Į kelionę, kuri lengva tik pradžioje

Ernesto Che Guevara. Motociklininko dienoraštis.
Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, Vaida Keleras ir Inga Papšytė. K.: Kitos knygos, 2008. 135 p.

Ernesto Che Guevaros autobiografiniame kūrinyje „Motociklininko dienoraštis“ pasakojama apie jo ir Alberto Granados kelionę po Pietų Ameriką. Pasaulyje tiek ši asmenybė, tiek kelionė dažnai yra pernelyg idealizuojamos ir tarsi laikomos tam tikrais simboliais, atspindinčiais teisę į laisvą žmogaus dvasią, užtikrintą ir skurdo nekamuojamą ateitį. Tačiau toks ypač Vakarų pasaulyje išplitęs mąstymas toli gražu neatitinka tikrovės. 1951–1952 m. vykusi kelionė iki šiol sulaukia daug dėmesio, o kartu yra gana prieštaringai vertinama dėl tolesnių Che Guevaros politinių veiksmų. 2004 m. pagal „Motociklininko dienoraštį“ režisierius Walteris Sallesas pastatė to paties pavadinimo filmą – jis buvo apdovanotas „Oskaru“ ir dar daugeliu kitų apdovanojimų. Tiesa, verta atkreipti dėmesį, kad filme režisierius Che Guevarą gerokai idealizuoja, lyginant su paties revoliucionieriaus užrašais.

Atsižvelgiant į tai, kad vėliau Che Guevara tapo žinomas kaip Kubos revoliucionierius, kurio veikla ir politiniai užmojai pražudė daugybę žmonių, ima nuostaba, jog jis iki šiol idealizuojamas. Toks dėmesys išryškina jo, kaip mitinio herojaus, vaidmenį ir reikšmę. Pirmajame savo užrašų skyrelyje Che Guevara prisistatydamas teigia: „Šis pasakojimas – ne apie įspūdingus žygdarbius, tačiau ir ne ciniški pastebėjimai“ (p. 3).

„Motociklininko dienoraščio“ pradžioje išryškėja pagrindinio veikėjo nerimastingumas, nesugebėjimas ilgai išbūti vienoje vietoje. Che Guevara pasakoja, kad neseniai neteko darbo ir dėl to jaučiasi puikiai, nes prieš tai buvo suvaržytas, o labiausiai rūpinosi dėl „savo svajoklės sielos“. Dažniausiai herojiniuose mituose sulaukusius tam tikro amžiaus jaunuolius tėvai suruošia, palydi ar išveja iš namų. Tačiau galimas variantas, kai herojus išeina pats. Supratęs, kad tam tikra prasme neatitinka visuomenės normų, nebesidomi medicinos studijomis, ligoninėmis ir egzaminais, Che Guevara apsisprendžia keisti gyvenimo kryptį arba bent trumpam atsiskirti nuo namų erdvės, kuri jį varžo ir neleidžia tapti iki galo savarankiškam. Che Guevara ir jo draugas Granada nusprendžia motociklu keliauti po Pietų Ameriką. Šį nuotykį jie įsivaizduoja kaip linksmą, nerūpestingą patirtį. Tačiau istorija parodo, kad ne atsiskyrimas nuo namų (Argentinos), o pati kelionė ir sugebėjimas rasti ryžto ją tęsti yra bene pats sunkiausias išbandymas.

Herojiniam mitui būdingas ir apgyvendinimo uždaroje erdvėje motyvas. Šiame kūrinyje jis nėra itin ryškus dėl to, kad herojai vaizduojami keliaujantys – tai iš dalies apsunkina jų, kaip esančių vienoje ir vientisoje erdvėje, suvokimą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Argentina kūrinyje laikoma gimtaisiais namais, kitaip tariant, sava erdve. Tai reiškia, kad visos už Argentinos ribų esančios šalys savaime gali būti laikomos svetima, atitinkamai ir uždara erdve. Kitose šalyse galioja visai kitos taisyklės, atsiranda kultūriniai skirtumai, nesusikalbėjimas, įvairiausi draudimai.

