Kažkas beprotiško…

Ši žymaus amerikiečių dramaturgo Tennessee Williamso (1911–1983) įžanga versta iš dvyliktojo knygos „27 medvilnės pilni vagonai ir kitos vienaveiksmės pjesės“ leidimo.

 

Važinėdamas su spektakliu „Vasara ir dūmai“ vieną vakarą maloniai praleidau su vieno sėkmės lydimo regioninio teatro, kuris buvo šios rūšies veiklos pradininkas ir pelningai išsilaikė, sambūriu. Buvo praėję dešimt metų nuo to laiko, kai buvau turėjęs kokį nors kontaktą su regioniniais teatrais. Vieno tokių buvau profesionaliai išaugintas Sent Luise prieš 10 metų, tačiau, kaip ir dauguma atžalų, atsiskyręs nuo motiniško prieglobsčio, nuo tada vargiai ton pusėn buvau metęs akį. Žvilgsnis atgalios yra kiek nepraktiškas veiksmas – bet kuriuo atveju, bent jau teatrinėje karjeroje.

Dabar buvau užvaldytas smalsos dėl kontakto, kurį ruošiausi atnaujinti, tačiau, vos įžengęs pro duris, pajutau, kad kažkas yra ne taip. Tas „ne taip“ nereiškė, kad kažko trūksta. Viskas išrodė labai respektabiliai. Vyrai prabangiais konservatyviais kostiumais, tvarkingai apsikirpę ir ypač gerai nublizgintais batais lengvai galėjo būti palaikyti korporacijų advokatais, o moterys, daugiausiai jų žmonos, atrodė kaip nepriekaištingos aukštuomenės damos. Ten nebuvo plokštelę dreskiančios gramofono muzikos, ten nebuvo blausios šviesos užlietų kambario nišų, kur šokančios poros stovėtų iš esmės nejudėdamos, nebuvo sofų nudriskusiais apmušalais, nebuvo girliandų iš spalvoto krepo juostų, besidriekiančių nuo lubų iki pat grindų.

Mano požiūriu, menas yra anarchijos rūšis, o teatras yra meno provincija. Tame vakarėlyje trūko anarchijos dvelksmo. Turėčiau patikslinti šį pareiškimą apie meną ir anarchiją. Menas yra anarchija tik tada, kai jis gretinamas su organizuota visuomene. Jis prieštarauja tam tvarkingumui, kuriuo tikriausiai turi būti pagrįsta organizuota visuomenė. Tai geranoriška anarchija; ji privalo būti tokia ir jei menas yra tikras, ji neišvengiamai ten egzistuoja. Ji geranoriška ta prasme, kad konstruoja kažką, kas yra pradingę, o tai, kas konstruojama, gali būti tik daiktų, kokie jie yra, kritiškas vertinimas. Pajutau, kad šioje grupėje nesama jokio kritiško vertinimo, o vien pataikaujantis prisitaikymas. Ir staiga prisiminiau Sent Luiso sambūrį, apie kurį anksčiau užsiminiau, sambūrį, kuris vadinosi „Mimai“ (The Mummers).

„Mimai“ buvo ilgaplaukių sambūris. Šiuo metu nebūtų nieko išskirtinio per se nevaikščioti pas kirpėją. Ir nemanau, kad merginų kojinės nubėgusiomis akimis yra kažkas ypatinga. Žinoma, tokios rūšies netvarkai retsykiais galima pajusti ilgesį.

Kažkaip tiesiog sieji tai su dalykais, neturinčiais su tuo jokio loginio ryšio. Sieji tai su išties gerais laikais ir su intensyviais jausmais bei įsitikinimais. Labiausiai su įsitikinimais! Anksčiau minėtame vakarėlyje jų kaip tik pastebimiausiai ir stigo. Niekas nešaukė „už“ – ar „prieš“ – ką nors, ten buvo mandagiai tauškiantys žmonės, kurie pažinojo vienas kitą gana ilgai, tad bet koks susidomėjimas vienas kito idėjomis buvo išsekęs.

