Eilės
#Grotažymė
tavo laisvė slypi
už ryškiai dažytų plaukų –
galbūt ją sušlavė kirpykloje
kartu su senaisiais
nušiurėliais, kuriuos ėmę
pirštai jų taip ir nepalietė
nuo šaknų iki galiukų
tavo laisvė slypi
po niauktais akinių stiklais,
saugančiais nuo šviesos,
bet pralaidžiais mano melui,
jeigu atsikračiusi jų dar
sugebėsi žvelgti tolyn
ar moti blakstienomis
tavo laisvė slypi
už visų auskarų, įsegtų
kaip žaisliukai Kalėdų
eglutei: tol gražiausių,
kol nubyrės spygliai
ar senojo kalendoriaus
žiemiškosios dienos
tavo laisvė slypi
ne ant stilingų rūbų –
galbūt kritusi iš debesies
sruvena atidengtu
kūnu ir tuoj pagirdys
nekantrius jūrų, upių,
vamzdynų vandenis
tavo laisvė slypi
kitapus socialinio tinklo
raizginio, kur pripynei
įrašų su grotažyme
#laimė (suprask, ji už grotų!);
laisvė nieko neláikina
bei tvirtai susičiaupia
tavo laisvė slypi
po batuotomis pėdomis,
bet nusiavus bus kiek per
vėlu: ji juk labai išdidi –
nepatinka, kai pamina, nors
tie batai nerūstūs, o tos
pėdos nežemiškai gražios
____________________
o manoji gal, sakau,
kur aukščiau – pasilipsiu
ant posmų, paieškosiu…
kad nebūtų žemai, štai,
prašau, dar dvi eilutės:
keturiasdešimt aštuntoji,
keturiasdešimt devintoji
●
Kambario sienos,
Apaugusios tapetais,
Vilioja grindis
Lubomis. Dienos,
Keleriais sapnų metais
Paseno naktis?
Pauzė ׀׀
Vos tik nutildau
Muziką mano kūnas
Plaka prakaitu
Vejančiu mane
Kur sūrus atokvėpis
Skalauja tylą
●
Prisirpo jausmai
Aplink saldus minkštimas
Išrink kauliukus
Gracingu mostu
Pradrėkstos varva sultys
Kažkaip neskanu
Čatas
Beveik be garso
Pirštų pagalvėlėmis
Bandau paliesti:
Nykščiai suvarsto
Smáilais, posmais, raidėmis
Jos delnus. Kviesti
Teks lūpas valso,
Kol tik bėgti eilėmis
Neskauda. Liesti…
●
Kavinės stalais
Poezija kopia laukan –
Driekiasi eilės
Arbatos užkais
Tuoj ugniaplaukė kažkam.
Ryju tik seiles
Pyragą kadais –
Duoną menkai alkanam –
Pervėrė peilis
Dažytais nagais
Atriekit, prašau, tą man
Gabalą meilės
Būtinoji taika
Bažnyčioj, pilnoj
Tiek maldų, tiek dejonių,
Ranka burnos link
Šventasis vaflis
Ant seilėto liežuvio
Beskonis tarsi
Rojaus ramybė,
Kur be kūno ir balso
Nė nepratarsi
Jausmo to laiko,
Kai numirei garsiai,
Gyvenęs tyliai
●
Mano kūnas tik
Reikalingas pernešti
Mintis iš vieno
Žmogaus į kitą.
Visgi nešdamas savo
Kaulus pavargstu
Jubiliejus
Žandas dešinys
Skvarbų odekoloną
Tyliai suuostęs
Anūkų būrys
Taip pakvipo ramybė
Senelio skruoste
Kryžkelė
Vienoje kelio
Pusėje ambicijos
Kitoje lemtis
Nujaučiu abu
Netrukus ar kažkada
Sueis į vieną
Anatomija
šimtas tūkstančių plaukų
ir dar keli virš akių, žemiau jų
ar ant buvusio momens
reiškia vieną galimybę
nuplikti arba pražilti
dvi, rodos, reginčios akys
reiškia porą apakimų
iš dalies – kairės ar dešinės –
ir vieną visuotinai savą
nesibaigiančią tamsą
dvi apkurtusios ausys
reiškia, kad nereikėjo jums,
pone Bethovenai, nardinti
galvos į garsą stingdantį
vandenį, ką tik iš ledo
viena nosis reiškia daug
gleivių, lūžių ir šilto kraujo,
blokuojančių žydintį kvapą,
o, pavyzdžiui, dantys – tave,
naktims griežiantį solo, kol jie
išbyrės skylėtais karoliukais
viena pora lūpų, tų, kur
veide, reiškia, jog teks
amžinai užsičiaupti,
o su kitomis poromis,
beje, labai panašiai
plati krūtinės landa
reiškia dvidešimt keturis
paroje sulaužytus šonkaulius –
po vieną kas valandą, jei nori –
ar ašmenis, bedančius tarp,
tik, aišku, truputį rečiau
tankiai plakanti širdis
reiškia šansą,
taip pat tokį vienišą,
mirti nuoširdžiai
nuo infarkto
_____________________
vyksta gimimas,
reiškia, bus ir mirtis
su trupučiu šou
elementų iki
nei daug, nei mažai
ir nieko daugiau,
jei tikrai, kaip sakei,
pamiršai, kad tiki
