Kūrybinė laisvė už grotų, arba Žymiausi pasaulio kūriniai, (pa)rašyti kalėjime

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 22

 

Oscar Wilde, „De profundis“ (1905 (1949)

Pasiekęs literatūrinės šlovės kulminaciją 1895 m. airių kilmės anglų rašytojas Oscaras Wilde’as (1854–1900) buvo nuteistas 2 metams sunkiųjų darbų kalėjimo už „šiurkštų nusižengimą dorovei“ (gross indecency – tokiu eufemizmu Viktorijos epochoje, iš kurios dviveidiškos moralės savo komedijose šaipėsi Wilde’as, buvo įvardijami įstatymu draudžiami homoseksualiniai vyrų santykiai). Į teismų mėsmalę Wilde’ą įtraukė tuometinio jo mylimojo – poetinių ambicijų turėjusio plevėsos aristokrato Alfredo Douglaso – tėvas markizas, nepritaręs tokiems sūnaus santykiams ir pavadinęs rašytoją „pederastu“. Kūrinyje „De profundis“, dviejų dalių literatūriniame laiške gerokai jaunesniam mylimajam, beveik nerasime Wilde’ui būdingos žaismės ir sąmojo, tai – savotiška atgaila dėl tuščiais gyvenimo malonumais, nežabota aistra ir lėbavimu paženklintos jųdviejų draugystės, atitolinusios nuo meno ir tikrųjų dvasinių vertybių. Wilde’as epistolinį tekstą rašė 1897 m. sausį–kovą, kai jam pagaliau buvo leista ne tik skaityti, bet ir „terapijos tikslais“ rašyti (tiesa, tik po vieną puslapį per dieną), ne tik palaužtas sunkios kalinio dalios, bet ir rezignavęs dėl nutrūkusio ryšio su Douglasu, kuris be jo sutikimo norėjo viešai paskelbti ankstesnius jųdviejų laiškus. Kalėjime rašomą tekstą kasdien tikrindavo kalėjimo viršininkas, todėl vieniems „De profundis“ – nuoširdus Oscaro Wilde’o dvasinis autoportretas, kitiems – sentimentalokas veidmainiavimas. Douglasui rašytų laiškų nebuvo leista išsiųsti, tačiau Wilde’ui jie grąžinti išeinant iš kalinimo įstaigos. Rašytojas laiškus, pusiau juokais pavadinęs Epistola: in Carcere et Viculis, atidavė draugui žurnalistui Robertui Rossui ir daugiau prie jų nebegrįžo. Rossas, tapęs Wilde’o literatūrinio testamento vykdytoju, laiškus išleido 1905 m. pavadinimu „De profundis“ (tai aliuzija į 130 psalmę), tiesa, gerokai kupiūruotus (nesutrumpintą tekstą 1949 m. paskelbė Wilde’o sūnus). Tikrąjį kalinio kasdienybės atšiaurumą ir nuteistųjų desperaciją Wilde’as itin išraiškingai pavaizdavo bene stipriausiame savo eilėraštyje „Redingo kalėjimo baladė“ (parašytas ir anonimiškai išspausdintas Prancūzijoje 1898 m). Rašytojo sveikata kalėjime dėl prasto maisto, sunkaus rankų darbo ir bausmių už neįvykdytas užduotis iš tiesų buvo gerokai pašlijusi, o kartą nualpus dėl galvos sutrenkimo plyšo ausies būgnelis (dėl to porą mėnesių gydytas ligoninėje). Būtent dėl šios traumos vėlesnis ausų uždegimas komplikavosi į meningitą, nuo jo Oscaras Wilde’as ir mirė savanoriškoje tremtyje Paryžiuje.