Su minėtais draudimais itin glaudžiai susijęs ir kitas herojiniam mitui būdingas aspektas – fizinės ištvermės išbandymas. Su įvairiais panašaus masto išbandymais keliauninkai susiduria nuolat. Nors kelionę įsivaizduoja kaip avantiūrą, ši iliuzija netrukus dingsta. Apie tai byloja Che Guevaros žodžiai: „Važiuoti skalda nubarstytu keliu jau nebeatrodė malonus laisvalaikio leidimas, tai tapo sunkia užduotimi“ (p. 12). Fiziniai išbandymai neapsiribojo vien patiriamais sunkumais važiuojant ilgus nuotolius nuolat gendančiu motociklu. Dar buvo oro sąlygos, kai reikėdavo kęsti lietų, šaltį ar kepinantį karštį. Šie išbandymai itin glaudžiai susiję su erdve, todėl galima daryti prielaidą, jog tokie orai yra tarsi siunčiami iš dangaus.

Dar vienas ryškus ir nuolat kūrinyje atsikartojantis fizinių išbandymų aspektas yra susijęs su fiziologija – su alkiu, troškuliu, taip pat persivalgymu ir persigėrimu. Pirmoje kelionės pusėje Che Guevara pasakoja, kaip vis užsuka pas vieno ar kito pažįstamus, ten yra svetingai priimami ir gerai privaišinami. Taigi, kelionės pradžioje herojai nejaučia nei maisto, nei pinigų stygiaus. Tačiau šios atsargos, o tolstant nuo savo šalies ir pažįstami greitai išsenka. Tenka susidurti su alkiu ir troškuliu, kurie iki šiol veik nepažinti, todėl gana sunkiai pakeliami. Kūrinyje parodoma, kaip alkis iš herojų pareikalauja tos pačios fizinės ištvermės. Galima rasti epizodą, kuriame pasakojama, kaip herojai, keliaudami Čilės kryptimi, pasiekia Didžiosios Karujė ežerą. Čia nusprendžia palikti motociklą eigulio trobelėje ir užlipti į šalia stūksančią kalvą. Che Guevara apie šį įvykį atsiliepia: „Kuprinėse turėjome tik gabalėlį sūrio ir keletą skardinių konservų“ (p. 21). Granada nušauna virš ežero skrendantį paukštį, tačiau reikia jį išsitraukti iš vandens. Kyla ginčas, kam teks atlikti šį darbą. Pralaimėjęs ginčą Che Guevara privalo ištraukti paukštį. Vėliau apie tai jis rašo: „Atrodė, lyg būčiau pakliuvęs į ledinius gniaužtus, vos pajėgiau judėti“ (p. 21). Be to, neišvengiama ir įvairių ligų, sužeidimų ir pan. Tokios negalios stiprina ištvermę, nes herojus privalo iškęsti visus ligos keliamus nepatogumus, taip pat įvairius skausmus ar infekcijas.

Savaime suprantama, kad iš vienos erdvės ir „žemesnio“ gyvenimo etapo norint pereiti į kitą vien tik fizinių pastangų herojams neužtenka. Visapusiškai brandai reikia ir intelektualinio ugdymo. „Motociklininko dienoraštyje“ intelektualinė branda vyksta keliais etapais. Galima teigti, kad vienas svarbesnių brandos etapų Che Guevaros kelionėje buvo tas, kai jis sužinojo, jog jį paliko mergina, likusi Argentinoje. Herojus jautriai reaguoja į jam nutikusią asmeninę tragediją: „Nelauktai, tiesiog be jokios priežasties žlugo visos svajonės grįžti pas laukiančias akis, kurios išlydėjo mane iš Miramaro“ (p. 25). Išsiskyrimas su mergina emociškai svarbus dar ir tuo, kad simboliškai reiškia ir ryšių nutraukimą su gimtąja šalimi, atsiskyrimą nuo jos. Būtent šiuo atsitikimu prasideda Che Guevaros, kaip visiškai savarankiško ir vienišo, nuo nieko nepriklausomo herojaus, brandos kelias.

