Neapykantos kalbos kritika anapus „politkorektiškumo“ ir „kalbos laisvės“

Neseniai „Šiaurės Atėnuose“ pasirodė Tado Janušausko tekstas „Nėra jokio „politkorektiškumo“ (XI.17), kuriame autorius glaustai supažindina su „politkorektiškumo“ problematika ir mintimi, kad šis baisus postmodernizmo pramanas tėra viso labo baimę kelianti šmėkla, mintanti dešiniųjų diskursu. Į Janušausko tekstą atsakė Laimantas Jonušys („Š. A.“, XII.1), atskleisdamas siaubingas „neginčijamai egzistuojančio“ politinio korektiškumo grimasas. Geras tonas reikalauja diskusiją tęsti. Tačiau tam, kad tęsinys nebūtų tiesiog atsakymas į atsakymą, vėl kitais žodžiais persakant tuos pačius argumentus „už“ ir „prieš“, norėčiau pakreipti diskusiją kita linkme. Kodėl, fortasse requiris? Nes neverta.

Neverta atsakinėti į šį „atsakymą“, kartojant Janušausko išsakytas mintis, kad dabartiniame emancipaciniame diskurse terminas politinis korektiškumas beveik nevartojamas, o yra pripaišomas šiam diskursui iš dešinės (tiesą sakant, ir iš tam tikrų provokatyvių, aukšto akademinio rango, privilegijuotų ir socialinių problemų nebekamuojamų kairiųjų), bandant diskredituoti bet kokius emancipacinės politikos veiksmus. Ir nors termino autorystės vis dėlto negalima griežtai priskirti dešiniesiems, jie sėkmingai atgaivino ir aproprijavo šį fantomą kaip nuolatinę cenzūros ir naujakalbės grėsmę. Neverta detaliai aiškinti ir įrodinėti neva kairiųjų „išsigalvotų“ socialinių konstruktų veikimo ar išsamiai neigti Jonušio pateiktą tezę, kad socialinis konstruktas kaip toks tiesiogiai prieštarauja moksliniams faktams ir „mokslui“. Juk užtenka pasakyti, kad jei filosofiją ir sociologiją laikysime lygiavertėmis kitoms mokslo šakoms (o Jonušys, pats būdamas humanitaras, tam neturėtų prieštarauti), tuomet socialinis konstruktas yra toks pats mokslinis faktas, įrodytas ne kartą, kaip kad Higgso bozonas, gravitacinės bangos arba Žemės apvalumas (ir taip, abejojančių šiais faktais irgi atsiranda). Galiausiai, tikrai neverta komentuoti termino romas tinkamumo ar netinkamumo (išties tai pačios romų bendruomenės pasirinkimas). Viliuosi, kad Jonušio replika, jog romas lietuvių kalboje yra Romualdo trumpinys, tėra pokštas, į kurį belieka atsakyti tik kitu pokštu: Indijos gyventojai lietuviškai vadinami indais, bet kažkodėl niekam nekyla problemų atskirti tautybės pavadinimą nuo taros vandeniui laikyti (žinau, pokštas gana lėkštas, bet, kaip sakoma, koks klausimas – toks ir atsakymas). Viso to daryti neverta (iš tiesų nevertėjo ir pačiam Janušauskui atsakyti į tą atsakymą naujausiame savo tekste, „Š. A.“, XII.15) ne dėl nepagarbos oponentui, bet dėl to, kad detali diskusija „Tai vis dėlto egzistuoja politkorektiškumas ar ne?“ ir kabinėjimasis prie nenuoseklių argumentų bei šiaudinių baubų konstravimo (o ne – transgenderizmas!) reikštų, kad taip ir nepajudėjome iš pirminio taško ir kad Janušausko bandymas atskleisti, jog tikrosios problemos slypi kitur, nuėjo perniek. Kad taip nenutiktų, reikia nepasiduoti desperatiškam dešiniojo diskurso bandymui grąžinti į pirmą planą politinio korektiškumo problemą, taip nukreipiant dėmesį nuo žymiai svarbesnių klausimų. Vienas iš tokių klausimų yra neapykantos kalba, todėl naudodamasis proga būtent apie tai ir noriu padiskutuoti.