 

O. Henry, 14 apsakymų (1898–1901)

Amerikiečių literatūros klasiko, apsakymų meistro O. Henry (tikr. William Sydney Porter, 1862–1910) biografijos siužeto vingiai ne mažiau netikėti nei jo kūriniuose. Jaunystėje įvairiausių profesijų – nuo piemens, virėjo, vaikų prižiūrėtojo iki vaistininko, braižytojo ir t. t. – išbandęs O. Henry būtų galėjęs pasigirti ir 3 metų darbo Pirmajame Amerikos nacionaliniame banke įrašu. Jeigu ne viena aplinkybė… 1894 m. jis, Ostino miesto Teksase banko kasininkas ir sąskaitininkas, buvo apkaltintas pinigų išeikvojimu ir atleistas. Po poros metų į būsimąjį klasiką nukrypo ir baudžiamojo įstatymo pirštas, tačiau, paleistas už užstatą, Porteris, spontaniško impulso pagautas, paspruko į Hondūrą, kur ne tik sukūrė apsakymų, bet ir paleido į plačiąją vartoseną „bananų respublikos“ terminą. Į tėvynę O. Henry parginė nelemtos aplinkybės – grįžo pas nuo tuberkuliozės mirštančią žmoną. Po jos mirties 1898 m. O. Henry buvo 5 metams pasiųstas į pataisos namus. Dar devyniolikos farmacininko licenciją įgijęs nuotykių ieškotojas kalėjime dirbo budinčiuoju vaistininku, turėjo čia atskirą kambarį (ne kamerą). Būtent Kolambuso pataisos namuose, Ohajuje, budintysis vaistininkas naktimis parašė 14 apsakymų – jie pačiais įvairiausiais slapyvardžiais, išsiųsti per bičiulį, buvo publikuoti šalies žurnaluose. 1899 m. išspausdintas apsakymas „Kalėdinė švilpaujančio Diko kojinė“ pirmąkart pasirašytas O. Henry pseudonimu – šis prigijo visam laikui. Už gerą elgesį anksčiau iš kalėjimo paleistas rašytojas itin vaisingą ir sėkmingą etatinio spaudos apsakymininko karjerą tęsė Niujorke. Pabaigai – įdomi detalė: tarnaudamas banke O. Henry buvo pradėjęs leisti humoristinės ir satyrinės prozos savaitraštį „The Rolling Stone“ (liet. „Vėjo pamušalas“), jo leidybą dėl menko atsiperkamumo nutraukė 1895-aisiais…

 

Adolf Hitler, „Mano kova“ (1925, 1926)

Po nepavykusio vad. Alaus pučo Miunchene pagrindinis jo organizatorius Adolfas Hitleris už grotų buvo pasiųstas 4 metams. Iki visuotinės amnestijos 1924 m. gruodį būsimasis fiureris Landsbergo kalėjime Bavarijoje iškalėjo tik 8 mėnesius, bet per šį laiką, padedamas dešiniosios rankos Rudolfo Hesso, spėjo sukurpti savo autobiografijos ir nacionalsocialistų manifesto „Mano kova“ pirmąją dalį. Joje („Sąskaitų suvedimas“, 1925) Hitleris aprašo savo jaunystės politinių „kovų“ istoriją, „išgvildena“ Vokietijos pralaimėjimo I pasauliniame kare priežastis, o antrojoje dalyje („Nacionalsocialistų judėjimas“, 1926) išdėsto rasinės vokiečių (arijų) viršenybės „teoriją“ ir iškelia būtinybę išnaikinti „parazitus“ žydus bei išplėsti Trečiojo reicho teritorijas rytų kryptimi slavų tautų sąskaita. Knyga leidėjo įpirštu pavadinimu (Hitleris norėjęs savo „veikalą“ pavadinti „Puspenktų metų kovos su melu, kvailybe ir bailumu“), pilna gramatinių klaidų, iš pradžių didesnio dėmesio nesulaukė, tačiau per pasaulinę ekonominę krizę vis daugiau politinio palaikymo įgyjant populistinei nacionalsocialistų partijai išpopuliarėjo ir jos vadovo opusas. Iki 1933 m. Vokietijoje buvo parduota 240 tūkst. „Mano kovos“ egzempliorių, autoriui jie pelnė per milijoną reichsmarkių ir su kaupu pateisino pirminį knygos kūrimo tikslą – gautomis lėšomis padengti skolas ir teismo išlaidas (beje, milžiniška mokestinė skola valstybei nuo pajamų, gautų už knygą, 1933 m. Hitleriui tapus kancleriu, o vėliau ir diktatoriumi buvo anuliuota). Pompastiško stiliaus, eklektiška, atsikartojančių teiginių, antisemitizmo, antikomunizmo, militaristinio revanšizmo ir antidemokratiškumo dvasios persmelkta „Mano kova“ tikru bestseleriu tapo fašistinio režimo metais: buvo išleisti net keturi skirtingi šios knygos leidimai, ji buvo dovanojama susituokusioms vokiečių poroms ir siunčiama kariams į frontą. Iki karo pabaigos Vokietijoje buvo parduota ar išdalinta apie 10 mln. nacių vado opuso egzempliorių. Įdomu tai, kad fiureriu tapęs Hitleris stengėsi atsiriboti nuo savojo „kūrinio“, vadino jį „užgrotine fantazija“ ir tikino, jog nebūtų jo rašęs, jei būtų numanęs apie vėlesnį savo iškilimą. Neperskaitoma nuobodybe „Mano kovą“ buvo išvadinęs ir italų dučė Benito Mussolini.

