Ką skaitote, kolegos?..

 

Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. Eilėraščiai.

K.: Kauko laiptai, 2017. 138 p.

 

Pirmosios knygos redaktoriai – net du pavydėtini poetai: Viktoras Rudžianskas (turinio) ir Dovilė Zelčiūtė (kalbos). O knyga visgi „nesuveržta“, neišbrauktas balastas – matyt, nedrįso, medžiaga juk gan asmeniška. Anotacija smarkiai per ilga ir apie nieką – autorė laikosi radikalaus atvirumo ir rašo iš depresijos, tad taip ir reikėjo parašyti, o ne sukti beprasmius ratus abstrakčiais gražių žodžių nėriniais. Keli atskiri eilėraščiai labai vykę, pvz., „Negauti Nobelio“, „Baubas“, „Senės ir literatūra“, „(Anti)intelektualinė“, „Helsinkio sindromas“. Kiti gana chaotiški, juose dar esama autorės brendimo mokyklos – ligi svaigulio žaidžiama kalba, burnoje vartant žodžius, ieškant įmantresnių jų formų, asociacijų, aliteracijų ir pan. Kartojami įtartini natūralistiniai motyvai (pvz., tuštinimasis gimdant, kuris, jeigu būtų paminėtas tik vienąkart, būtų gana žavus ir sukeltų reikiamą efektą), tuo primenant, kad knyga turi pasakojimą, koncepciją, siužetą. Vis dėlto man, estetei, norėtųsi, kad tie motyvai būtų labiau lyriniai, o ne natūralistiniai, jei jau tai poezija. Skyrių pavadinimai eklektiški, jie pernelyg teorizuoja – o ir patys eilėraščiai neretai save pernelyg teoriškai „paaiškina“, kartais ir publicistina. Gal tada būtų smagiau rašyti prozą?

 

 

Finn Skårderud. Nerimas.

Iš norvegų k. vertė Aušra Bagočiūnaitė. V.: Tyto alba, 2017. 502 p.

 

Rašančių lietuvių psichiatrų ir psichologų turime nemažai, bet tokios beletrizuotos, įpinančios tiek kultūrologinių sluoksnių lietuviškos knygos skaityti dar neteko. Autorius vadina ją kelionių knyga, bet tos kelionės yra, kaip skelbia paantraštė, „klajonės po modernųjį Aš“. Labai patiko, jau seniai skaičiau tokią nusisekusią knygą. Pasimokiau, kad protas (nors gal tai vadintina sąmone) turi visąlaik budėti, jeigu nenori nugrimzti savo traumoje kaip pelkėje. „Kalba turi demaskuoti ir kartu pranokti tragediją“ (p. 170) – tai teikia ir filologinės vilties, kad verbalinė raiška padeda iš to vaduotis. Knygoje išnyra Kafkos, Bernhardo, Strindbergo, Pessoa, Giacommetti biografijos ir itin įdomi jų kūrybos analizė. Taip pat ir vaizdingi fragmentai apie grupinę terapiją, anoreksiją ir bulimiją, ribines asmenybes, psichopatus – nekvailai papasakoti (mes juk pratę prie kvailų, kasdien per medijas mus atakuojančių poppsichologijos naratyvų). Tiesa, originalios Skårderudo idėjos bus priimtinos ne kiekvienam: „Šeimą labai sunku apibrėžti. Ji nebėra nei produkuojanti visuma, nei auklėjimo instancija – tokia ji tampa vis rečiau. Vaikų auklėjimas virto viešu reiškiniu. Už jo – šeima, sudaranti psichologinį vienetą. Šeima turi perduoti intymumą. Meilę pasirinkdama ir kaip priemonę, ir kaip tikslą, šeima per intymumą turi sudaryti sąlygas vaikui susikurti. Vaikai neturėtų paveldėti tėvų, jie turi paveldėti patys save ir savo nepriklausomąjį Aš. Modernusis idealas – tapti ne panašiam, o kitokiam savo kilme“ (p. 28).

 

 

Bruno Bettelheim. Kodėl mums reikia stebuklo.

Iš anglų k. vertė Vytautas Grenda. V.: Tyto alba, 2017. 488 p.

