VENJAMIN MICHAILOV

Kazuo Ishiguro biografinėje, lokaliojoje ir planetos realybėje

 

Miestuose naujojo aktyvumo pagrindais gimstant naujoms klasėms, vengdamas įvairiausių kontroversijų, aplipusių išpūstą „inteligentijos subjektyvumo“ ir „klasinio objektyvumo“ konfliktą, toli nuo „klasinių interesų karkasų“ ir „istorijos segmentų“ rašytojas Kazuo Ishiguro visose aštuoniose dienos šviesą išvydusiose savo knygose susilaiko nuo tiesioginių politinių vertinimų, gina asmeninį minčių ir jausmų pasaulį. Nors ir tos mintys, ir jausmai – iš šaltinio, kurį sunku ignoruoti ir kurio neįmanoma pakeisti vaizduotės fikcijomis, – iš biografinės, lokaliosios ir planetos konkretybės. Netekęs ryšio su socialine psichologija literatūrinis sąlygiškumas kaip principas netenka ir turinio. Fiktyvumo komplekso kerštas toks pat pražūtingas kaip ir keliaklupsčiavimas prieš biologinius instinktus. Atsitolinimu ir atsiribojimu norėdamas apginti savo kūrybos stimulus ir autonomijos, originalumo principus, rašytojas – ne tik tam tikrai vietai ir laikui, bet ir konkrečiam taškui erdvėje ir laiko momentui priklausanti asmenybė – išsivaduoja iš pareigos suprasti konkretybę, idant galėtų paaiškinti „simuliakrų rutiną“, tuos visas įmanomas teises ir įstatymus apaugusius vidutinybės despotijos konservantus, apginti realybę nuo mistifikacijų ir egzaltuotų kraštutinumų. Antraip ir pats taptų, ir kitus padarytų smulkmenų, kurios pavojingos tik savo nesuprantamumu, auka, suteiktų joms galimybę manipuliuoti pasitelkus svetimų, o gal net priešiškų išskaičiavimų logiką. Juk kiti, net norėdami tiesiog vartoti kitų gyvenimo laiką, dekoruoja tokį „vartojimą“ patetiškais samprotavimais apie visuotinę tautos, kolektyvo, grupės, šeimos gerovę, dažnai ignoruodami konkrečią konkrečių žmonių laimę.

Vis dėlto kodėl vis rašomi ir rašomi romanai – juodi, rožiniai, istoriniai – apie imperijas ir didvyrius arba intymūs kameriniai, arba filosofiniai komunaliniai – visiems ir niekam, kodėl vis bandoma įkišti savo trigrašį plečiant žanrinę įvairovę miriadams sinchroniškai karštų aktualijų? Gal kad gautum Nobelio premiją ar užsidirbtum bent šiek tiek pinigų, tegu ir nepatyręs garbstymo… Kuriam galui Nagasakyje gimęs 62-ejų Kazuo Ishiguro – Britanijos pilietis, 2017 m. Nobelio literatūros premijos laureatas, kurio kūriniai išversti į daugiau kaip 40 pasaulio kalbų, – rašė romanus, apysakas, televizijos pjeses ir tekstus amerikietei džiazo dainininkei Stacey Kent? Kodėl skaitytojai taip jautriai reagavo į aktualias socialinės, kūrybinės ir buitinės psichologijos aklakelio temas, plačiai nuskambėjusios anomijos – visų bendravimo pagrindų fiasko – vaizdavimą, kuo patrauklus rašytojui būdingas klišių atsikračiusio pasakojimo, atnaujinto suvokimo, kuris pastaruoju metu sumenko iki šabloninių frazių kartojimo, ilgesys? Kuo ypatinga jo kūryba ir kas galėjo lemti Švedijos akademijos sprendimą? Nei daugiau, nei mažiau: aiškiai parodyta „praraja tarp tikrojo ir mūsų įsivaizduojamo ryšio su pasauliu“.

