Apie protesto „laisvę pagal išskaičiavimą“

Labiausiai nutolintiems nuo kasdienių valstybės veiklos sričių (pvz., švietimo ar darbo rinkos) susigrumti su policija reiškia susigrumti su akivaizdžiausia ir betarpe valstybės apraiška.

Valluvan, Kapoor & Kalra

Prieš daugiau kaip devynerius metus dužo Seimo langai. Šiemet tuos įvykius prisiminė nedaug kas. Dar mažiau juos prisiminė su šiltais ir nostalgiškais, nors gal ir kiek niūriais jausmais. Taikus sausio 16-osios protestas virto valstybės turto (TURTO – įsivaizduokite!) niokojimu, o šis – ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis, žiauriomis visus nuostolius padengusiomis baudomis ir įsigytomis vandens patrankomis. Gerai, kad tada dar nevyko karas Ukrainoje, nes, matyt, tie baisieji protestuotojai būtų gavę pasėdėt ir už terorizmą. Ta džiugia nata kviečiu pamąstyti apie laisvės susirinkti, o dar svarbiau – protestuoti ribas. Apie „pagal išskaičiavimą“ veikiančią „laisvę“ papasakosiu remdamasis pastarųjų kelerių metų savo ir kitų protestuotojų patirtimi. Visiems minimiems faktams yra įrodymų, o spėjimai pagrįsti įvairiais nedviprasmiškais įvykiais ir pastebėjimais.

I etapas: „leidimai“ ir moralizavimai

Jei organizuojate susirinkimą, kuriame dalyvaus ne daugiau kaip 15 asmenų, jums tereikia laisva forma informuoti savivaldybės administracijos direktorę (ar ją pavaduojantį asmenį). Įstatymas nenurodo, ką ir kaip reikia pranešti, tad tai gali būti elektroninis laiškas, kuriame, vadovaujantis protingumo principu, turbūt reikėtų nurodyti vietą ir laiką. Pvz., informuojate, kad nuo rytojaus kasdien iki 2022 m. kokioje nors pagrindinėje miesto gatvėje vyks ne daugiau kaip 15 asmenų susirinkimas. Jei kada spontaniškai užsimanysite paprotestuoti – popierizmu pasirūpinta.

Jei planuojamas didesnis protestas, teisinis pasirengimas bus daug linksmesnis. Apie susirinkimą reiks parašyti iš anksto, pateikti daugiau detalių, tada, labai tikėtina, savivaldybės darbuotojai jūsų paprašys užpildyti kokią nors „prašymo išduoti leidimą organizuoti renginį“ formą. Ta forma iš tikro nieko bendra su susirinkimais ir protestais neturi – ji yra skirta, pvz., koncerto viešojoje erdvėje organizatoriams. Toje formoje bus gausybė su protestu nesusijusių klausimų ir jos jums pildyti nereikia. Tiesiog jau šiame etape galite pajusti administracijos požiūrį į žodžio ir susirinkimų laisvę – nelabai žino, kas tai, o jei žino, tai turi gausybę klausimų, kurių klausti jų niekas neįpareigoja, o jūsų atsakyti – juo labiau. Tuomet reikės eiti į savivaldybę ir derinti pranešimą apie susirinkimą. Derinimo metu, labai tikėtina, administracija kalbės apie „leidimo“ išdavimą. Žinoma, administracija visada leidžia arba ne, kokie čia pranešimai? Jei protestas bus sėkmingas, apie jį bus kalbama žiniasklaidoje, gal net kokie aukštesni administratoriai pasisakys. Ir, nenustebkite, jie taip pat kalbės apie „leidimus“. Apie juos kalbės ir visokiausios tyrėjos, kurios jus pasikvies „pasikalbėti“, jei bus kilę kokių problemų dėl to jūsų organizuoto susirinkimo. Apie „leidimus“ kalbės ir žurnalistai. Visais atvejais, kai minimi „leidimai“, turite teisę, net pareigą nutraukti kalbėtoją ir pataisyti, kad apie jokius leidimus net kalbos negali būti.

