Apie nuoširdžią ir informatyvią knygą
Vytautas Narbutas. Tarp devono ir gyvenimo atodangų. V.: Akstis, 2016. 672 p.
Šią solidžią knygą maga kuo skubiau atsiversti ir žvilgtelti į turinį. Nes pavadinime mokslinį terminą „devonas“ kažkaip labai intriguojančiai atsveria „gyvenimo atodangos“. O ir viršelio piešinys įdomus: pagyvenęs žmogus kopia, lazdele pasiramsčiuodamas, griuvenų kalva. Jo apsiausto atlape – neužmirštuolės žiedas. Iš nepamainomos beretės ir patogaus popieriams nešioti perpetinio krepšio nesunku atspėti, kad tai pats autorius. Vilniaus senamiesčio panorama… O toji kalva – ar iš dolomitų, o gal griuvėsiais pavirtęs sostinės istorinis paveldas? Atsakymai – mokslininko geochemiko, geologo, publicisto ir literato Vytauto Narbuto kultūrologiniuose tekstuose.
Pirmiausia apie knygos struktūrą. Ją sudaro dvi dalys – 510 ir 162 puslapių; pirmoji – straipsnių rinkinys, įvardytas „Geologo ir literato keliu“, antroji – autoriaus bibliografijos rodyklė. Straipsniai atrinkti iš įvairaus meto periodikos publikacijų; taip pat čia skelbiami ir nespausdinti tekstai – pasisakymai, prisiminimai. Tačiau viskas gražiai supinta į vientisą audinį – XX a. antrosios pusės Lietuvos šviesuomenės darbų ir rūpesčių bei kasdienio gyvenimo jausmingą atspindį. Tikrai jausmingą, nes autorius faktus vardija, nuspalvindamas savo vertinimais. Visai atvirais, tarsi asmeniniame dienoraštyje, tačiau ne kategoriškais, bet labai niuansuotais, kontekstualiais, aiškinančiais įvykius nulėmusias priežastis. Žinia, šie vertinimai – iš pilietinių lietuvio pozicijų, pagrįsti amžinosiomis dvasinėmis vertybėmis, su labai aiškiu tiesos siekiu. O laikas, kurį teko išgyventi autoriaus kartai, – juk toks sudėtingas, istorijos vėjų skersai išilgai perpūstas… Skaitytojas įsitikins, kad V. Narbuto tekstai yra ir išmintingi, ir emocionalūs, – tikrai retas derinys mūsų publicistikoje. Nors tekstai parašyti skirtingu metu, apskritai juos galima laikyti filosofiniais prabėgančio laiko apmąstymais. Ne vieną sakinį čia norėtųsi pasibraukti kaip tikslią įžvalgą geresniam mūsų visuomenės raidos supratimui. Juolab kad ir išsakyta vaizdingai, visu lietuvių kalbos grožiu. Su netikėtais palyginimais, metaforomis, poezijos intarpais. Kaipgi kitaip – juk V. Narbutas yra ir apsakymų rinkinio bei romano autorius. Knygai papildomo žavesio bei informatyvumo teikia daugybė nuotraukų: ir šeimos, ir darbo, ir kultūros reiškinių bei politinių įvykių.
Aptariamoji knyga, kaip ir dera mokslininko plunksnai, griežtai struktūruota. Medžiaga suskirstyta į tokius skyrius: „Grožio ir švarumo ilgesys“ (Lietuvos kraštovaizdis geologo ir gamtosaugininko požiūriu), „Antai pažvelki, tai Vilnius rūmais dunkso tarp kalnų plačiai“ (Vilniaus paveldosaugos problemos), „Netesėti laumės pažadai“ (recenzijos, refleksijos, ištraukos iš grožinės kūrybos), „Arkim, broliai, pūdymėlį“ (Lietuvos laisvės sąjūdis), „Refleksijos, neskelbti straipsniai, pareiškimai“ (politikos ir mokslo aktualijos), „Kas iš tikrųjų lieka“ (žodžiai apie tautos žiedo žmones). Tada dar trumputis keleto puslapių skyrelis „Prisiminimų taku“. 726 pozicijų bibliografija, sudėstyta chronologine tvarka, gražiai paįvairinta leidinių viršeliais, geologinių objektų skaidrėmis, kolegų nuotraukomis (sudarytoja Sigita Dagienė). Įžangas dalims parašė kolegos geologai: akademikas prof. Algimantas Grigelis ir dr. Augustinas Linčius. Autoriaus prisistatymas skaitytojui originalus, jam įvardyti pasiskolintas savojo apsakymų rinkinio pavadinimas „Rudenį, saulei šviečiant“. Čia kukliai užsiminta ir apie knygos tikslą: „Tad manau, nepaseno tie mano tekstai. Jie bent paliudys mūsų buvimo ir laisvėjimo istoriją. Ji vis dar tęsiasi.“ Tada kalbama apie nueitą mokslo kelią; o juk geologo profesija pavydėtina – savo rankomis iščiupinėti gimtinės gamtinį pagrindą, besigrožint jos kraštovaizdžiu. Apie savo šeimą, vaikystę, jaunystę, brandą autorius nuoširdžiai išsipasakojo 1999 m. pokalbyje su moksleive, gavusia užduotį parengti rašinį apie Žvėryno rašytoją. Tarsi perduodamas vertybinių nuostatų estafetę jaunajai kartai… Narbutų šeima puoselėja Lietuvos šviesuomenės tradicijas: autoriaus tėvas buvo agronomas, žemės ūkio organizacijų tarnautojas, žmona Ona (1930–2007) – garsi muzikologė. Be graudulio negali skaityti Vytauto pažinties su būsimąja žmona istorijos: į pirmąjį pasimatymą 1953 m. važiuota Irkutskan šešias paras… Kūrybos ir kultūros kelią pasirinko autoriaus duktė, sūnus ir anūkė. Narbutų šeima yra pelniusi dvi nacionalines ir vieną mokslo premiją! Tokios šeimos narių siekiai, jų gyvenimiškos maksimos teikia vilčių ir šviesesnei valstybės ateičiai.