 

 William Heick. Skrybėlės. 1951

William Heick. Skrybėlės. 1951

 

Bet kam skaityti apie visas tas prarajas ir bedugnes? Gal tam, kad galėtų investuoti pinigus į knygas, kolekcijas, bibliotekas ir žinotų, kam ir kokias premijas skirti? Kalbant apie Ishiguro, tai iš skaitytojų vertintojų jis yra gavęs viską, kas įmanoma: nuo Britanijoje garbingiausios Bookerio (1989), Prancūzijos menų ir literatūros kavalieriaus premijų (1998) iki už geriausią europietišką romaną skiriamo „Casino  de  Santiago“ apdovanojimo (2005). Kad nesusiaurintume supratimo apie laureato literatūrinę garbę kalbomis apie pinigus, vis dėlto privalome pažymėti, kad liaupsių lavina dažnai primindavo „vizijas pagaliau praregėjusiųjų“, staiga atradusių neišsemiamus tobulumo lobynus, – taip kritikus žavėjo rašymo maniera, kurioje dera kruopšti asmeninės praeities ir ateitį formuojančios vaizduotės analizė.

Visų Kazuo Ishiguro kūrinių šaltinis – atmintis kaip asmeniškiausias santykis su praeitimi.

Debiutiniame romane „Ten, kur padūmavusios kalvos“ (A Pale View of Hills, 1982) pasakojama apie japonę Ecuko, kenčiančią dėl dukters savižudybės, bandžiusią susikurti gyvenimą pokarinėje Japonijoje ir iš naujo įvertinusioje savo gyvenimą Anglijoje po susitikimo su Sašiko – bename tapusia aristokrate. Guodžia tik bendravimas su dukterimi Nike, padedantis įveikti neviltį ir paniką.

Romane „Perėjūniško pasaulio menininkas“ (An Artist of the Floating World, 1986) garsus dailininkas Macui Onas leidžia dienas, mėgaudamasis užtarnautu poilsiu, šeimos džiaugsmais, susitikimais su bičiuliais jaukiuose baruose ir ramybę teikiančiu bendravimu su gamta. Jis bando atsiriboti nuo dabarties ir užsidaryti privačiame gyvenime anapus savo „akmenų sodo“ tvoros. Tačiau atmintis grąžina jį į daug nelaimių atnešusio militarizmo laikotarpį. Ir kaip tik atmintis daro jį jautresnį viskam, kas vyksta dabartyje, kas bent netiesiogiai primena 1948 m. virusias militaristines aistras. Iš idilės nieko nelieka, jis ir vėl teisia save už menkiausias klaidas ir praleistas galimybes susitaikyti.

Romano „Dienos likučiai“ (1989) herojus Stivensas, visą gyvenimą tarnavęs lordo Darlingtono namuose, 1956 m. vasarą, panoręs pailsėti nuo tarnybinio maksimalizmo ir pamąstyti apie praeitį, nusprendžia praleisti kelias dienas kaime. Tai baigiasi netikėtai plačiu visų vidinių pastangų atsinaujinimu: nuo pačių pragmatiškiausių, reikalaujančių vidinės drausmės ir darbštumo, iki psichologinio prarastos gyvenimo pilnatvės pojūčio. Pati tokio poveikio galimybė, atsirandanti susilietus su praeitimi ir gamta, atskleidžia žmogiškosios prigimties gyvybiškumą ir dosnumą.