Savivaldybėje taip pat reikės kalbėti apie protesto turinį. Patogiai sėdintis administratorius jums paaiškins, kodėl jūsų protestas yra bereikšmis, pamokys, kaip reikėtų protestuoti, ar patars, kam parašyti kokią peticiją. Žodžiu – tik neikit į gatvę. Tai išgirdę galite mandagiai arba ne paaiškinti, kad jo nuomonė yra visiškai nesvarbi, kad yra derinami susirinkimo niuansai ir administracija nesvarsto dar vieno „leidimo“, o tiesiog yra informuojama. Tiesa, gali ir „neleisti“ dėl kokių nors „saugumo sumetimų“ ar akivaizdžiai planuojamų kokių nors įstatymų pažeidimų. Visgi turi pasiūlyti alternatyvą ir viskas turi būti derinama neva kolegialiai.

II etapas: žinios skleidimas

Šiame etape norėsite parašyti pranešimą spaudai ir kuo plačiau informuoti apie būsimą protestą. Jūsų sėkmė daugiausiai priklausys nuo protesto turinio. Jei protestuosite prieš kokią nors valstybės prioritetu laikomą politiką, labai tikėtina, kad jokia žiniasklaida jūsų spaudos pranešimo neišplatins. Kartais galite sulaukti kai kurių žiniasklaidos grupių dėmesio, tačiau tokiais atvejais būkite įtarūs – greičiausiai jūsų protestas jiems yra parankus, nes vienaip ar kitaip oponuoja žiniasklaidos grupės valdytojų oponentams. Priešo priešas – draugas. Jei atsitiktų taip, kad protestu norėsite palaikyti kokį nors politinį sprendimą, su juo susijusios valstybės valdymo institucijos, kartais net ministerijos, išsiųs naujienlaiškius su kvietimu dalyvauti. Net nacionalinis transliuotojas praneš apie susirinksiančią minią palaikyti kokio nors valstybei svarbaus sprendimo; naujiena sklis toli ir jūsų susirinkimas bus sėkmingas. Bet tai jau ne protestas.

Priklausomai nuo jūsų anksčiau rengtų protestų turinio ir formos ar kitokios pilietinio nepaklusnumo veiklos, apie būsimą bet kokios formos protestą galite nesivarginti informuodami policijos pareigūnus – jie jau žinos, nes skaitė jūsų žinutes šen bei ten. Juk jau nebe paslaptis, kad Lietuvos policija ir specialiosios tarnybos, lyginant su kitomis ES šalimis, tiesiog nuožmiai užsiima sekimu. Apie tai net Valatka rašė.

III etapas: protestas

Jei proteste turėtų dalyvauti ne daugiau kaip 15 žmonių, skaičiuokite, o jei protestas vyksta kokioje pagrindinėje miesto ar miestelio gatvėje, skaičiuokite nesustodami. Bet kokius prašalaičius galite apmėtyti dažų bombomis ar kitaip pažymėti, kad tik „jūsų teisę ir laisvę protestuoti prižiūrintys“ pareigūnai jų nepriskaičiuotų prie dalyvių ir netyčia negautų 16. Jei suskaičiuos iki 16, tada susipažinsite su tyrėjais ir teisėjomis ir gal net baudomis, kartais viršijančiomis minimalų atlyginimą. Skaičiavimo metodikos pagrindimų ar daug logikos sprendimuose, ypač pirmosios instancijos teismuose, nesitikėkite – jūs gi peticijų nerašantys ir problemų civilizuotais teisiniais būdais nesprendžiantys gatviniai, o jie juk rimti dėdės ir rimtos tetos su kostiumėliais ir togomis. Tiesa, jei protestuotumėte prieš prokuratūros biudžeto mažinimą… na gerai, persistengiau, nesvarbu. Apskritai nuostata tokia – reikia įsivertinti, kiek protestu erzinate ir kiek esate naudingi / palaikantys administraciją ar antpečius. Pagal tai jausite, iki kiek reikia skaičiuoti, kokiu maršrutu vesti demonstraciją, kiek labai priminti pareigūnams, kad jie negali trukdyti taikaus susirinkimo ir pan.