 

Knyga patraukė paantraštėmis „Pasakų reikšmė ir svarba“, „Psichoanalitinis požiūris“. Autorius – garsus žydų kilmės amerikiečių vaikų psichologas ir psichiatras, 1938–1939 m. kalėjęs koncentracijos stovyklose, nuo 1939 m. gyvenantis JAV. Skaitydama suvokiau, kad nemažai dėstomų dalykų man jau girdėti iš kitur, bet tikrai pasitaikė ir atradimų. Pvz., Bruno Bettelheimas kritikuoja Walto Disneyaus filmą, kuriame septyniems nykštukams buvo suteikti vardai, ir giria poetinį Anne Sexton „Snieguolės“ variantą, kur užsimenama apie falinę nykštukų prigimtį. Nežinojau, kad „Pelenė“ kilusi iš Kinijos (tas mergaičių pėdų žalojimas miniatiūrinėmis kurpaitėmis), bet modifikuota, ir tas kojos įkišimas į tinkančią kurpaitę simbolizuoja sueitį. Lygiai taip pat kaip vestuvinio žiedo užmovimas ant piršto. Kadangi anksčiau vaikai, autoriaus aiškinimu, daug dažniau matydavo gyvūnų sueitis savo aplinkoje, lytiniai santykiai jiems atrodydavo gyvuliški, o pasakos tą tabu sušvelnindavo siužetais apie žmogaus ir gyvūno santuoką. „Tėvo ar motinos pasakojami dalykai kažkodėl dar ir padeda vaikui suprasti, kas vyksta tamsiausiose ir iracionaliausiose jo sielos kertelėse, – tai jam yra ženklas, kad savo vaizduotės gyvenimą jis gyvena ne vienas, o kartu su žmogumi, kurio jam labiausiai reikia ir kurį labiausiai myli“ (p. 230). Pasaka apie Miegančiąją gražuolę turi du variantus – ankstesniame veikia princesė Talija, karalius suartėja su ja miegančia, ir ji miegodama pagimdo dvynukus, – autorius teigia, kad pasaka moko ramiai žiūrėti į trauminius įvykius, ir nemažai motyvų aiškina kaip edipiškumą, menstruacijų baimę ir pan. Pasakoms būdingą skaičių 3 jis susieja su ego, superego ir id (trys broliai, trys išbandymai ir kt). Du protinguosius brolius vaikas nesąmoningai asocijuoja su tėvais, o pats tapatinasi su trečiuoju „kvailučiu“, kuriam visgi pasiseka labiausiai.

 

 

Gintarė Bernotienė. Apie žodžių sandūros tikslumą: Juditos Vaičiūnaitės lyrikos vertimai ir vertinimai.

V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. 258 p.

 

Skaitydama šią preciziškai parašytą studiją (maloni „In brevi“ serija), dar kartą įsitikinau, koks sunkus darbas yra vertimas. Nors niekad ir nesu prie jo veržusis, šiandien poetai taip smarkiai raginami tuo užsiimti, projektai taip gundo pabandyti, kad gali ir užsimiršti, jog tam darbui būtina ne tik lingvistinė intuicija, praktiniai eilėdaros pagrindai, puikus kelių užsienio kalbų (ir idealus – gimtosios) mokėjimas, bet ir istorinių kontekstų išmanymas – jų nenuovoką Bernotienė beveik šmaikščiai demaskuoja, minėdama „Mozės ragų“ pavyzdžius. Juolab visuomenėje tvyro nuotaika „Versti gali visi“ (ypač tie, kurie kelerius metus pagyveno emigracijoje). Cituoju laisvųjų vertimų kritiką: „Versdama bendraamžės poetės eiles vertėja buvo laisva ir nuo užduoties imituoti nutolusią epochą ar istorinį stilių; kita vertus, Vaičiūnaitės poezija teikė jai galimybę eksperimentuoti metrinės formos srityje, tolti nuo aiškių ritminių schemų, artėti prie verlibro, naracinio eilėraščio modelio, būdingesnio vėlesniajai Vaičiūnaitės kūrybai“ (p. 120).

 

 

Judita Vaičiūnaitė. Po ūkanotu atminties dangumi.

Sudarytoja Donata Mitaitė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. 233 p.

 

Dėl pavadinimo iškart susvyravau – Vytauto Mačernio rinktinė vadinasi kone taip pat, „Po ūkanotu nežinios dangum“. Bet gal čia toks sumanymas – kad susiaidėtų. Juditą Vaičiūnaitę labai vertinu kaip klasikę, bet ji nėra man tiek „sava“ kiek, pvz., Nijolė Miliauskaitė. Perskaičiusi iš naujo supratau, kad tarp Vaičiūnaitės ir Miliauskaitės keitėsi poetinių vaizdinių sistema – ūkanos, debesys, rūkai ir panašūs abstraktūs įvaizdžiai jau nebe pastarosios akiplotyje, o šiandien poezijai iš viso reikia naujos kalbos, ūkanomis jos neretušuosi. Birželio mėnesį Užupio kavinėje LLTI surengė Juditos Vaičiūnaitės seminarą, iš jo bene įdomiausia buvo jos asmeninio gyvenimo gijos (nelabai ką apie tai žinau), santykiai su poetais vyrais – ne tiek romantiniai, kiek patronalistiniai (iš jų pusės) ar globėjiški (iš jos). Įdomu tai, kad ten, kur yra Vaičiūnaitės šeimos kapas, už jo, ne itin matomoje vietoje, prie tvoros palaidotas kūdikis (gimimo ir mirties data – 1963 m.; regis, kapas prižiūrimas, su vardu ir pavarde). Čia šiaip asociatyvus motyvas („Suskambo lašai per kolonų baltąją tylą, / Ir marmuro kiaukute amžiams užmigo snieginė mergaitė“), iš mistinės topografijos.