Ilgiausias – 38 skyrių – Kazuo Ishiguro romanas „Nepaguodžiamasis“ (The Unconsoled, 1995) prasideda nuo nesusipratimo: viešbutyje – civilizuoto svetingumo centre su gerai išmuštruotu personalu – niekas nepasitiko gastrolių atvykusio pianisto Raiderio. Skyrius po skyriaus tirštėja kasdienybės rutina, kiekvieno jų įvesties frazės – buitinės konstatacijos: „taksi vairuotojas atrodė sutrikęs“, „mane pažadino telefonas“, „ilgai negalėjau užmigti“, „parėjau“, „nubudau“, „takelis brėžė tiesią liniją“. Ir mes, skaitytojai, jau pasiruošę burbtelėti įprastą: „Irgi mat žodžio meistras atsirado! Kapstosi tarp kasdieniškų ir neįveikiamo banalumo aplinkybių…“ Tačiau vis tiek toliau skaitome apie muzikantą, siūlantį klausytojams savo kūrybą, su nepasitikėjimu stebintį turistaujančią publiką, kuriai koncertas – tik vienas iš programos punktų, visai kaip žygis į zoologijos sodą ar kavinę. Raideris ilgisi gilaus suvokimo, nors žino, kad niekada jo neras, jis nepaguodžiamas tarp liukso kokybės gyvenimo vartotojų, pasmerktas stebėti iki orgazmo aimanų redukuotą kūniškumą ir iki klišių reprodukavimo redukuotą mąstymą. Ir ši visuotinė ir visa apimanti jį patį kartu su kūrybiniu patyrimu neigianti patirtis yra neatsiejama nuo savyje išsitenkančios vidutinybės rutinos ir su saiku ir be saiko toleruojamų ir konkrečių ritualų. Tačiau tai nereiškia, kad Raideris nepaguodžiamas dėl to, kad ilgisi nekorektiškumo ir netolerancijos. Menininko psichologijai, be kita ko, būdinga ir intuicija. Intuicija šnabžda, kad klišės – minties redukcijos priemonė, o rutina – tai poreikių psichologijos redukcijos strategija, kai turintieji ir lėšų, ir galimybę rinktis renkasi tai, kas labiausiai sustabarėję, vidutiniška ir lėkšta, o kūryba tampa klišių kolekcija anomijos viskam, kas pranoksta klišę ir kam suvokti reikia tam tikrų protinių pastangų, fone. Ishiguro meistriškai sužadina mūsų, skaitytojų, analitinį potencialą, ir mes užverčiame knygą ne kaip dar vieną pasakojimą apie „menininko sielą“. Mes suvokiame, kad siekiančiam išsaugoti ir įgyvendinti savo siekius, bet jokio palaikymo iš klausytojų negaunančiam menininkui reikia herojiško nuoseklumo, idant kūrybinė energija nebūtų iššvaistyta smulkmenoms. Šis suvokimas ateina tą akimirką, kai mums pasidaro aišku, kad klestinčioje vartotojų civilizacijoje kaip tik kūrybai priešiški rutina ir banalybė, poreikių patenkinimo ritualai siekia užimti jos vietą, tapti beveidės kopijos gamybos įrankiais. Ir kai civilizacija, nelyginant su realybe tapatintinas viešbutis, kaskart slėpdama atlaidžią šypseną sumenkina klientą iki prašytojo klišių, paskęstančių rutininių korektiškų replikų sraute, mes, suvokdami stojišką Raiderio autentiškumą, gauname savąją jau primiršto katarsio dozę – lygiai tiek, kiek protinio darbo gebėjome nudirbti.

Romane „Kai buvome našlaičiai“ (When We Were Orphans, 2000), kurio veiksmas vyksta Londone ir Šanchajuje XX a. 4-ajame dešimtmetyje, garsus detektyvas Kristoferis Benksas, susikūręs puikų renomė Londone, negali išnarplioti tėvų dingimo bylos. Tai verčia abejoti ir pajausti dabartį kaip „valandų valandas besitęsiančią tuštumą“.

Romanas „Neleisk man išeiti“ (2005) – tai 31 metų Ketės prisiminimai apie studijų metus šių laikų Anglijoje. Darbas žmogaus organų donorų reabilitacijos centre lieka atmintyje dėl nepaisiusiųjų rekomendacijų ir pasirinkusiųjų rizikuoti trečią kartą aukojant organus iš altruizmo ir desperacijos.

