BRONIUS RADZEVIČIUS

Dinas Moriartis ir jo pasekėjai

Prieš 60 metų, 1957 m. rugsėjo 5 d., Niujorko leidykla „Viking Press“ išleido garsųjį ir iki šiol nevienareikšmiškai vertinamą amerikiečių rašytojo Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“, bitnikų kartos „bibliją“, Jungtinėse Valstijose pradėjusią kontrkultūrinės literatūros ir gyvenimo būdo bumą. Vien Amerikoje iki šiol parduota apie 5 mln. šio romano egzempliorių, žurnalas „The Times“ „Kelyje“ yra įtraukęs į 1923–2005 m. pasirodžiusių geriausių anglakalbių romanų šimtuką.

Ne mažesnį furorą šis Kerouaco kūrinys sukėlė ir Lietuvoje, beje, Sovietijoje pirmiausia išverstas būtent į lietuvių kalbą. 25 tūkst. egzempliorių tiražas 1972 m. buvo šluote iššluotas, o prie tokio romano populiarumo greičiausiai prisidėjo ir ši lietuvių literatūros klasiko Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) recenzija, išspausdinta Rašytojų sąjungos mėnraštyje „Pergalė“ (nuo 1991 m. – „Metai“).

 

 

Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ pirmojo leidimo (1957) viršelis

Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ pirmojo leidimo (1957) viršelis

…Kai Amerikoj leidžiasi saulė, sėdžiu aš ant seno apgriuvusio upės molo, žvelgiu į ilgą dangų virš Niu Džersio, jaučiu visą neįtikėtinai didžiulį atšiaurios žemės linkį iki pat Vakarų pakrantės, nesibaigiantį kelią ir žmones, svajojančius jo neaprėpiamybėj; ir žinau, jog Ajovoj vaikai dar verkia žemėje, kur vaikams leidžia verkti, jog šiąnakt žvaigždžių nebus, o palinkus vakarė žvaigždė blausiai švyti virš prerijų, ir artinas didžioji naktis, ji neša palaimą žemei, suteikia tamsį upėms, apgobia viršūnes, priglaudžia tolimiausią pakrantę, ir niekas niekas nežino, kas dabar atsitiks, tik sensta vieniši skarmaliai, o aš galvoju apie Diną Moriartį, aš visad galvoju apie senąjį Diną Moriartį, tėvą, kurio taip ir neradau, aš galvoju apie Diną Moriartį.

 

Tokiais žodžiais Džekas Keruakas (1922–1969) baigia savo romaną „Kelyje“ (vertė Irena Balčiūnienė; „Vaga“, V., 1972, 336 p.), savotišką „sudaužytos“ pokario kartos, kuriai pats davė bitnikų vardą, odisėją. Verta įsiklausyti į šituos žodžius – praradimas, beribis ilgesys ir peraugantis į ekstazę skausmas skamba juose. Tai didžioji pauzė po pašėlusių gyvybės tvinksnių ir įspūdžių. Tokių pauzių knygoje gausu, ir tai anaiptol ne antraeilė jos pasisekimo priežastis. Jos liudija tikrąjį įkvėpimą, plačią menininko dvasią, joje plazda kažkas, kuo gyvas kiekvienas reikšmingesnis veikalas. Jos – vyraujantis knygos leitmotyvas, kuriuo užsibaigia apnuogintų pojūčių ir atsitikimų griūtis.

