Plieninis trapumas

Sasson Soffer. Midmien. 1973–1974

Vasara. Galbūt ją galėtume įsivaizduoti kitokią, ne tokią niūrią ir lietingą. Taigi kalbėdama apie šį įvykį norėčiau prisiminti visus, kurie niekur neišvyko, sėdėjo Vilniuje ir galbūt leido nuobodžiai laiką ežerų pakrantėse, veltui norėdami pajusti pietų klimato ekstazę.

Ir vis dėlto kai kas paskutinį liepos sekmadienį įvyko, nuobodulį ir įvykių stoką švelniai nustūmė vienas renginys. Liepos 30 d. Europos parke buvo pristatytas garsaus menininko Sassono Sofferio (1925–2009) kūrinys mįslingu pavadinimu „Midmien“, sukurtas 1973–1974 m. Miško fone dvi didelės besisukančios abstrakčios, kiauros formos plieninės skulptūros, tarsi atspindinčios viena kitą. Reikia pažymėti, kad ir vieta pasirinkta beveik pačiame Europos parko centre, gerai matoma, todėl lankytojai tikrai neklaidžios po parką ieškodami šio meno kūrinio.

Sofferis gimė Bagdade, žydų Toros perrašinėtojų šeimoje, vėliau dėl nepalankių politinių aplinkybių šeima pasitraukė į Iraną ir dar vėliau persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Niujorke Sofferis studijavo menus, jis ypač žavėjosi Pauliaus Klee ir Joano Miró tapyba. Jo mokytoju ir mentoriumi tapo Markas Rothko ir jį rėmė visą gyvenimą. 1958 m. Sofferis Niujorke surengė pirmąją personalinę parodą, o 1962 m. žurnale „Art in America“ buvo pristatytas kaip naujasis talentas. Nuo 1963 m. Sofferis pradėjo kurti trimačius meno kūrinius ir tapo plačiai žinomas kaip viešųjų erdvių menininkas, kuriantis konceptualias ir abstrakčias skulptūras. Kiek vėliau savo trimačiams sumanymams pradėjo naudoti nerūdijančio plieno vamzdžius ir stiklą.

Beje, ir šio menininko tapytose drobėse vyrauja abstrakčios formos ar pusiau abstrakčios figūros, erdvės ir linijos, ypač menininkas mėgo mėlyną spalvą, kosminius motyvus, besikartojančius elementus. Jo tapyba minkšta, jausminga ir kartu įkūnijanti nuolatinį judėjimą bei keitimąsi, tai tarsi keliavimas į nežinomas erdves, galbūt į savastį, į vidinio pasaulio sūkurius. O jo skulptūrinėse formose kartojasi apskritimo ir linijų elementai. Sofferis kaip ir mūsų Čiurlionis nutapė Zodiako ciklą, tik ekspresyvesnį.

Žvelgdama į plienines gyvatiškas Sofferio vizijas, kažkodėl įsivaizdavau jas stūksančias jūros pakrantėje ar akmenuotų lygumų fone, vos ne ramybės oazėje, o ne dramatiškos šešėliuotos lapijos fone. Nors, tiesą pasakius, vėliau pakeičiau nuomonę per „Vimeo“ pamačiusi trumpą nespalvotą filmą, kuriame užfiksuotas pats menininkas, vaikštinėjantis po Ist Hamptone įkurtą jo skulptūrų parką ir pozuojantis prie savo kūrinių. Virpa sidabriniai kino kadrų taškeliai, o skulptūros toje miškingoje, krūmais ir žolėmis apaugusioje, šiek tiek laukinėje, nehumanizuotoje ir stichiškoje vietovėje primena pirmykščius dinozaurus. Tai panašu ne į civilizuotą skulptūrų parką, o į kažkokią netikėtai atrastą laukymę su keistais neatpažintais objektais.

Šią abstrakčią skulptūrą Europos parkui padovanojo Sassono Sofferio fondas, kūrinio pristatyme dalyvavo jo žmona Stella, neaukšta, liesa, juodai apsirengusi elegantiška moteris, žinoma kaip rašytoja, kurianti kriminalinius romanus ir istorijas vaikams. Ji užsiminė, kad Sassonas tikrai džiaugtųsi regėdamas savo skulptūrą šitame parke, ši vieta, anot jos, labai primena Ist Hamptoną. Prie kūrinio atkeliavimo į mūsų žemę prisidėjo ir šiame fonde ilgai dirbusi Brigita Krasauskaitė. Beje, pervežti pusę tonos sveriančią skulptūrą nebuvo lengvas uždavinys, ją pirmiausia reikėjo išmontuoti, paskiau supjaustyti taip, kad tilptų į standartinius laivų konteinerius. Jungtinėse Valstijose šio menininko kūrinius į kitą vietą yra nuskraidinęs ir sraigtasparnis. Vis dėlto mums tokio reginio išvysti padangėse nepavyko.