Apsakymas „Noktiurnas“ iš rinkinio „Noktiurnai: penki apsakymai apie muziką ir prieblandą“ (Nocturnes: Five Stories of Music and Nightfall, 2009) remiasi sąvokomis „įmanoma“ ir „gali būti“. Bičiulis kalba muzikantui apie tai, kad šis apdovanotas dosniau nei dauguma sėkmingai gyvenančių žmonių, tačiau nepasižymi efektyviu seksualumu, nors gali būti, kad pasieks laimėjimų ir be to, kas provokuoja moteriškosios publikos ekstazę. Namie, draugei guodžiant, viskas vėl tampa apčiuopiama. Tačiau ši kasdieniškų žodžių ir apsikabinimų konkretybė pasirodo nepakankama ir amorfiška ir gimdo nepasitenkinimą kasdienybės „vystyklais“. Ir vėl atsiranda „gali būti“ – spėjimo, kad sėkmė įmanoma ir neturint tvirto pagrindo, – situacija. Tačiau perspektyvos nestabilumas tampa varomąja kūrybinės psichologijos jėga.

Pačiame paslaptingiausiame ir daugiaplaniame romane „Palaidotas milžinas“ (The Buried Giant, 2015) viskas sutelkta į universalią, dabartį apvalančią atmintį, į poreikį išsiaiškinti praeityje padarytos neteisybės priežastis. Romos imperija jau pasitraukė nuo Britanijos salų, bet Britanijos imperija dar netapo tikrove. Garbaus amžiaus porą – Akslą ir Beatrisę, kurių atsainus elgesys su sūnumi galėjo būti netiesioginė jo žūties per maro epidemiją priežastis, iš namų gena jų likimas, pateikiamas kaip integrali anapus laiko esančio žmogaus likimo dalis. Sūnui pabėgus iš namų ir davus jaunatviškai maksimalistinę priesaiką daugiau niekada nesugrįžti, tėvai, nors ir per vėlai, nusprendžia surasti sūnaus gyvenimo liudijimų. Akslas ir Beatrisė juda nuolat juos kankinančių vidinių priekaištų chronotopo „visada ir visur“ „niūriame miške“. Jie įveikia šimtus mylių tuščios neartos žemės, šaltą vėją ir liūtis, darganą – kaip vienintelį dviejų vidinės tiesos ir tikrų žiauraus poelgio priežasčių ieškančių protagonistų „peizažą“. Kodėl be jokio spaudimo iš šalies iš visų įmanomų geriausių ir blogiausių sprendimų vis dėlto buvo pasirinktas blogiausias, fatališkas kito žmogaus gyvybei, kodėl tėvai nepasirinko geriausio? Kas juodosiose jų sąmonės skylėse pasirodė stipriau už giminystę ir veiksmingąjį altruizmą. To, kas blogiausia, rutinos tragizmas – ne „išskirtinė situacija“ arba kulminacinę akimirką padaryta „tragiška klaida“, o kerštingų mąstymą paralyžiuojančių egocentrizmo smulkmenų rutina.

 

Istorija įsitvėrusi nuolatos kalba apie imperijas. O kiekviena epocha pateikia imperijoms savo sąskaitą. Tačiau esama dar vienos rūšies imperijų, kurių skaičius lygus nesuprantamų ir nenuramintų despotiškos savivalės instinktų skaičiui, liepiamosios nuosakos bendravime masei. Ir kaip tik čia, šitoje grynai asmeninėje srityje, Ishiguro pastebi asmeninių imperijų apraiškų pavidalus, parodo, kur, kodėl ir kuriam tikslui individas realizuoja savo „imperines pretenzijas“, bet jas atmeta, kai jos nukreiptos prieš neatskiriamas asmens teises. Kokiuose instinktuose slypi imperiškumas, snaudžiantis šešiasdešimtyje trilijonų mūsų ląstelių, o gal tarp šimto trilijonų mūsų organizmo bakterijų arba tarp aštuoniasdešimt šešių milijardų smegenų neuronų? Ir kaip būtų įmanoma atsikratyti tos tykios specifinės infekcijos? Ir apie visa tai Ishiguro rašo tam, kad skaitytojas, svajodamas apie išsivadavimą iš visų imperijų, gebėtų tapti savo vidinės tikrovės, išvaduotos iš asmeninių imperinių pretenzijų, kartais vertinamų kaip pakęstina savęs įtvirtinimo priemonė, autoriumi. Patraukęs skaitytoją „portatyvinio vidinio imperiškumo“ įveikos projektu, neprarasdamas savitvardos, autorius destruktyvias pretenzijas atsveria kūrybine tolerancijos energija, kuri nesiriboja religine tolerancija. Ishiguro įsitikinęs, kad būtina stojiškai analizuoti bet kurį bioorganinės mąstymo redukcijos ir jo pavertimo instinktų patarnautoju fenomeną. Kad ir kokį šoką keltų „kraujo balsas“, rašytojas lieka principingas konstruktyvaus savitarpio supratimo šalininkas – su sąlyga, kad siekdamas asmeninių prioritetų žmogus gyvena tarp tokių pat žmonių, siekiančių gėrio taip, kaip jį supranta. Ishiguro moko savigynos meno – ramaus susitelkimo, gebėjimo analizuoti ekstremaliausias situacijas vengiant atsainumo ir skubos: viskas, ko iki galo nesupratome, grįžta per mūsų poelgius, iškreipia pačius kilniausius siekius. Todėl aktyvūs personažai – tai atmintis, vaizduotė ir emocijos, tačiau ne kaip patirties „kapinynas“ arba nuotraukų kolekcija, ne kaip „svajonių fabrikas“, ne kaip egzaltuoti susižavėjimo aikčiojimai. Tolerantiškas ir korektiškas autorius geba kalbėti apie visas kontroversijas ir kraštutinumus nesikarščiuodamas, ramiai susikaupęs, įsitikinęs, kad sąmoningumas – geriausia gynyba.