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Skausmo gramatika.

Poezijos rinktinė. Sudarytojas Manfredas Žvirgždas. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. 269 p.

 

Neseniai radijo laidoje „Literatūros akiračiai“ Rolandas Rastauskas pasakojo, kaip komplikuotai skambėjo pirmieji Alfonso Nykos-Niliūno skaitymai Alantos žemės ūkio mokyklos salėje. Pamenu, su įtarumu jų laukiau (visgi radikaliai skiriasi autoriaus ir interpretuotojo temperamentai, be to – ekstravertas skaito intravertą), tačiau man tie „Santaros-Šviesos“ skaitymai pasirodė labai geri, netikėtai geri – RoRa balsu taurinantys paslaptingąjį Nyką, gal net eliminuojantys sodietiškus jo bruožus. Knygoje toks kompaktiškas, suspaustas į kvadratinį serijos formatą kaip ir visi klasikai Niliūnas atrodo dar hermetiškesnis. Pavarčiau ir 1985 m. Čikagoje išleistą „Žiemos teologiją“ – autoriui tinka leidimo asketizmas, popieriaus erdvė prie lakoniško eilėraščio; ten yra mėgstamas eilėraštis „Politika“, kurio nėra „Skausmo gramatikoje“. Nors pasiilgsiu ir senosios „Būties erozijos“ – neįtikėtina, nejau prie rinktinių prisirišama?..

 

 

Antanas A. Jonynas. Šermukšnis. Pylimo gatvė.

Poezijos rinktinė. Sudarytoja Elena Baliutytė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. 267 p.

 

Labiausiai šiame leidinyje mane veikia autoriaus balsas – jis pats įskaitęs savo eilėraščių CD. Tai daro gal net didesnį poveikį negu skaitymas popieriuje – išryškėja akustika, melodingumas, ritmas, kurių iš Antano A. Jonyno poezijos niekaip neišprašytum. Nors esama ir grafinių ekspermentų (p. 76) ar mano kartai jau kiek primiršto, tik studijų metais beskaityto „jaunojo Jonyno“ – ne tokio „teisingo“ kaip maždaug nuo „Krioklio po ledu“. Itin tikslus sudarytojos Elenos Baliutytės įvadas: „[...] Jonyną, prisiminus Marinos Cvetajevos esė apie Borisą Pasternaką „Poetai su istorija ir poetai be istorijos“, galėtume priskirti prie poetų „be istorijos“. Pasak poetės, „poetai be istorijos“ yra didieji lyrikai, kuriems nebūdingas keitimasis, vystymasis. Jie savimi yra iš karto ir visam kūrybos laikui. Jonyno kūrybinis kelias tai patvirtintų: pirmasis rinkinys „Metai kaip strazdas“ ir naujausias „Kambary“, kuriuos skiria daugiau nei trys dešimtmečiai, iš esmės yra toje pačioje jonyniškos lyrikos zonoje, nes autorius yra pirmiausiai vidinės, belaikės tikrovės poetas“ (p. 9–10). Vienas iš tų CD, kurių galiu klausytis kaip muzikos, tiksliau, vietoj muzikos.

 

 

Kristina Sabaliauskaitė. Silva rerum IV. Romanas.

V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. 400 p.

 

Ketvirtoji „Giminių“ dalis: perskaičius norėjosi su kuo nors padiskutuoti, bet… nebuvo su kuo, nes mano rate beveik niekas neskaitė (!). Ką jūs tada skaitote, kolegos (be savęs)? Knygos sumanymas pavojingas tuo, kad pagrindinis veikėjas Pranciškus Ksaveras Norvaiša yra kunigas (didelė tikimybė, banaliai kalbant, nusišnekėti arba kaip į sieną atsitrenkti į lietuvių literatūros tradiciją – tiems, kurie po „Altorių šešėly“ turėjo bravūros romane vaizduoti pagrindinio veikėjo kunigo paveikslą, sekėsi labai prastai); ačiū Dievui, bent jau meilės reikalai nenušleivoti ligi „Erškėčių paukščių“. Bet parašyta, mano akimis, gerai. Esama įtartino sentimentalumo, vagysčių iš kino (laidotuvės jūroje, paukščių scena ir Antoninos giesmės), banalybių, nereikalingo įmantravimo (ypač juokinga „autentiška rašyba“ šnekamojoje sodietės kalboje), tačiau rašoma tvirtai, tirštai (tikrai vykusi gimdymo scena ir komiškos bobautojos), siužetas nesiūbuoja ir tai – tikrai romanas, o ne pliurpalistinės prozos pretenzija.