IEVA TOLEIKYTĖ

Eilės

 

 

kai ateina tos dienos

pavirsti į išbalusį, sunkų, jūros pakrantėn

skalaujamą rąstą, nepažįstamo seno laivo skeletą

plūduriuoji blausioj tarpinėj zonoj

tada vynioju į kvepiančius juodus dumblius

švelniai prilaikau vandens paviršiuje

ilgai žiūrim (vienas į kitą)

 

vaikystėj ji irgi taip gulėdavo

valandų valandas netardama žodžio

negalėjau jos suprasti – niekinau, pykau

o iš tiesų buvau bailė:

žalsvo gintaro, sunkių strazdanotų vokų prislėgtos

neįspėjamo žmogaus akys

keista, kad visos tos knygos, kurias rijau nuo paauglystės

aukso fondai, klasika, pigūs ir brangūs romanai

nė kiek nepadėjo man to suprasti

reikėjo, kad kitas žmogus pasakytų

kad ištylėtų, mane nukankintų

išmokčiau pamatyti pilkoje gatvėje dvynį

 

kai plūduriuoju šiltam vandeny

po mėlynu, debesuotu vakaro dangumi

mes keistai susiliejam

gal prisimenu, koks jausmas būti pilve

ir koks – išspjautam ant šalto metalinio stalo

tada vanduo kyla ir slūgsta

kyla ir slūgsta

 

 

Šlapias, labai gražus

 

Persekioja prisiminimas:

mieganti mėlyna gatvė birželį

stebim, kaip ekstazėj tirpsta du šliužai

keri proporcijos, nuostabi jų lygybė

iš pradžių šlykštu, bet hipnotizuoja

surūdijusi pašto dėžutė

nuo jos nutįsęs skaidrus gleivių snarglys

toks tvirtas, kad išlaiko du

jie lėtai lėtai sukasi ore

žvilgantys, sulipę, nuberti tamsiom dėmėm

o baisiausia – iš miniatiūrinių burnyčių

išleisti didžiuliai karūnų, varpelių formos

lytiniai organai

(net nenutuokiau, kad jie tokius turi)

telefono šviesoje blizga žydrai, stebuklingai fosforuoja

šito nerodė per jokią TV laidą

greičiausiai daugiau niekada

to nebematysiu

greičiausiai nepažįstu jokio kito žmogaus

kuris būtų tai matęs

tik tave

 

 

Noriu keliauti

 

                      Remember the day

                      When I left home to buy some food

                      Myself in that painful February mood

                      I did what I could

                                          Sibylle Baier

 

Feisbuke mačiau kovotojų už gamtos teises video:

banginis išplaukė į krantą ir nebenorėjo grįžti

žmonės plukdė gilyn į jūrą – jis išplaukdavo ant smėlio

 

galiausiai nušovė, kad nesikankintų

 

atlikę skrodimą rado 27 plastikinius maišelius

skrandis nepajėgė jų suvirškinti

žmonės išplovė juos, išlygino

ir dailiai išdėlioję ant žemės nufilmavo

skaitmeniniams žmonėms šiurpinti

(dar galėjai įskaityti kelis prekinius ženklus)

 

bet iš tiesų tirpau iš nuostabos:

galbūt Atlanto vandenyne

milžiniškam kiaukutais ir jūržolėm

apaugusio banginio skrandy keliauja

nykus prekybcentrio maišelis

kuriame vieną dieną parsinešiau maisto ar rūbų

 

niekam nereikalingas, sprangus, beprasmis

labai lėtai ir kantriai

kviečiantis mirtį

 

Atlanto vandenyne – -

jei pajėgčiau jį įsivaizduoti

tai jau būtų beveik tas pats

kas suvokti begalybę

 

pradžiai užteks celofaninio maišelio

 

 

Prašymas

 

Skaičiau tą reklaminį straipsnį

96 % mirčių siejami su parazitais

jų turi kiekvienas žmogus, bet būna gerieji

ir tie blogi, kur nuodija

žarnų, kepenų, smegenų ir širdies

baltos plonytės plaštakos ilgumo kirmėlės

besiraitančios atvertoj kaukolėj

skaičiau ir ėmiau pirmą kartą suprasti:

mano kūne gyvena daug kitų

padarų, kurie nesapnuoja, nesigraužia

nesigaili dėl nieko

mano kūnu minta daug kitų

mažyčių kūnų, jiems visai neįdomu, kaip atsirado

raudonas, šiltas ir slidus jų rūmas

net neabejoju, turiu parazitų

juk tai viską paaiškina! nuovargį chronišką

bėrimus ant pilvo, niežulį, tą bjaurų jausmą

kad buvau apgauta, kad save apgavau

ir seniai pralaimėjau, nors žaidimas tęsiasi

(vis ryškiau matau

kaip beviltiškai jame dalyvauju)