Mįslingas ir šio kūrinio pavadinimas. Jo paslaptį padėjo atskleisti menininko žmona. Tai dviejų žodžių mid ir mien junginys. Dvi abstrakčios formos, veidrodiniu principu atspindinčios viena kitą. Tas akivaizdus dualumas tarsi paspendžia užuominą – kas tai? Beje, patyrinėjus lingvistinius niuansus: angliškai mid – vidurys, viduryje, tarp, o mien – senovinis žodis, reiškiantis veido išraišką, išorę, sujungiantis tai, kas galbūt yra viduje ir išorėje, kas regima ir nematoma, kas yra labai asmeniška ir kas priklauso objektyviai visumai, kas egzistuoja tarp tų dviejų abstrakčių viena kitą atspindinčių formų. Šio menininko kūryboje labai svarbus centriškumas, tarsi būtinybė susikoncentruoti, susikaupti, būti savyje. O gal tai absoliuto paieškos, to, kas neišreiškiama, nenusakoma, kontempliacija? Kiauraraščių formų sunkio ir statiškumo jėga. Šios abstrakčios formos tarpusavyje lyg ir komunikuoja, tai tarsi dviejų lygiaverčių personų dialogas, be to, jose tvyro kaligrafinis pradas. Gal tai protėvių Toros perrašinėtojų veiklos atspindžiai. Hebrajų raidės – grakštūs ženklai, artimi hieroglifams, jos ir ženklai, ir simboliai. Šio rašto giliausioje esmėje užkoduota bendravimo su Dievu išraiška. Juk mes daug ką atsinešame iš praeities, esame savo paveldo tęsinys, nors ir kaip norėtume tapti modernūs, išsilaisvinę ar nepriklausomi, tai, kas tvyro mūsų prigimtyje, kas ateina su mūsų ląstelėmis, yra tikra, autentiška ir nesumeluota. Ir šio menininko kūryboje tarsi regimas Artimųjų Rytų kultūrų atspindys.

Neseniai aplankiau šiuolaikinės japonų kaligrafijos ir tapybos tušu parodą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje, man atrodė, kad tai viena gražesnių pastaruoju metu matytų parodų. Todėl po kiek laiko kilo asociacijų su Sofferio kūriniu. Nori nenori bandai įsivaizduoti grakštų kaligrafijos ženklą miško fono ar dangaus ritinėlyje. Tuos plieninius rašmenis žalioje erdvėje. Galbūt kitaip jie atrodys auksinio rudens metu ar žiemą, keisdamiesi kartu su gamta. Ir vis dėlto per daug analizuodama šį kūrinį rizikuoju prikurti prasmių, kurių galbūt autorius neturėjo omenyje. Taigi pacituosiu keletą žymaus meno žinovo J. C. Hallmano minčių apie šį kūrinį: „Midmien“ – kristalizuota nepakankamumo forma. Tai nurimusio proto forma, nes ji sukasi savyje niekada neapeidama viso ciklo, niekada nedarydama progreso. Tai užmiršta mintis, vėliau sustingusi ir virtusi fosilija. Tai neišsprogęs pavasaris, tai neišvyniotas siūlų kamuolys. „Midmien“ – tai smegenų portretas žaismėje, tai Fibonacci seka, kuri yra minties kelias, vedantis iš minties į mintį.“

Ir vėl – gal ir toks suvokimas tėra klystkelis, paklaidinantis intelektualizuotame meno supratime, kuris per daug uzurpavęs mūsų menotyrinę mintį, nes pati skulptūra nėra sustingusi mintis, ji – tiesiog atskira planeta, objektas, daiktas, forma, gal gimusi iš kūrėjo minties ir jausmų gelmių, – jos kilmė mums visuomet liks paslaptinga ir iki galo neatskleista. Todėl tegalime fiksuoti savo santykį su meno kūriniu – kas jis yra mums, ką matome, ką jaučiame, ką reiškia faktas, kad žymūs meno kūriniai atsiranda mūsų žemėje? Kas mums jis bus ateityje, nors parko įkūrėjas Gintaras Karosas pasakė, kad visai netrukus, už septynerių metų, ši skulptūra turėtų būti įrašyta į mūsų paveldą, nes jai jau bus sukakę penkiasdešimt metų. Gal mes pro ją ramiai, o gal sunerimę praeisime kaip pro Arką Neries krantinėje, nors greičiausiai niekuomet nebūsime ant šio meno kūrinio įniršę, o šiek tiek jam dėkingi.