Ne 114-asis Nobelio premijos laureatas išryškino šmeižikiškų fikcijų ir neįmantrios tiesos konfliktą, atrado atminties ir sąžinės priekaištų, kurie pagilina dabarties supratimą, temą. Kalbėdamasis su Kenzaburo Oe, 1994 m. Nobelio premijos laureatu, Ishiguro primena apie 2,5 tūkst. metų trunkantį susidomėjimą Platonu, kurio kūrinių centre – Platono mokytojo Sokrato asmenybė. Akivaizdu, kad skaitytojų smalsumas tiesiog skandalingai susijęs su mirties nuosprendžio, kurį 399 m. pr. Kr. išminčiui Sokratui paskelbė 360 balso teisę turėjusių Penkių šimtų tarybos narių, absurdu. Sokratas nebuvo linkęs isteriškai klykti ir meilikauti, nors tai ir galėjo išgelbėti. Sokrato išmintis – žodžių „konvertavimas“ į žmogiškąsias vertybes: pastovumą, ištikimybę, sąžiningumą, kurios ir dabar sudaro teisių ir laisvių neliečiamumo pagrindą, nes žodžiai takūs, todėl juose negali būti tiesos. Kalnai knygų prirašyti siekiant suvokti, kodėl žmonės tokie imlūs prasimanymams, visada ir visur blokuojantiems tiesos suvokimą ten, kur nusilpsta žmogaus orumo prioritetu besiremiančios teisės ir įstatymo vertybės. Tačiau efektyvaus šmeižto ir bejėgės tiesos kolizija kartojasi maniakiškai įkyriai. Be teismo ir remiantis prasimanymais 1623 m. Paryžiuje buvo pasmerktas mirti Théophile’is de Viau, sukūręs Platono „Faidono“ parafrazę (1620), kurioje vaizduojamos paskutinės Sokrato gyvenimo valandos, praleistos stiprinant mokinių gebėjimą atskirti tiesą nuo melo ir asmenines gerąsias jų savybes kaip socialinio teisingumo pagrindą. XVII a. poetas ir filosofas, kaip ir Sokratas, kreipėsi į amžininkus, klausdamas, kodėl šie pamiršo tikruosius jo poelgių motyvus, kuriuos iškraipė oponentai, pasitelkę penitenciarines melo ir prasimanymų prerogatyvas pagal principą „fabrikuok ir naudokis konjunktūra“. Pats Théophile’is de Viau manė, kad tiesos pastovumas atmintyje kur kas naudingesnis gyvenimui nei protas, suvokiamas kaip duomenų ir definicijų, kuriomis gali manipuliuoti „duomenų vartotojai“, saugykla.