Hitlerio „Mano kovos“ dvitomis po karo Vokietijoje pirmąkart perleistas (su išsamiais komentarais) 2016-aisiais, baigus galioti autoriaus teisėms, kurių perėmėja 1945 m. buvo paskelbta Bavarijos žemė.

 

Jean Genet, „Gėlių Dievo Motina“ (1943)

Prancūzų rašytojas, dramaturgas, vienas iš Absurdo teatro pradininkų Jeanas Genet (1910–1986) savo pusiau autobiografiniuose romanuose aprašė kelių dešimtmečių valkatavimo, vagiliavimo, vertimosi prostitucija patirtį, spalvingą Paryžiaus ir kitų Europos didmiesčių asocialų, smulkių kriminalistų gyvenimą, tačiau visuotinių moralinių normų, socialinių konvencijų ir etikos kodeksų laužymą vaizdavo kaip aukščiausio dorybingumo, prilygstančio krikščioniškam šventumui, apraiškas. Prostitutės vaikas, dar paauglystėje už vagystes atsidūręs ir užaugęs kolonijoje, pirmąjį savo romaną „Gėlių Dievo Motina“ parašė atlikdamas bausmę kalėjime (pirmą kūrinio variantą, parašytą ant rudo popieriaus lakštų, kaliniams duodamų pakuotėms lankstyti, sunaikino kalėjimo prižiūrėtojas, tačiau Genet romaną perrašė). 1943 m. išleista anonimiškai ir ribotu – „kolekciniu“ – tiražu, netrukus „Gėlių Dievo Motina“ jau tikruoju vardu buvo ne kartą perleista (tiesa, su kiek kupiūruotomis pornografinėmis scenomis) ir, kaip ir vėlesni jo tekstai, sulaukė itin palankių žymių intelektualų atsiliepimų, pvz., Jeano Cocteau, Simone de Beauvoir, Jacques’o Derrida, Jeano-Paulio Sartre’o. Pastarasis net parašė filosofinę analitinę įžangą „Šventasis Genet: komikas ir kankinys“ prestižinės „Gallimard“ leidyklos 1952 m. išleistam Genet raštų rinkiniui. Kai 1947 m. marginalusis rašytojas dešimtą kartą įkliuvo už vagystę ir už šį recidyvą jam grėsė įkalinimas iki gyvos galvos, tie patys intelektualai kreipėsi užtarimo į Prancūzijos prezidentą, ir šis Genet nuo būsimų bausmių atleido „avansu“. Rašytojas pasitikėjimą pateisino – jo 5–6 deš. sukurtos pjesės (tarp jų ir žymioji „Kambarinės“), kuriose demaskuojamas socialinių ir politinių vertybių melagingumas, atskleidžiamas žmogiškosios tapatybės sąlygiškumas, laikomos Absurdo teatro pirmeivėmis.