Kai kurie protestai sulaukia uolių piliečių antiprotestų. Antiprotestas yra toks žmonių susirinkimas, kuris įvyksta tiesiai priešais protestuotojus ir trukdo protestuoti visais būdais, kuriuos pakenčia pareigūnai ir protesto organizatoriai. Kartais prie protesto dalyvių priskaičiuojami antiprotesto dalyviai, gaunama 16 ir reikia susipažinti su tyrėjais ir teisėjais. Nežinau, ar antiprotestai būna suderinti savivaldybėje. Jei ne, tai kodėl? Jei taip, kai kodėl taip lengvai suderinama, kad jie vyks ten pat ir tuo pačiu metu kaip kitas susirinkimas? Argi čia ne receptas konfliktui? Manding, niekas antiprotestų niekur nederina, bet tiesiog jau taip nutinka, kad antiprotestai reiškia valstybės ar valdžios palaikymo akciją – o tokių derinti tikrai su niekuo nereikia. Oi, vėl nutolau nuo protestų.

Protestuodami būkite budrūs, kad jūsų neapjuostų „stop policija“ juosta. Tada staiga atsidursite ten, kur jums būti nebegalima, ir turėsite pasišalinti. Jei nuspręsite nesitraukti savanoriškai, jus tiesiog sulaikys – jėga būsite nutempti į komisariatą. Tiesa, viskas priklauso nuo to, kiek jūsų yra, kokioje miesto vietoje esate ir, žinoma, dėl ko protestas. Pareigūnams bus nesunku patikėti savo teisumu, jei būsite tik keli ir saugosite medį; jiems bus daug sunkiau, jei būsite pasistatę palapinę, jūsų bus keliasdešimt ir protestuosite prieš ką nors, ką vėliau vetuos prezidentė. Čia galima pasvarstyti, kad galbūt taip vėl tapote įrankiais, o galbūt pareigūnai jau yra „apmokyti kai kuriose užsienio šalyse“ nesinaudoti savo dujomis ir vandens patrankomis per protestus, kurie gali būti eskaluojami būtent dėl jėgos naudojimo. Taigi – viską reikia skaičiuoti.

Jei netyčia surengėte protestą kokia nors „teisėsaugai“ neįprasta forma ar turiniu, nenustebkite sulaukę ir išskirtinio dėmesio. Prisistatys tokie inteligentiški žmonės, kartais su tamsiais akiniais nuo saulės ir nuo jūsų, jie bus arba labai tylūs, arba sakys: „Aš čia dėl mūsų visų saugumo.“ Galite tiesiog visiškai ignoruoti arba padaryti eksperimentą – jūsų „saugumu besirūpinančių uniformuotų pareigūnų“ paprašyti patraukti tą asmenį toliau, nes jis trukdo jūsų susirinkimui.

Protestuose naudojami plakatai būna įvairūs. Būsite saugiausi, jei pasieksite profsąjungų lygio nuobodumą, jūsų apranga neišsiskirs ir neturėsite kitokių nei dauguma minčių. Tokie universalūs plakatai tinka beveik visiems protestams, įvykusiems per pastaruosius 15 metų. Jie taip pat nesulauks dėmesio nei tų, prieš kuriuos ar prieš kurių sprendimus protestuojate, nei pareigūnų. Taigi, būsite lyg ir dalyvavę, lyg ir ne, o protestas lyg ir buvęs, lyg ir ne. Jei, kita vertus, plakatuose bus bent kiek aštresnės kritikos šioje prie protestų nepratusioje žemėje, sulauksite įvairių žurnalistų ir durnalistų klausimų. Jais bus mėginama suprasti, kas jus finansuoja, kurioje „užsienio šalyje esate apmokyta“ ir pan. Sulauksite ir aukštų administratorių dėmesio – jie mėgins paaiškinti, kaip jūsų švietimą palaikantys plakatai kelia pavojų nacionaliniam saugumui. Tiesa, tie patys administratoriai, praėjus keliems mėnesiams, kalbės apie švietimą ir kultūrą kaip svarbiausius nacionalinio saugumo atributus. Bet kas dabar atsimena daugiau nei iki praeito penktadienio?