Apie sąžinės ir atminties, kaip gyvybinio dabarties potencialo, aktyvumą kalbėjo Dostojevskis ir Čechovas, Proustas ir Kafka. Umberto Eco 1994 m. Harvardo paskaitose siūlė panaudoti atminties energiją gretinant realųjį pasaulį su sukurtuoju romane. Energingas ir nekantrus Michelis Houellebecqas, 1998 m. kalbėdamas apie dabartį kaip nestabilumo erą, siūlė suvokti romaną ir atmintį kaip „elementariųjų dalelių greitintuvą“. Günteris Grassas Vilniaus paskaitoje (1999) kalbėjo apie atmintį kaip pasipriešinimą mirčiai, o Patrickas Modiano 2014 m. Nobelio paskaitoje reikalavo rašytojų priešintis amnezijos rutinai kaip sąmoningam konkrečių žmogaus egzistavimo ir išgyvenimo sąlygų ignoravimui, kuris būdingas „nomenklatūriniams altruistams“. Modiano supratimu, tokia – beveik medicininė – diagnozė tapo nūdienos mentaliteto būklės metafora. Mes pasiduodame amnezijai todėl, kad šiandien norime pamiršti, kuo mus norėjo paversti arba kuo buvome tapę verčiami aplinkybių ar dėl brutalaus mūsų pačių sąmonės „juodųjų skylių“ diktato. Amnezija fragmentuoja praeitį, eliminuoja iš jos logiką, įvykių ryšius ir vientisumą, pakeičia poelgių prasmę prasimanytomis ir melagingomis postfaktinėmis kombinacijomis. Ir čia svarbu ne novatoriškumas ar prioritetai, o virtuoziško meistriškumo visuotinumas ir tai, kad dėl atminties – kaip konstruktyvios dabarties gyvenimo idėjos – literatūra išsaugojo gebėjimą atskirti tiesą nuo fikcijos.

 

Rašytojai rašo. Bet ir skaito. Dažnai daugybę metų prieš tapdami laureatais jie išskaito tai, ką jų asmeninė patirtis byloja apie tikrovę, su maniakišku atkaklumu kartojančią tiesos ir fikcijų konfliktą. O kai rašytojai tampa laureatais, skaitytojams iškyla naujas klausimas: ar tik nekartoja tie Parnaso gyventojai to, ką daugybę kartų prieš juos aprašė jų pirmtakai? Ir skaito, siekdami susidaryti savąją Nobelio laureato stiliaus formulę. 2017 m. spalio 5 d. Švedijos akademijos sekretorė Sara Danius užsiminė apie Jane Austen, Franzo Kafkos ir iš dalies Marcelio Prousto mišinį. Tačiau skaitydami naujausią publikuotą Ishiguro romaną „Palaidotas milžinas“ randame neužmaskuotų citatų, aliuzijų ir reminiscencijų – „remiksų“ – iš Artūro legendų apie riterių žygius ir Dantės „Dieviškosios komedijos. Šie perskaityti ir interpretuojami unikalia Ishiguro maniera. Interpretuodamas Artūro legendas rašytojas atkreipia dėmesį į tai, kad legendos neatitinka tikrovės, nes riterių kūnas ir kraujas niekada netampa purvu po žirgų kanopomis, o visi tik džiaugiasi Artūro pergalėmis, kur nėra „keršto planą puoselėjančios merginos su kirtikliu“, kapojančios riterių kūnus su tokia pat neapykanta kaip britai ir saksai. Kad ir kokia archaika dvelktų klajonių po viduramžių „niūrų mišką“ recidyvai, instinktai nepavaldūs laikui ir kupini imperiškumo, kaip ir anksčiau. Nieko nepamiršdamas, kad ir kaip magėtų užsimiršti, ir sau būdinga maniera įtvirtindamas slapčiausių savo veikėjų impulsų unikalumą, naujasis autorius suvokia aktyviosios atminties ir altruistinių emocijų kūrybinės energijos kelio „nuo viduramžių prie asmeninio Atgimimo“ reciklizaciją kaip integralią dabarties dedamąją.