Visa čia tik tiltas į tas aukštumas, nuo kurių atsiveria neaprėpiami Amerikos kontinento plotai. Žmonių likimai čia apmąstomi ne iš šalies, siaurom racionalistinėm kategorijom, užsiskleidus sąlyginiame ir atsitiktiniame „aš“, o tarsi ištirpus juose, susiliejus su jais. „Aš pragyvenau tūkstantį likimų“, – sako pasakotojas. Autoriui, kaip ir jo herojams, svarbu pajusti pačią gyvenimo esmę, kuri visuomet lieka anapus abstraktaus mąstymo kategorijų, vientisa, neskaidoma ir nesugrupuojama. Romano herojai – savotiškai primityvios, vaikiškai nekaltos sielos žmonės, tačiau nereikia pamiršti, kad tuo pačiu jie yra šėlstančios, „beprotiškos“ Amerikos vaikai, įsimylėję jos žmones, upes, prerijas, pionierių kelius, istoriją, kurioj „lyg uolos žemės dykumoj stūkso indėnai“. Pagrindinis herojus Dinas Moriartis – tai „laukinis, viskam sakantis „acha“ amerikietiško džiaugsmo protrūkis, jis visas vakarietiškas – vakarų vėjas, lygumų odė, kažkas nauja, seniai pranašauta, ilgai laukta“. Tikrasis kelio vaikas Dinas – visus suburianti ir išjudinanti jėga. Kiti herojai autoriui tampa įdomūs tik tuomet, kai juose atsiranda kažkas moriartiško: kalbėjimo maniera, ekspansyvumas, rizikos pamėgimas, jėgų perteklius, žodžiu, kažkas beprotiška, neišmatuojama. „Mane domino, – sako pasakotojas, – tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių, bet dega, dega, dega…“ Išraiškingiausiu tokio žmogaus tipu pasakotojui yra Dinas. Pasakotojo Selo Peredaiso paveikslas iš dalies autobiografinis: Selas neslepia, kad yra rašytojas, kad į kelią jį stumteli įsitikinimas, jog „kelio įvykių virtinėje jam atiteks ir perlas“. Tokiu perlu pačiam Dž. Keruakui tapo romanas „Kelyje“.

Pasakotojas viską stebi vaikinų akimis, dalyvauja jų pasismaginimuose net tuomet, kai jo moralinis jausmas tam lyg ir prieštarauja. Tačiau jauti, kad tas dalyvavimas daugiau išorinis. Selas kur kas tylesnis, ramesnis, daugiau išprusęs. Vis dėlto jis bevelija trankytis kartu su tais pretenduojančiais į meną ir intelektualus tipais, tuo tarpu tikrieji „intelektualai“ koledže, kur jis mokosi, jam grasūs. Dinas primena Selui pusbrolį, „senuosius draugus iš patilčių, skurdžių, skalbiniais nudžiaustytų kiemų“. Dinas – tai pats gyvenimas. Jo protas pagaulus ir užbaigtas, aiškiai, vienu ypu jis moka išsakyti, kas jam svarbu, ką jaučia, ko nori, jo mintys, kaip ir patirtų įspūdžių fejerverkai, chaotiškos, siautulingos, bet niekad neatplėštos nuo savęs, neatvėsusios. „Yra vaikinas ir yra visi kiti, ar ne? – sako Dinas. – Čia jo reikalas, kaip išreikšti viską, apie ką kiti galvoja.“ Kitas jo gali ir nesuprasti, svarbu, kad pats aiškiai jaučia, ką nori pasakyti. Jam svarbu ne minties išorinis apvalkalas, svarbu jos intensyvumas, pastangos išsakyti save kiek galima autentiškiau, tegu ir padrikais šūkčiojimais, neapibrėžtais, paties sugalvotais žodžiais, kadangi jis puikiai jaučia, jog visko išsakyti ir paaiškinti nė neįmanoma. Svarbu pajusti esmę, supratimas ateina vėliau, jausmai čia tarsi gyvena nepriklausomai nuo definicijų ir renkasi jas nerūpestingai, pasitikėdami savimi, nejausdami nė menkiausios intelektualių sąvokų baimės. Dino nemokšiškumas tik tariamas, pasakotojas sukoncentravo jame savo išprusimą, savo protestą: Dinas atmeta ne tik įprastines gyvenimo normas, jis atmeta daugiau – atmeta įprastines mąstymo formas. Dino samprotavimai skamba lyg koks kontrastas beskoniam moksliškam tiesų žiaumojimui. Pasakotojas, rodos, vos susilaiko nesušukęs: „Štai kaip reikia protauti ir jausti!“