Devonas – Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros ketvirtasis periodas. Jo atodangų esama ir Lietuvos šiaurinėje dalyje. Būtent su devono sistemos nuosėdinių uolienų geologiniais procesais bei naudingųjų iškasenų problematika savo ilgametę mokslininko veiklą susiejo šios knygos autorius. V. Narbuto darbai davė ir didelę praktinę naudą Lietuvos ūkiui bei gamtosaugai. Formalus mokslinės veiklos įvertinimas – 1996 m. mokslo premija už bendraautorystę rengiant veikalą „Lietuvos geologija“. Išskirtinis Lietuvos geologų mokyklos bruožas, suformuotas garsių profesorių J. Dalinkevičiaus ir M. Kaveckio, – nuoširdus rūpinimasis mūsų gamtos, kraštovaizdžio išsaugojimu, naudojant gelmių turtus. Autoriaus žodžiais, „gyvenu su vaikystėje patirtu grynos, švarios gamtos ilgesiu“. Kad taip visi Lietuvoje…
Ši knyga neabejotinai priskirtina ir naujausios mūsų istorijos šaltiniams. Labai reikalinga tikresniam, objektyvesniam istorijos vaizdui susidaryti. Todėl ir asmenvardžių rodyklė čia pravarti. Nes kalbama apie tuos mokslo bei kultūros žmones, kurie turėjo didžiulę įtaką kolektyvinės sąmonės brendimui. Ypatingą išliekamąją vertę turi tekstai, parašyti kilus Sąjūdžio bangai ir kuriant atgautos nepriklausomos valstybės struktūras. Autorius – Sąjūdžio žmogus, dalyvavęs visose reikšmingose laisvėjimo akcijose. Tad jo tekstai – tarsi to meto aktualijų kronika! Nedelsiant buvo reaguojama ne tik į politinius įvykius, bet ir į gamtosaugos, Vilniaus kultūros paveldo bėdas. To audringo istorinio meto straipsniai imponuoja maksimalistine pilietiškumo dvasia. Problemos fiksuotos su mokslininko tikslumu, o nurodomi sprendimo būdai pagrįsti neatremiamais argumentais, išsakytais itin aiškiai. Tačiau aukščiausiu inteligentiškumo lygmeniu, be jokio užgauliojimo ar paniekos oponentams. Tiesa, nevengiant šmaikštaus žodžio ir humoro… Neprarado aktualumo net tos autoriaus mintys, kurios išsakytos prieš 20 ar 30 metų. Sakykime, tuomet iškeltos sostinės paveldosaugos bėdos tebėra neišspręstos, radosi daugybė naujų urbanistikos akibrokštų. Ogi aktyvioji visuomeninė paveldosaugos taryba seniausiai paversta biurokratiniu steiginiu. Ar bejaučia nors kiek senojo Vilniaus dvasią jo valdininkai – retorinis klausimas…
Skaitant vis į galvą brukasi tos kartos nuostatų palyginimai su jaunosios, nepriklausomoje valstybėje išaugusios kartos. Štai kad ir santykiai su mokykla: autoriaus prisiminimai apie mokyklinius metus tik šviesūs, su gražiomis ir įdomiomis ne vieno mokytojo charakteristikomis. Ypač Vytauto Didžiojo gimnazijos, puoselėjusios lietuvybės tradicijas Vilniuje, sovietmečiu pervadintos į 1-ąją berniukų vidurinę. Daug gerų nuostatų toji karta perėmė iš savo mokytojų – meilę knygai, alkį kultūros raiškai. Netgi pabaigus mokslus išliko poreikis susitikti ir pabendrauti su jais; tarsi pasitikrinant įdiegtų nuostatų tvirtumą. O su universiteto bendramoksliais susitinkama kasmet iki šiol, nors vis siaurėjančiame rate… Kodėl dabar mūsų mokykla atgrasi vaikams, o aukštoji – nepaliekanti visam gyvenimui Alma mater jausenos? Atsakymų verta ieškoti V. Narbuto mintyse…
Iš aktyvaus gyvenimo traukiasi tautiečių karta, išaugusi pokariu. Šiai kartai teko istorinė misija – gūdžiu sovietmečiu iš tėvų perimti, išsaugoti, subrandinti ir realizuoti nepriklausomos Lietuvos idėją. Todėl tokios svarbios ir reikšmingos yra jų mintys, užfiksuotos straipsniuose, pokalbiuose. Juk tai – jausmai ir požiūriai, žymėję Lietuvos istorijos žingsnius į ateitį.
Paskutiniame knygos skyriuje – šilti pagarbos žodžiai bendražygiams ir bendraminčiams. Išvardijant darbus bei nuopelnus, o kartu pateikiant ir labai taiklias būdo charakteristikas, net su visomis žmogiškomis silpnybėmis ar savotiškumais.
Pristatymo pabaigoje – dar viena trumputė knygos autoriaus citata: „Surankiojau tuos pabiručius ir net nejauku – gal neturėčiau jų ir tempti į dienos šviesą, bet vėlgi tas istorizmo motyvas – vis atspindys to laiko, kurį gyvename.“