turiu du variantus: pasidaryti protinga

arba likti kvaile, gerti pelynų arbatą, gal net rimtus vaistus

nebesitikrinti feisbuko, klausyti savo balso

ir trečias, baisiausias – įsiprašyti į morgą

pamatyti tikrą lavoną

sustingusį, svetimą, niekam nereikalingą

su chemikalų kvapo aureole

esu 100 % tikra, nustočiau apie juos rašyti

apie mirtį, mėsą ir kitus siaubus

gal pagaliau išvysčiau angelą

mano vėsų pusrūsį užlietų akinanti šviesa

žydrais liepsnų liežuviais

gal pagaliau suprasčiau, apie ką reikia kalbėti

o apie ką – geriau ne

 

 

Mano krūtinės ląstoj spurda žiurkėnas

(jausmo rekonstrukcija)

 

Tas eilutes susapnavau vieną naktį

ir nebegalėjau pamiršti:

metafora tyčiojosi iš manęs

spinduliavo kaltę

 

gindamasi nuo jos rašiau:

„visai nesvarbu, ar mano širdis iš mėsos

ar ji turi oranžinį kailį ir aštrius dantukus

ar jos akys kvailos ir išsigandę

laksto po svietą“

 

„ar mano jausmai

yra audros, putotos trykštančios bangos

iš romantikų drobių, į kurias sunku žiūrėti rimtai

ar gali būti, kad tas jaudulys

yra tik žiurkėno spurdėjimas

įtemptoj krūtinės ląstoj

<…>

siaubas, ar mano krūtinė turi plieno virbus

pro kuriuos nieko niekada nepraleisiu

netgi savęs“

 

plieniniais dantukais, aštriais iltiniais

 

mane taip graužė sąžinė

kad vienintelis būdas išlikti

buvo ironija ir mazochizmas

 

„<…>

dabar man tai neberūpi

į šį tekstą žvelgiu su panieka, kurios jis nusipelnė

tikiuosi, suprantate ir jūs:

man rūpi karštas bučinys į petį

(bučiavo petį, o iškando gabalą širdies)

 

esu geidulinga lapė

esu balta sniego gniūžtė

geidžiu nušluostyti jums nosis“

 

supratau, kad šiek tiek meluoju

net svarsčiau pridėti išnašą*

bet mele galėjai rasti tiesą

smulkūs dantukai

geležiniai kankinimo kėdės spygliai

varvėjo ašarom

į gerklę

 

cha cha cha

 

 ___________________________

• Šiame eilėraštyje pameluota tris kartus.

 

 

 

Greičiausiai niekada jo neišvysiu

niekas, nebent krematoriume sudeginus mėsą ir plaukus

nagus, prieš sumalant kaulus į pelenus

 

taip mėgdavau baugintis, įsivaizduoti yrančio kūno

smarvę ir spalvą

bejėgišką būseną:

pavirtau į daiktą, kuris nemoka kalbėti

niekada nepagalvojau, kad galiu pavirsti į daug

daiktų, į kaimiškus papuošalus, šuo laimingas

galėtų nusinešti į mišką

žaisti manim

 

mano skeletas yra mano draugas:

jis neleis man sugriūti, sukniubti, supūti

viltį prarasti

 

baltas, vėjo nušlifuotas

 

arba rusvas ir matinis

po archeologų šepetėliais išnyrantis

 

mano skeletas nėra ir nebus

banalus memento mori

mano skeletas yra mano draugas:

vienintelis, nepakeičiamas, ištikimiausias

jis nieko neprašo, galėčiau net nepastebėti

jei ne dedukcijos metodas

švytinti rentgeno nuotrauka, išsišovę raktikauliai

ir paslaptinga jėga, kuri net nykiausią akimirką

leidžia atsistoti

 

gyvastis mano, tvirta ir trapi

tarsi siela

 

 

 

Ryte pakrantė buvo nusėta dumbliais

ir medūzom

permatomais želė kalniukais

nesuprasi, gyvais ar mirusiais

turbūt per vidurį

švelniai siūravo skaidraus vandens masės

nesimatė žmonių

mes lakstėm ir klykavom

nuogi, šiek tiek kvaištelėję nuo saulės

ir ledinio jūros vandens, sūrių putų ir oro

vėliau šūktelėjai mane

prie tavo kūno plevėsavo

medūza milžinišku perlamutro sijonu

su ciklameno karūna

nedrįsom jos liesti

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.