 

Julius Fučík, „Reportažas su kilpa ant kaklo“ (1947 (1995)

Čekų žurnalistą ir vieną aktyviausių Čekoslovakijos komunistų partijos veikėjų Julių Fučíką (1903–1943) naciai suėmė per vieną iš reidų Prahoje 1942 m. – už pogrindinės komunistinės spaudos leidimą ir atsišaukimų platinimą. Kol buvo kalinamas, tardomas ir kankinamas Prahos kalėjime, Fučíkas ant suktinių popierėlių rašė savotiškus „kalėjimo reportažus“, palankių kalėjimo prižiūrėtojų čekų dėka jie pateko į sąlygišką laisvę (Čekoslovakiją naciai buvo okupavę 1938 m.). 1943 m., po beveik pusantrų metų kalinimo, Fučíką Berlyne į kartuves pasiuntė liūdnai pagarsėjęs marionetinis nacių Liaudies teismas. Po karo „kalėjimo reportažus“ surinko velionio žmona ir bendražygė ir, į valdžią patekusios komunistų partijos padedama, išleido. „Reportažo su kilpa ant kaklo“ autorius tapo komunistinio režimo propagandos idealu, visuotinai aukštinamu nepalaužto kovotojo simboliu. Knyga buvo įtraukta į mokyklų programas, išversta į daugiau kaip 90 kalbų. Fučíkui muzikinį kūrinį paskyrė italų kompozitorius avangardistas Luigi Nono, šio komunisto tardymą apsakyme „Paskutinis gegužis“ (1955) pavaizdavo net Milanas Kundera. 1989 m. po Aksominės revoliucijos žlugus komunistinei diktatūrai ir jos tiesos monopoliui kilo abejonių dėl 4-ajame dešimtmetyje daug po Sovietų Rusiją keliavusio ir stalinizmą rėmusio žurnalisto didvyriškumo. 1995 m. buvo išleistas neišbraukytas ir „nepagražintas“ „Reportažas su kilpa ant kaklo“ (ideologinės kupiūros sudarė 2 proc. originalaus teksto). Iš jo aiškėja, kad Fučíkas iš tikrųjų buvo palūžęs per nacių kankinimus, tačiau bendražygių neišdavė, teikdamas klaidingą informaciją.

 

Ezra Pound, „Pizos cantos“ (1948)

