Trys olandų poetai

PIETER CORNELIS BOUTENS

(1870–1943)

Olandų poetas, klasikas filologas, mistikas. Kurdamas įkvėpimo sėmėsi daugiausia iš Sapfo, Platono ir Biblijos. „Nakties tyla“ (Nacht-Stilte) iš rinkinio „Pamirštos dainos“ (Vergeten liedjes, 1909) yra garsiausias jo eilėraštis, bemaž neišverčiamas į kitas kalbas.

Nakties tyla

Ar girdi: sidabro lūpom

Neša žinią naktyje tyla,

Žemėj budintiems ji skuba

Persakyt, kokia dievų byla…

O kas sieloje paskęsta,

Vos dienos garsai sudrums,

Dievas iš dausų, kur plasta

Žvaigždės, kol jos neužgęsta,

Be ženklų ar žodžių spąstų

Tą byloja mums.

Mariaus Samavičiaus piešinys

PIETER NICOLAAS VAN EYCK

(1887–1954)

Olandų poetas, kritikas, Leideno universiteto dėstytojas. Labiausiai žinomas kaip eilėraščio „Sodininkas ir mirtis“ (De tuinman en de dood) autorius. Tiesa, pats eilėraštis nėra visiškai originalus: veikiau jis yra prancūzų rašytojo ir režisieriaus Jeano Cocteau eilėraščio iš romano „Didysis tarpsnis“ (Le Grand Écart, 1923) perdirbinys. Savo ruožtu pats Cocteau šią istoriją „pasiskolino“ iš didžiulės persų poeto ir sufijaus Džalal al Dino Rumi (1207–1273) poemos „Masnavi“.

Pats eilėraščio siužetas ir pamatinė mintis – nuo mirties nepabėgsi – siekia dar biblinius laikus. Seniausia rašytinė versija pateikiama Babilono talmudo Sukkah traktate (Sukkah 53a; šiame traktate nagrinėjami su Sukotu, Palapinių švente, susiję klausimai). Jame pasakojama istorija apie karalių Saliamoną ir Mirties angelą, atėjusį išsivesti dviejų Saliamono rūmų tarnų. Saliamonas, kuris žydų tautosakoje vaizduojamas ne tik kaip išmintingas karalius, bet ir kaip galingas burtininkas, jam pavaldžioms dvasioms liepia tarnus greitai ir saugiai nuskraidinti į tolimą Lūzo miestą. Kitą dieną Saliamono vėl sutiktas Mirties angelas juokdamasis karaliui sako, kad šis nusiuntė savo tarnus būtent ten, kur angelas ir turėjo juos rasti.

Sodininkas ir mirtis

Persų didikas:

Ryte, išbalęs tarnas pas mane, girdžiu,

Įbėga šaukdamas: – Padėkite, meldžiu!

Sode ramiai karpiau rožes pamažėle,

Tik žvilgt – ir Mirtį pamačiau šalia.

Aš išsigandęs leidaus bėgt nuo jos tolyn,

O ji piktai man pagrasino įkandin.

Nepagailėkit gero žirgo man dvare,

Su juo prijočiau Isfahaną vakare.

Paskui (jau tarnas spėjo kelią įpusėt)

Aš kedrų parke Mirtį sutikau popiet.