Nuo pat šio termino (angl. hate speech) atsiradimo viešajame diskurse dominavo griežtai dvinarių ideologinių pozicijų susikirtimai: kalbos laisvė versus atsakomybės nebuvimas, politinis korektiškumas versus cenzūra. Kadangi tokios diskusijos retai duoda rezultatų, šiuo atveju svarbu atsitraukti ir iš atstumo paanalizuoti patį diskusijų objektą. Su neapykantos kalbos terminu dažniausiai tenka susidurti emancipacinės politikos kontekste, kur neapykantos kalba aprėpia rasistinės, homofobinės, seksistinės, ksenofobinės ir t. t. kalbos vartojimo apraiškas. Neapykantos kalba, kitaip tariant, neapykantos tam tikrai socialinei grupei skleidimas per kalbą dažnai traktuojamas kaip viena iš neapykantos nusikaltimų formų. Konkrečiai Lietuvos juridinėje sistemoje neapykantos kalbos formas ir sankcijas už jos vartojimą reglamentuoja Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis. Tačiau ką konkrečiai implikuoja tai, kad tam tikros kalbos, o tiksliau – tam tikrų kalbinių konstrukcijų (konkrečių žodžių ir frazių) vartojimas tampa baustinu veiksmu? Teigiama, kad kalba ir kalbėjimas gali skatinti smurtą, tačiau panašu, kad toks kalbos vartojimas yra savaime tam tikra smurto forma. Taigi reikia aptarti, kokiu būdu kalbinės konstrukcijos ir pats šnekos aktas įgauna galią ne tik skatinti smurtą, bet ir smurtauti, t. y. galią paveikti adresatus, o toks kalbos efektas neatsiejamas nuo performatyvumo teorijos.

Performatyvumas, kaip jį apibrėžia Judith Butler, yra diskurso galia konstruoti ir steigti tai, kas yra pasakoma. Pavyzdžiui, nepriklausomybės deklaracija, kaip šnekos aktas, įsteigia valstybės autonomiją tikrovėje. Šią galią kalba įgauna per nuolatinį konkrečių kalbinių konstrukcijų citavimą, kai citatos šaltinis yra nebeatsekamas. Taip sukuriama citatų grandinė, kurioje nėra pradžios, ir kalbinės konstrukcijos kartojimas tampa ritualizuota praktika, natūralizuojančia savo efektą[1]. Su neapykantos kalba tai susiję dviem būdais: 1) kalbėtojas žeidžiančiu šnekos aktu nesukuria naujos konstrukcijos, o tik cituoja ją, taigi pasakymas „ei, pydare!“ visada nurodo į pasakymų grandinę, kurios pradžios neįmanoma atsekti ir kuri laikiškai yra anapus tiek kalbėtojo, tiek adresato; 2) šis citavimas kartoja ir įtvirtina hierarchinę struktūrą (šiuo atveju heteronormatyvumą), kurioje kalbėtojas prisiima dominuojančią, o adresatui primeta subordinuotą poziciją ir simboliškai pakartoja visą priespaudos tradiciją. Viena iš to pasekmių yra adresato kaip lygiaverčio komunikacijos partnerio diskvalifikavimas, taigi žeidžiantis šnekos aktas turi galią reguliuoti kalbą, ją užgniaužti (panašiai naudojamas ir terminas vatnikas, steigiantis ideologinį normatyvumą ir nurašantis bet kokį pasipriešinimą oficialiai politikai). Tačiau performatyvus diskurso veikimas turi ir tam tikrų šalutinių efektų. Pirma, pasakymas (kad ir koks žeidžiantis būtų) suteikia adresatui kalbinę terpę egzistuoti, įrašo jį į simbolinę sistemą kaip kalbinį subjektą. Šis įrašymas taip pat įgalina adresatą veikti kalboje. Antra, ryšys tarp konstrukcijos formos, t. y. jos garsinės ar vaizdinės išraiškos, ir jos reikšmės yra arbitralus, todėl nestabilus. Vadinasi, konstrukcijos citavimo praktikos numato klaidą, nevientisumą citatų grandinėje, kai ryšys tarp signifikanto ir signifikato gali suirti. Iš to kyla dvi kalbinės konstrukcijos perinterpretavimo galimybės: 1) kadangi cenzūra tiesiogiai paveikia ne visą konstrukciją, o tik jos formą, jos reikšmė gali manifestuotis kitais, „teisėtais“ pavidalais (žodis negras nebėra viešai priimtinas, todėl tą pačią derogatyvią reikšmę pamažu įgauna ironiškai vartojamas afroamerikietis); 2) žeidžiančios konstrukcijos formai gali būti priskirtos naujos, įgalinančios reikšmės (anglų kalbos žodis queer (liet. kreivas) anksčiau buvo vartojamas kaip įžeidimas, tačiau dabar jo vartojimą visiškai atsiėmė LGBT* bendruomenė). Būtent antroji galimybė tapo Butler siūlomos kalbinės subversijos strategijos atspirties tašku: neapykantos kalbos sukonstruotas kalbinis subjektas įgauna galią pasipriešinti neapykantos kalbai perimdamas pačias neapykantos kalbos konstrukcijas – cituodamas jas jis pakeičia jų reikšmes ir suniveliuoja jų žeidžiančią galią, taip nuginkluodamas neapykantos kalbos vartotoją. Bet vis dėlto norėčiau pasiūlyti dar vieną strategiją ir aptarti kitą žeidžiančios kalbos efektą. Šiam tikslui reikia sugrįžti prie paties neapykantos kalbos termino.