Vienas žymiausių amerikiečių poetų, bene didžiausias anglakalbio literatūrinio modernizmo korifėjus ir spiritus movens Ezra Poundas (1885–1972) garsėjo ir nekonvenciškomis pažiūromis, gana ekscentriška visuomenine laikysena ir politiniu aktyvizmu. Nuo 1908 m. Europoje gyvenęs Poundas, sukrėstas I pasaulinio karo žiaurumų ir beprasmybės, politinių ir socialinių negerovių, ekonominės suirutės ir karinių konfliktų priežastimi laikė „finansinį kapitalizmą“ („lupikavimu“ grįstą ekonomikos sistemą) ir nuolatinio pelno siekiančią karinę pramonę, o politinį Vakarų elitą vadino pasaulinio žydų sąmokslo parankiniais. Šią „demaskuojančią“ tiesą poetas, atvirai reiškęs paramą Mussolini ir Hitleriui, nuo 4 deš. itin aktyviai skelbė spaudoje, o nuo 1935-ųjų iki II pasaulinio karo pabaigos – ir reguliariose autorinėse laidose per nacionalinį Italijos radiją (nuo 1924 m. Poundas gyveno Italijoje). Nors į radijo tribūną Poundas per vargus įsiprašė pats, jam buvo mokama už 10 minučių pasisakymus, tiesa, gana isteriškus, chaotiškus ir eklektiškus. Dar 1943 m. Jungtinės Valstijos dėl neigiamų pasisakymų jų atžvilgiu apkaltino poetą tėvynės išdavimu, tad 1945 m. italų partizanų suimtas Poundas buvo perduotas JAV karinėms pajėgoms Italijoje. Suimtasis buvo uždarytas amerikiečių karo stovyklos Pizoje „mirties vienutėje“ – ankštame, lauke stovinčiame narve, kur po trijų savaičių nuolatinės įtampos Poundą ištiko nervinis išsekimas, ir jį buvo leista perkelti į gydytojų palapinę. Būtent čia Poundas pradėjo kurti eilėraščių (vėliau jie pavadinti „Pizos cantos“) ciklą, o pirmąsias giesmes ant tualetinio popieriaus užrašė dar kalinamas narve. Rinkinys „Pizos cantos“ bičiulių pastangomis Amerikoje buvo išleistas 1948 m., poetui nuo 1945-ųjų leidžiant dienas Šv. Elzbietos psichiatrijos ligoninėje Vašingtono valstijoje. Iš beprotnamio Poundas didžiulėmis ilgametėmis draugų rašytojų pastangomis buvo paleistas 1958 m. ir, taip ir nenutraukęs ryšių su kontroversiškais neofašistinių ir antisemitinių pažiūrų veikėjais, gyvenimą baigė Italijoje.

 

Jack Henry Abbott, „Žvėries pilve: laiškai iš kalėjimo“ (1981)

Kai amerikiečių rašytojas, vad. Naujojo žurnalizmo atstovas Normanas Maileris 1979 m. išleido garsųjį romaną „Budelio daina“, kuriame remdamasis surinktais faktais ir dokumentine medžiaga aprašė pagarsėjusio nusikaltėlio ir žudiko Gary Gillmore’o gyvenimą bei bausmės procesą, netrukus gavo laišką iš kito bausmę atliekančio nusikaltėlio Jacko H. Abbotto (1944–2002). Šis rašė, kad Mailerio kūrinyje Gillmore’o gyvenimo aprašymas gerokai pagražintas, ir vėlesniuose laiškuose pabandė pats perteikti Amerikos bausmių ir kalinimo sistemos žiaurumą. Šie laiškai tapo knygos „Žvėries pilve“ pagrindu (iškalbingais skyrių pavadinimais, pvz., „Valstybės išugdytas nusikaltėlis“, „Bausmių įvairenybė“, „Rasizmas Amerikoje ir už grotų“ etc.), Maileris pats parašė jai įžangą ir padėjo 1981 m. išleisti. Negana to, tais pačiais metais rašytojas su kitais visuomenės veikėjais aktyviai prisidėjo prie lygtinio Abbotto, kalėjusio už klastotes, banko apiplėšimą ir kito nuteistojo nužudymą, paleidimo. Tačiau vos po 6 savaičių laisvėje Abbottas Niujorko bare mirtinai subadė jauną padavėją, bandė slapstytis, bet galiausiai buvo pagautas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Likimo ironija, kad rytojaus dieną, dar nieko nežinant apie naująjį nusikaltimą, laikraštyje „New York Times“ pasirodė palanki „Žvėries pilve“ recenzija. Abbottas dėl nenusisekusio gyvenimo ir nusikalstamo gyvenimo būdo kaltino nežmogišką Amerikos bausmių ir perauklėjimo sistemą (Abbottas teigė, kad jis, prostitutės vaikas, nuo pat vaikystės gyveno įvairiuose valstybiniuose globos namuose, o vėliau – už nepaklusnų ir maištingą elgesį – paauglių kolonijoje). 1987 m. išleista antra šio autoriaus knyga „Sugrįžimas“ nesulaukė tokio populiarumo ir teigiamų kritikų vertinimų kaip „Žvėries pilve“; autorius gyvenimą baigė kilpoje.

Parengė Andrius Patiomkinas