Kol stovėjau tarp jų, pojūtis, kad kažko trūksta, išsikristalizavo į milžinišką ilgesio laviną kažkam, ko iki šios akimirkos nebuvau įsisąmoninęs. Atviras mano jaunystės dangus! – tik Amerikai būdingos jaunystės, kuri šiais laikais, regis, kažkaip išslydo iš mūsų gniaužtų.

Sent Luiso „Mimai“ buvo mano profesinė jaunystė. Tai buvo neramus teatrinis Sent Luiso sambūris, socialiai, ne vien meniniu požiūriu, priešingas įprastam „Mažojo teatro“ (Little Theater) sambūriui. To priešingo sambūrio nebūtina aprašyti. Jo žmonės buvo didžiai garbūs, daugiausia vidutinio amžiaus ir pasiaukojamai statydavo populiariausius Brodvėjaus šou praėjus metams ar dvejiems po premjerų Brodvėjuje. Jų scena buvo siaura, o recenzijose dažnai būdavo pažymima, kaip puikiai jie įveikė erdvės apribojimus, nors man niekada neatrodė, kad jie kada nors būtų pastatę ką nors taip, kad ten būtų reikėję įveikti erdvės apribojimus. Dinamiškumas, kuris yra teatras, buvo svetimas jų filosofijai kaip kinų kalba.

Dinamiškumas buvo tai, kuo pasižymėjo „Mimai“, ir maždaug penkerius metus – nuo 1935 iki 1940 m. – jie degė kaip viena iš „Miss Millay“ netaupių mažųjų žvakių – ir tuomet išseko. Taip, galima sakyti, kad jie buvo persmelkti perdėto romantizmo, kas yra jaunystė ir kas yra geriausia bei gryniausia gyvenimo dalis.

Pirmąsyk dirbau su jais 1936 m., būdamas Sent Luiso Washingtono universiteto studentu. Tuo metu jiems vadovavo žmogus pavarde Willardas Hollandas, jų organizatorius ir režisierius. Hollandas visada dėvėdavo mėlyną kostiumą, kuris buvo ne tik apsmukęs, bet ir blizgus. Jam žūtbūtinai reikėjo apsikirpti, o vietoj marškinių kartais ryšėdavo kaklaskarę. Ne dėl to jis buvo puikus režisierius, bet išties jis buvo puikus režisierius. Viskas, prie ko prisiliesdavo, būdavo įelektrinta. Gal dėl mano jaunystės man taip atrodė? Įmanoma, bet greičiausiai ne. Tiesą sakant, neįmanoma: apie teatrą iš tikro sprendžiame pagal poveikį, kurį jis daro auditorijai, o Hollando pastatymai niekada neapvylė, – kai sakau, kad neapvylė, turiu omeny stulbinamą sėkmę!

Pirmas mano bendras darbas su „Mimais“ buvo pjesė „Palaidoti mirusius“ pagal Irwino Shaw kūrinį. Būdama vienaveiksmė, ši pjesė buvo kiek per trumpa, ir tam, kad užpildytų programą, jiems reikėjo „apšildančiosios“ pjesės. Hollandas man paskambino. Jo balsas nebuvo malonus. Aukštas, rėžiantis ausį ir nervingas. Jis pasakė: „Girdėjau, studijuoji koledže“ ir „Girdėjau, gali rašyti.“ Sutikau, kad abiejuose kaltinimuose esama šiek tiek tiesos. Tuomet jis manęs paklausė: „Ką manai apie privalomą karinį rengimą?“ Patikinau jį, kad mečiau Misūrio universitetą dėl to, jog negalėjau gauti ROTC* įskaitos. „Puiku! – pasakė Hollandas. – Esi vaikinas, kurio ieškojau. Ką pasakytum, jei paprašyčiau parašyti ką nors prieš militarizmą?“

Taip aš ir padariau.