 

Klausime, kurį Ishiguro uždavė studentų auditorijai: „Kam žmonės rašo ir skaito?“, galima įžvelgti paniką, kurią kelia rutina tapusi gatavų tiesų skaitymo devalvacija ir neimlumas, net turint omeny visą įmanomą komercinę naudą ir literatūrinės produkcijos „bestselerizmą“. Ar tik nebūsime pražiūrėję ir skaitytojo mirtį, panašiai kaip per praėjusį šimtmetį buvo diagnozuotos Dievo, demiurgo, autoriaus mirtys… Gal tarškant kompiuterių klaviatūroms nepastebėtos praėjo ir skaitytojo budynės… Vietoj atsakymo į laureato klausimą nuskambėjo „aštrus“ klausimas, ar paties Ishiguro knygos yra tiesa ar melas.

Į jį laureatas atsakė graudžia šypsena. Klausiantysis dar netapo arba niekada nebuvo skaitytoju. Antraip jam būtų užtekę argumentų iš romano „Perėjūniško pasaulio menininkas“, kad autoriaus asmenybė niekada nesutampa su tiesa, kurią norėtų matyti kiti. Ishiguro niekaip nekomentavo mentalinio skaitytojų, kurie laukia galutinių ir nepajudinamų tiesų tarp „tikrovės algoritmų ir integralų“, bet nesiekia išmanyti giluminių savo pačių elgesio motyvų, o „atrastąjį laiką“ pakeičia ekspertų nuomonės surogatu ir pasivaikščiojimais tarp enciklopedinių žodynų formuluočių, parazitavimo esmės. Taip relaksuojantis pamirštama, kad literatūrinė kūryba tarp permanentinių divergencijų – viso labo tik priemonė ir visų visiems žinomų taip vertinamos konvergencijos apibrėžčių komentaras.

Rašytojai rašo, skaitytojai skaito. Ir vieni, ir kiti lieka dabartyje – tiek prisimindami praeitį, tiek įsivaizduodami ateitį. Viskas, kas reikšminga ir konstruktyvu socialinės tikrovės ir asmeninio mentaliteto atžvilgiu, yra susiję su tomis dviem aktyvumo rūšimis. Ir gali būti, kad vienas iš stimulų, dėl kurių vieni vis rašo ir rašo, o kiti vis skaito ir skaito, yra viltis, kad vėl atėjus į madą „autorių sąžinės ir atminties kančioms“ Nobelio laureatų romanuose surašyti milijardai žodžių iš tikrųjų gali virsti bent vienu kilniu polėkiu dabar.

 

Pabaigoje keli žodžiai apie Nobelio paskaitą „Manojo XX a. vakaras ir kiti smulkūs triumfai“, kurią Kazuo Ishiguro perskaitė 2017 m. gruodžio 7 d. Švedijos akademijoje. Lektorius drąsiai iškėlė į centrą autoriaus figūrą, savo autentiškąjį „aš“, išvaduotą iš įvaizdžio kūrėjų retorikos apvalkalo. Po dešimtmečius trukusios propagandinių falsifikatų ir simuliakrų gamybos asmeninis ir globalusis konkretumas tampa savigynos strategija kovojant su nepakantumu viskam, kas nėra masiška. Tai reiškia, kad atgimsta autentiškų asmeninės socialinės patirties pradų prioritetas. Nekurdamas giliamintiškų spekuliatyvių konstruktų, remdamasis faktais ir dokumentine savo paties biografijos konkretybe, Nobelio laureatas apibūdino save kaip pavargusį išvarginto intelekto kartai priklausantį autorių, kuris visų įtampų ir konfliktų, dilemos „pamiršti ar prisiminti“ akivaizdoje bando įtvirtinti konstruktyvią kūrybinės energijos vertybę, būdingą dvikrypčiam pažintiniam ciklui: rašytojai rašo tam, kad skaitytojai skaitytų ir permanytų, kaip atskirti tikrus dalykus nuo fikcijų.

 

Vertė Irena Ramoškaitė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.