Jei protestuojate prie kokios verslo įstaigos, būkite pasiruošę, kad jūsų saugumu rūpinsis ne tik uniformuoti pareigūnai, bet ir uniformuoti čiuvai su normalia pachodke ir semkėm.

Jei protesto metu triukšmaujate, triukšmaukite tyliai.

Tokių trumpų taisyklių yra daug.

IV etapas: atgarsiai

Kadangi protestai yra tokia retenybė, tikėtina, kad net mažai kam rūpimu klausimu rengiamas protestas sulauks žiniasklaidos dėmesio. Jei protestuojate daug kam labai svarbiu klausimu, žiniasklaidos bus daug. Susirinks visi, net ir tie, kurie tiesiog akivaizdžiai stengėsi nepranešti apie planuojamą protestą. Jie ateis tam, kad pateiktų savo vaizdinį. Didžiuosiuose portaluose jūsų surengtas protestas taps svarbiausia naujiena, ten bus gausybė nuotraukų, videoreportažų, galėsite matyti save. Nuo protesto turinio priklausys, kiek ilgai ta naujiena bus „viršuje“. Jei protestas bus toks, apie kurį niekas nenorėjo žinoti prieš jam įvykstant, jis bus greitai paskandintas „naujienų sraute“ (reikia VLKK siūlyti „naujienų srutas“). Jei jūsų protestas vyks sekmadienį ir svarbesnių naujienų nebus, jis bus pakeistas 10 naujų sekso pozų, kieno nors skyrybomis ar sekmadienio homilija.

Jei plakatais, šūkiais ar protesto forma sudominote kokią konspiracijų teoretikę, galėsite stebėti, pvz., nacionalinio transliuotojo eteryje, kaip tampate „kokios nors užsienio valstybės“ užverbuotais vos ne žaliais žmogeliukais. Jūsų protestą pakomentuos egzpertai iš kokio nors tyrimų instituto ir niekas nepaklaus, ar netyčia tas institutas nevykdo kokių nors ministerijų, prieš kurių politiką jūs protestavote, finansuojamų projektų. Bet viskas bus objektyvu, nes reportaže matysite ir pažįstamų veidų, dalyvavusių proteste. Jų pusvalandiniai pasisakymai bus pakarpyti iki keturių minučių ir viskas visiems žiūrovams bus aišku.

V etapas: neigimas, pyktis, derybos, depresija, susitaikymas

Primenu, kad šiame pasakojime nieko nėra išgalvota. Tai yra labai nedidelio būrio žmonių kolektyvinė „laisvės“ patirtis. Svarbiausia, kad iš keliolikos permąstytų pastaraisiais metais vykusių protestų čia nepaminėti tik tie protestai, kurie yra tokie įprasti, liūdni ir per keliolika metų nuvalkioti ir dėl to niekam, visiškai niekam nebeįdomūs, arba tie protestai, į kuriuos susirenka „intelektualai“. Juose viskas būna labai tvarkinga, dezinfekuota, civilizuota ir mandagu. Tokiems nei vandens patrankų kada prireiks, nei guminių kulkų. Tokie susirinkimai yra pats tas…

Vienoje parodoje teko matyti raudonų plytų krūvą. Instaliacijos pavadinimas – „Silpnųjų ginklai“ (autoriaus (-ės), deja, nepamenu). Jais Lietuvoje buvo pasinaudota vieną kartą, atsakas buvo nuožmus, o vėliau buvo pasimokyta minkštos kontrolės.