Romanas „Kelyje“ pačia savo esme – pikta knyga, įtūžusios kartos knyga, ne veltui ji tapo jos „biblija“. Protestas, maištas, protestas. Stebiesi, kiek turėjo sieloje susitelkti tulžies, nusivylimo ir netikėjimo, kad gimtų tokie herojai, kaip Dinas. Beje, autorius jų nė nekūrė – juos rado Amerikos pakelėse, šėlstančius ir nuolankius lyg maldininkai, ištremtus ir ištrėmusius save iš visuomenės, samprotaujančius, pranašaujančius, laimingus ir nusivylusius, ir, pažvelgęs į viską jų akimis, leido jiems išsikalbėti. Jie prašneko, užspringdami, perrėkdami vienas kitą, egzaltuotai, nenutylėdami menkiausių „gyvenimo kelyje“ privalumų, tarsi kviesdami į kelią, žavėdamiesi savimi ir save idealizuodami. Tokiu idealu tapo tikrasis kelio vaikas Dinas Moriartis – Dinas šventasis, Idiotas, Beprotis, Dinas – savotiškas mitas, kuris ištirpsta Amerikos nakties šėlsme ir vėl išnyra. Riba tarp gyvenimo realybės ir iliuzoriškumo čia gana sąlyginė. Dažnos akimirkos, kai herojai pasijunta besą senos nesibaigiančios dramos dalyviai, o tai dar labiau padidina jų ekstazę, suteikia viskam, ką jie daro, savotišką poetinį atspalvį. Jiems visai nebūdingas egoistinis susirūpinimas savimi, jie jaučiasi susieti su kažkuo visuotinu, nesibaigiančiu, jie ne individualistai. Vis dėlto juos persekioja balta drobule apsigaubusi mirties šmėkla. Šmėkliškas ir jų pačių egzistavimas; prisiminkime epizodą, kur pasakotojui pasirodo, kad jis yra Dikenso romanų herojus, ir jį apninka spiečius prisiminimų iš 1750 m. Vieną koją jie įkėlę į praėjusius tūkstantmečius, kita įžengę į ateitį – judrūs, lengvai prisitaikantys, jų santykiai su žmonėmis lengvi, stereotipinio pobūdžio, jie lyg koks žmogiškos prigimties bandymas sukurti naują, lengvai pakeliantį visas permainas žmogaus tipą. Jis yra visur… jie XX a. Amerikos vaikai, bet tuo pačiu jų beveik nėra, jie pasimetę beribėje erdvėje ir laike. Jie tiek pat sveiki ir natūralūs, kiek užsikrėtę visomis Vakarų civilizacijos blogybėmis.

Aišku viena – tai bėgliai. Jie bėga nuo bedvasio gyvenimo, nuo žmonių, kurių žodžiuose nieko neslypi, kurie tik atlieka visuomenės jiems primestas funkcijas ir kuriuos visuomet slegia rūpesčiai. Dž. Keruako herojams svarbiausia pajusti, kad yra gyvi, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Jo ieško Amerikos nakty, atsibeldžia net į Mechiką ir, braukdami nuo veidų prakaitą, aikčioja iš pasigėrėjimo, išvydę pakibusią ant uolos iškyšulio mažą trobelę šiaudiniu stogu, kalbina priešais trobelę stovinčią trejų metų indėnukę, kuri, įkišus į burną pirštą, stebi keistus ateivius: „Tik pagalvokit, – sako Dinas, – užgimė ir gyvena ant šito iškyšulio.“ Užgimė ir gyvena… – šitie žodžiai tarsi duoda toną visam knygos pasakojimui. Užgimė ir muša Dž. Keruako herojus iš pusiausvyros: jie nebežino, ko stvertis, kur pulti, jie skuba, lekia, nori viską patirti ir išbandyti. Jie apimti gyvenimo karštligės, gyvena akimirkomis, elgiasi taip, tarsi ateitį slėptų nepermatoma uždanga. Jie netiki egzistuojančiomis vertybėmis, naujų nežino. Jie gyvena tuo, kas jiems liko – pojūčiais.

Šis Dž. Keruako romanas pasirodė 1957 m. (parašytas 1951 m., kai Vakarų jaunimo maištas dar tik buvo prasidėjęs). Skaitydamas jį, lyg per padidinamąjį lęšį matai tą gera ir tikra, kas buvo pirmapradėse jo apraiškose. Daug metamorfozių pergyveno per tą laiką Dino Moriarčio prototipai. Nusivalkiojo ir praūžė ausis nedrąsiai pirmąkart Dž. Keruako šioje knygoje ištartas vardas – bitnikai; juos užgožė epigonai ir pasekėjai – hipiai, hipsteriai, dauguma jų pasisavino išorinę, ekstravagantišką to maišto pusę. Dinui Moriarčiui, kaip ir kitiems Dž. Keruako herojams, tas maištas nebuvo vien išdaiga. Į kelią juos išgujo ne noras koketuoti, ne vidinė tuštuma, o jėgų ir minčių perteklius. Juose buvo kažkas tikrai idealistiška, jų pačių atrasta ir išprotauta. Čia, matyt, ir slypi pozityvi ir dramatiška Dž. Keruako herojų maišto versmė bei prasmė.

 

 

„Pergalė“, 1972, Nr. 7

Parengė A. P.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.