Ar nėra taip, jog šis terminas implikuoja, kad diskriminaciją ir smurtą skatinanti (bei kurianti) kalba gali būti tik impulsyvios, iracionalios prigimties, sukelta kraštutinių emocijų, kad jos šaltinis gali būti tiktai neapykanta, baimė (įvairios fobijos) bei nepaaiškinamas priešiškumas? Ar nėra taip, kad taip mes nurašome daug subtilesnius šnekos aktus, kai išsakomos mintys gali būti visiškai racionaliai ir logiškai argumentuotos, pateiktos adresatui „be pykčio“? Juk egzistuoja įvairios kalbines praktikos (pavyzdžiui, diskursai apie „civilizacijų konfliktą“, pasiektą moterų emancipaciją Vakaruose, įgimtus biologinius ar psichologinius lyčių skirtumus)[2], kurios pateisina ir steigia priespaudos mechanizmus, marginalizuoja švelniai ir be necenzūrinių žodžių, netgi be liepiamosios nuosakos (Lietuvos teisinėje praktikoje ji kažkodėl tapo būtinu ir pakankamu neapykantos kurstymo įrodymu). Terminas „neapykantos kalba“ iš esmės maskuoja galios veikimą ir implikuoja, kad vienintelis būdas priešintis neapykantos kalbai yra empatijos skleidimas. Šitokia samprata diskvalifikuoja bet kokius radikalesnius bandymus priešintis struktūrinei priespaudai, nes nepatenkintiems protestuotojams visada galima prikišti neapykantos kalbos vartojimą – jie juk kalba ir yra pikti. Ši termino semantikoje esanti spraga jau ne kartą buvo panaudota siekiant nutildyti kalbinį pasipriešinimą: „Black Lives Matter“ aktyvistai per garsiai rėkia ir perlenkia lazdą, todėl jų protestus reikia pasitikti su ašarinėmis dujomis, plakatas „Sudegink Ruklą, deportuok Vyriausybę, imigrantai welcome!“ skatina susidorojimą su valdančiaisiais, pasisakymas prieš Izraelio vyriausybės vykdomą apartheidą yra savaime antisemitiškas, o bet koks heteronormatyvumą kvestionuojantis diskursas griauna „tradicinę šeimą“. Dėl to labai atsargiai reikia žiūrėti į visus bandymus įstatymiškai apibrėžti neapykantos kalbą ir jos vartojimą, nes tuomet ši sąvoka tampa valstybinių struktūrų manipuliacijos objektu. Visiškai suprantama, kad atsiranda būtinybė priešintis žeidžiančiai kalbai, tačiau perdavus šnekos akto interpretavimo ir cenzūravimo galią valstybės institucijoms tik plečiamas reguliuojamos kalbos laukas. Jau buvo minėta, kad vienas iš neapykantos kalbos performatyvių efektų yra nutildymas, bet ar nėra taip, kad siekdami pasipriešinti šnekos aktams, kurie riboja kalbą, įgaliname vadinamąją valstybės kalbą (angl. state speech), kurios pagrindinė funkcija, kaip teigia Butler, ir yra kalbos reguliavimas. Valstybės (tiksliau, jos juridinių institucijų) šnekos aktas nustato, kas yra neapykantos kalba, o kas ne, kas cenzūruotina, o kas ne. Taip neapykantos kalba kaip pretekstas prisideda prie tokių kalbą reguliuojančių praktikų kaip Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas ir Susirinkimų įstatymas.