Shaw pjesė, viena iš nuostabiausių kada nors Amerikoje parašytų lyrinių pjesių, buvo ištisinė liepsna. Aktoriai ir tekstas, diriguojami dinamiškos Hollando rankos, tapo nedalijamu gyvu vibruojančiu audiniu. Dabar Sent Luisas nėra miestelis, kuriuo lengvai susižavėsi. Miestiečiai mėgsta muziką, yra aistringi simfoninių koncertų mėgėjai, tačiau jie saugo gana griežtą padorumą, kai susiduria su tuo, kas išmuša iš vėžių, prie ko nėra pripratę. Jie tikrai nebuvo pripratę prie to karšto švino, kurio „Mimai“ pripumpavo į jų pilvus tą vakarą rodydami Shaw pjesę. Jie nebuvo prie to pripratę ir tai juos paralyžiavo. Spektaklio metu niekas nesukosėjo, nesugirgždėjo nė viena kėdė ir nė vienas žiūrovas nepaliko „Wednesday Club Auditorium“ (kur „Mimai“ nuomojo salę savo spektakliams), jie bijojo net sukrutėti, ir aš neabejoju, kad nė vienas jų iki šiol nepamiršo to spektaklio.

Tai buvo „Mimai“, kuriuos prisiminiau per šį mandagybių vakarėlį, kuriame apsilankiau praėjusį mėnesį.

Leiskite dabar man pristatyti jums „Mimų“ dalyvius! Dauguma jų teatre vaidina tik po kitų darbų. Dirbti jie privalo, nes „Mimai“ algų nemoka. Dirba darbininkais. Dirba klerkais. Studentauja. Kai kas užsiima prostitucija ir valkatauja, buvo net vienos Sent Luiso sporto komandos Jaunių lygos praėjusių metų debiutantas. Daugelis jų buvo puikūs aktoriai. Daugelis – ne. Kai kurie iš jų apskritai negalėjo vaidinti, tačiau jų gabumų stygių Hollandas užpildė savo entuziazmu. Spėju, kad čia niekaip neapsieita be kerinčio raganystės meno! Tai buvo tarsi apibrėžimas to, ką vadinau teatru. Kažkas beprotiško, kažkas tokio, prie ko nesi pripratęs. Sukrečiančio – čia tiktų šis žodis.

Kartais jie rodydavo labai nekokius spektaklius, tačiau niekados nebūdavo tokio, kuris nesmogtų į saulės rezginį, galimas daiktas, ne pirmame veiksme, galimas daiktas, ne antrame, tačiau galiausiai publika vis tiek gaudavo galingą niuksą, ir šis pakeisdavo žiūrovų, atėjusių į šią vietą pažiūrėti spektaklio, gyvenimus.

Pjesės, kurias jiems pateikiau, buvo blogos. Ir visgi pirmoji iš jų sulaukė milžiniškos sėkmės. Ji netgi buvo paminėta visuose trijuose mūsų laikraščiuose, o per premjerą įvyko tikra demonstracija su riksmais ir aplodismentais bei kojų trypimu. Autorius tamsiai rožiniu veidu pirmąsyk nusilenkė tarp pilkaveidžių angliakasių, kuriuos sukūrė įkvėptas vaizduotės, nors nė vieno gyvo angliakasio nė akyse nebuvo regėjęs. Antroji pjesė „Bėglys“, kurią jiems įteikiau, patyrė fiasko. Ji sulaukė vienos liaupsinančios recenzijos laikraštyje „Star-Times“, tačiau „Post-Dispatch“ ir „Globe Democrat“ supliekė ją į skutus. Nepaisant to, tam tikrą užtaisą pjesė turėjo ir iki šiolei Sent Luise dar esama žmonių, kurie ją prisimena. Abi pjesės netikusios – mėgėjiškos, neužbaigtos, nebrandžios ir per daug žodingos. Tačiau Hollandas ir jo žaidėjai be skrupulų pristatė jas rampos šviesoje, ir jos švystelėjo visa teatro galia.

O, kaip seniai visa tai buvo!

