus.
Aš mėgdavau keltis anksti, ji – ilgiau
pamiegoti. Kol skaitydavau kokią
sudėtingesnę knygą, ji vartinėdavo
mėgstamus žurnalus. Sykį ėjau pogulio
ir pakviečiau ją: po minutės jau gulėjo
prigludus. Turėjo ilgus rudus plaukus –
man patikdavo žiūrėt, kaip ji šukuojas.
Sakydavau jai, kad jie taip gražiai atrodo
užkritę ant baltos palaidinės. Kasnakt
atlikdavom įprastą porų ritualą: ji
pasakodavo man apie savo dieną,
o aš – apie savąją. Ji valdė bendrą
mūsų gyvenimą linksmai čiaukšdama
telefonu. Tekėdama atsivežė daugybę
meno knygų ir puikią muzikos
kolekciją. Supažindino mane
su Aukso šaka, Käthe Kollwitz,
Laiškais jaunam poetui, Albrechtu
Düreriu, Delacroix dienoraščiu ir
Eriku Satie. Sykį ją paviliojo vieno
archipelago salos ir stipinpelekės žuvys,
kurių nerštą stebėjom Kalifornijos
paplūdimiuose. Jų naikinimu ten užsiėmė
toksai vardu Tarakonžmogis. Labai mėgdavau
nubust žiemos rytą, kuomet abiem
būdavo šilta ir jauku lindėti po antklode.
Ji buvo viena iš didžiųjų miegalių, o mano
pirmasis dienos darbas buvo išverst
ją iš lovos. Priglusdavau, po to
pradėdavau šnabždėt jai į ausį švelnybes,
kol imdavo murmėti. Vieną rytą
nubudo pikta: prisisapnavo, kad
per pietus aš suvalgiau visą viščiuką,
palikdamas jai tik sparnelį. Nebuvo linkus
į mokslus, ją mėgo uodai, buvo grakščios
eigasties, vilkėdavo medvilnės palaidines,
mėgdavo kepti, puikiai plaukė. Kartais
pravirkdavo be priežasties. Kai nustodavo,
dar šniurkščiojančią, su ašaromis akių
kampučiuose, apkabindavau ir pabučiuodavau
sūrius žandus. Norėdamas atspėt jos
emocinę būklę, stebėdavau barometro
stulpelį ir mėnulio fazes. Mėgdavau
uostyt ją, ką tik išsimaudžiusią, klausytis
juoko, jai kalbant telefonu, sėdėti greta kino teatre.
Jei paprašydavau, šalčiausią žiemos naktį
nusivilkdavo naktinius. Jei įsipjaudavau,
leisdavau jai patept antiseptiku:
juk man vis tiek gels, o ji turės pramogėlę.
Ji nusitempdavo mane į renginius –
kultūrines kankynes. Basomis būdavo vasarą,
o žiemą – su vilnonėm kojinėm. Sėdėjau greta jos
kaip mokinukas, kol vertė laiškus iš Prancūzijos.
Kai anksti guldavos miego, mėgdavau
apkamšyt ją lyg vaiką, užtempdamas apklotą
virš jos pečių. Sykį mačiau, kaip ji daro sumuštinį,
po to, prieš nešdama ant stalo, atkanda didelį gabalą.
Labiausiai bijodavo, kad išsiųsiu ją
atgal į Klivlandą. Ji mėgdavo skaityti lovoje
su naktiniais įsitaisius tarp pagalvių.
Aš dažnai laukdavau prie durų, kuomet ji ieškodavo
savo raktų. Sykį, kai laikėsi dietos, sudejavo,
kai prakalbau apie sūrainį. Iš priešingų kambario
kampų bendraudavome per vakarėlius, kur
būdavo begalė žmonių. Restoranuose atsikąsdavom
to paties sumuštinio, dalindavomės desertu. Lovoje
ji paprastai užmigdavo pirmoji, o aš budėjau
greta jos – šiltos, užsnūdusios ir patenkintos. Kaip
patikimas reporteris, antra pora mano akių ir ausų,
ji pasakodavo man pačias intymiausias savo draugių
gyvenimo detales. Brangindavau metą, kai grįždavau
žiemą į šiltą ir tvieskiantį butą. Galėdavau užuosti
kepamą duoną arba aliejuje skrudinamus svogūnus,
ar viščiuką – orkaitėje. Kai būdavo išvykus ir
aš imdavau jos ilgėtis, kišdavau nosį spinton ir
uostydavau jos palaidines ir megztinius. Ji mėgdavo
prancūziškus skrebučius, rengdavo pietus draugams,
vilkėdama mano chalatą. Kuo žemiau krisdavo
termometro stulpelis, tuo labiau mėgdavau miegoti
su ja. Šaltą naktį po flanelės naktiniais minkštas kūnas
būdavo šilumos visata. Tai moteriai miegoti vienai reikštų
nusikaltimą prigimčiai. Bėgant metams aistra nuslopo,
tačiau prieraišumas nuolat augo. Viens kitam buvom
patys svarbiausi pasaulyje. Mes dubliavom viens kitą,
buvom komanda, buvom atsidavę partneriai,
vienas kitam buvom turtas, mums reikėdavo vienam kito
daugiau, nei mes tą žinojom.
Vertė Julius Keleras