Siekiant išspręsti šią loginę prieštarą ir iš jos kylančias problemas, siūlau perinterpretuoti pačią neapykantos kalbą. Prielaidų, kurias netrukus pateiksiu, šiame straipsnyje išsamiai aptarti nebepavyks, tačiau viliuosi, kad jos paskatins detalesnes diskusijas jau atsiribojus nuo griežtų „politkorektiškumo“ ir „kalbos laisvės“ kategorijų. Taigi, atrodo, kad egzistuoja dvi susikertančios kalbinės praktikos: šnekos aktai, paskatinti neapykantos ir / ar ją skatinantys (pavadinkime tai grynąja neapykantos kalba), ir šnekos aktai, steigiantys marginalizuotų visuomenės grupių priespaudos mechanizmus bei toliau šią marginalizaciją įtvirtinantys, t. y. represyvi kalba. Pagrindinis skirtumas tarp jų yra galios veikimas: represyvi kalba visada bus hegemoninio diskurso rezultatas, kai per nuolatinį citavimą represyvios kalbos aktai konstruoja skirtingų lygmenų normatyvumus (pavyzdžiui, rasinis / civilizacinis pranašumas, privalomasis heteroseksualumas ir t. t.). Šie aktai galiausiai įteisina konkrečias politines praktikas: pabėgėlių atskirtį bei deportaciją, romų bendruomenės segregaciją, LGBT* asmenų teisių ir matomumo ribojimą ir t. t., o tai tiesiogiai veikia žmonių gyvenimus. Grynoji neapykantos kalba pati savaime šių normatyvumų nesteigia, ji yra tik tam tikras pranešimo pateikimo būdas, retorinis stilius. Kitaip tariant, ne visi grynosios neapykantos kalbos atvejai yra represyvūs ir ne visi represyvios kalbos atvejai yra neapykantos kalba. Įdomu tai, kad ši tipologija sukuria sąlygas tam tikroms alternatyvioms bendruomeninio pasipriešinimo formoms. Butler siūloma subversijos ir perinterpretavimo strategija yra veiksminga, tačiau grynoji neapykantos kalba savo ruožtu turi kitokį įgalinantį politinį potencialą – ji, kaip galima bendruomeninio pasipriešinimo represyviai kalbai forma, turi galią mobilizuoti ir yra tiesioginė priešingybė valstybės kalbai. Ji ne tildo ir ne reguliuoja, o kategoriškai steigia savo reikšmes.

Pabaigoje jaučiu prievolę pasiteisinti, kad šiuo straipsniu, žinoma, nesiekiau skatinti neapykantos ar smurto, o norėjau tik pakreipti diskusijos temą anapus „politkorektiškumo“ ir pasiūlyti kritiškai perinterpretuoti sąlygas, kuriomis neapykantos kalba yra konstruojama dominuojančio diskurso; kelti klausimus, kokie šios konstrukcijos ribotumai, kaip ji reguliuoja mūsų kalbines praktikas ir kaip galima apmąstyti alternatyvius pasipriešinimo marginalizuojantiems diskursams būdus. Vienintelis dalykas, kurį išties siekiau skatinti, – tai veiksmas, kalbinis veiksmas, besireiškiantis įvairiausiais pavidalais: nuo diskusijų ir protestų iki plakatų ir meno apraiškų. Ir šie pavidalai neturi būti mandagūs, nes priešinimasis priespaudai niekada nėra mandagus.