„Mimai“ išgyveno tik penkerius metų. Taip, jie turėjo kažką bendra su perdėm romantiškos natūros sukurtais lyriniais eilėraščiais. Nuo 1935 iki 1940 m. jie plieskė įnirtinga liepsnele, paskui išseko ir dabar iš jų neliko nė menkiausio ženklo. Kur yra Hollandas? Manau, Holivude. O kur kiti žaidėjai? Dievas žino…

Aš čia ilgesingai juos prisimenu.

Dabar turiu pasakyti tai, kas suteiks prasmę mano atsiminimams.

Gerai. Tebūnie.

Šiandien gyvename pasaulyje, virš kurio kybo totalitarizmo grėsmė. Fašistinės ir komunistinės valstybės verčia mus pulti į paniką. Reakcinė nuomonė krinta kaip tona plytų ant bet kurio menininko galvos, jei tik jis pasisako prieš nurodytų idėjų tėkmę. Mes visi esame įpainioti į vienokius ar kitokius raizgalus, drebame prieš įvairius tyrimų komitetus ir netgi prisimename Buchenvaldą, kai svarstome, ar išdrįsime prisipažinti, kad esame už Henry Wallace’ą. Taip, yra taip blogai.

Ir visgi iš tikro nėra taip blogai.

Amerika vis dar yra Amerika, demokratija vis dar yra demokratija.

Mūsų istorijos knygose tebėra Jeffersono, Lincolno ir Thomo Paine’o vardai. Kryptis to demokratinio impulso, kuris absoliučiai ir niekaip nėra susijęs nei su policine valstybe, nei su bet kokiomis kontroliuojamos minties ir jausmų formomis, kuris absoliučiai ir visa kaip yra susijęs su individualumo, žmogiškumo, lygiateisiškumo ir laisvės kryptimi – toji kryptis gali būti sutrikdyta, bet negali būti prarasta.

Peršokau nuo konkretaus prie abstraktaus, tačiau konkretumas kartais yra tiek pat svarbus kiek ir abstraktumas.

Dabar leiskite man šoktelti atgal. O kur? Prie regioninių teatrų ir jų socialinės funkcijos.

Man, kaip ir daugeliui šiuolaikinių menininkų, atrodo, kad kuriančius žmones ir jų darbus bandoma įpainioti į raizgalus.

Nieko negali būti pavojingiau demokratijai: erzinanti smiltelė – kūrybinis darbas visuomenėje privalo būti saugomas kriauklėje, nes kitaip idealistinis perlo progresas tiesiog neįvyks. Dėl Dievo meilės, ginkimės nuo visko, kas yra mums priešiška, neimituodami daikto, kurio bijome.

Regionų teatrai turi socialinę funkciją ir bendruomenės kriauklėje yra ta erzinanti smiltelė. Neprisitaikyti, neužsivilkti konservatyvaus prabangaus kostiumo, prisiderinant prie publikos, bet auginti ilgus, net riebaluotus plaukus, rodyti nepadorius gestus, daužyti akinius, kautis, šaukti ir kristi nuo laiptų! Kai matai juos šitaip vaidinant – be jokios pagarbos, netgi nepadoriai! – tuomet žinai, kad šiame dramos sambūryje kažkas atsitiks, kažkas keliančio nerimą, kažkas nekasdieniško, kažkas akiplėšiško ir garbingo.

Biologas jums pasakytų, kad pažangos „kaltininkai“ yra mutacijos. Sinonimas pastarajam žodžiui galėtų būti „priekvaišos“. Dėl Dievo meilės, elkimės šiek tiek daugiau priekvaišiškai, o ne mažiau.

Galimas daiktas, 90 procentų priekvaišų taip ir liks priekvaišos, kvaili ir patetiški, nesusiję su niekuo kitu, išskyrus negandas.

Bet pašalinkit juos – įstumkit į konformizmo liūną, – ir niekas niekada Amerikoje iš tiesų nebebus jaunas, o mes atsidursime vidury negyvos tuštumos.

 

Iš: Tenessee Williams. 27 Wagons Full Of Cotton And Other One Act Plays. New York: New Directions, 1966

Vertė Julius Keleras

 

- – -

* ROTC (Reserve Officers Training Corps) – Atsargos karininkų rengimo tarnyba (vert. past.).