Daugiausia įtakos Che Guevaros brandai turėjo jo susitikimai su kitais keliautojais ar žmonėmis, kurie jį ir Granadą priimdavo nakvynei. Būtent šios pažintys sugriovė jo, kaip jauno žmogaus, idealizmą, tikėjimą šviesia ateitimi ir žmonių gerove. Keliaudamas jis pamatė, kiek daug žmonių išties kenčia skurdą ir nepriteklių, kiek daug jų yra išnaudojami. Taip pat, būdamas medicinos studentas, jis itin domėjosi sveikatos apsaugos klausimais ir suprato, kad daugelyje šalių bei gyvenviečių šie klausimai menkai paliečiami. Susidūrimas su realybe Che Guevarai tarsi padėjo greičiau suaugti ir atsikratyti vėjavaikiškumo. Kartu jis ėmė sau kelti klausimus, ką reikėtų daryti, kad skurdžiai gyvenančių žmonių kasdienybė bent kiek pagerėtų. Ši kelionė Che Guevaros galvoje subrandino revoliucijos, kaip vienintelio teisingo sprendimo, idėją. Jis suprato, kad savo gyvenimo būdu ir mintimis yra artimesnis žemesniajai klasei: „Savo būdu mes artimesni paprastiems jūreiviams, o ne tai nedidukei, daugiau ar mažiau pasiturinčiai, vidutinei klase, kuri apžiūrinėdama du varganus keliautojus dar prisimena savo kiek skurdesnę praeitį ir jaučia malonumą“ (p. 112).

Atidžiau pažvelgus į kūrinį, pagrindiniam herojui galima priskirti ir triksterio savybių. Jis, taip pat ir jo draugas, nuolat pakliūva į situacijas, kuriose persivalgo ir persigeria vyno. Toks saiko jausmo nebuvimas itin būdingas triksteriui, tačiau galima teigti, jog persirijimo motyvai kūrinyje nuolat atsikartoja tik dėl to, kad herojai yra alkani. Tačiau, kalbant būtent apie Che Guevarą, galima manyti, kad jį persekioja ir įvykiai, susiję su „žemąja“ sfera. Keliaudami po Čilę, herojai užsuka pas vokiečių šeimą, ši juos maloniai priima, tačiau Che Guevara rašo: „Naktį man pradėjo siaubingai raižyti pilvą, nežinojau ko griebtis. Man buvo sarmata palikti kokių nors „ženklų“ naktipuodyje, todėl užsilipau ant palangės ir atidaviau visą savo skausmą nakčiai ir tamsai apačioje“ (p. 34). Galų gale paaiškėja, kad herojus apdergė šeimininkų persikus. Triksteriui, be jau minėtų savybių, būdingas ir perdėtas erotiškumas, kurį galima įžvelgti dar knygos pradžioje, kur Che Guevara pasakoja, kaip jam buvo sunku išsiskirti su mylimąja ir kad planuotas dviejų dienų atsisveikinimas ir pabuvimas kartu išsitęsė iki aštuonių dienų. Triksteriškas šunybių krėtimas šiame kūrinyje taip pat nėra svetimas. Keliaudami po Čilę herojai sudomina vietinį korespondentą, šis apie juos parašo liaupsinantį straipsnį – jame keliauninkai minimi kaip garsūs raupsų specialistai. Šis straipsnis kelionės metu herojams atveria ne vienų svetingų namų duris, tačiau naudojimasis straipsniu yra gana pateisinama gudrybė. Daug suktesni herojai tais atvejais, kai užėję į barą imdavo garsiai apgailestauti, kad štai šiandien sukanka lygiai metai, kai jie iškeliavo, tačiau nėra net kaip paminėti šios progos. Žinoma, bare visuomet atsirasdavo bent vienas smalsuolis, kuris už draugijos palaikymą herojus gausiai pavaišindavo gėrimais. Dar įžūliau keliauninkai elgdavosi vaišinami gėrimais: visiems pakėlus taures ar bokalus Che Guevara savo gėrimo nė nepaliesdavo, teigdamas, kad Argentinoje neįprasta gerti be maisto. Toks „kultūrinis etiketas“ nepalikdavo abejingų ir, žinoma, Che Guevara visuomet pasiekdavo savo.

Šiame kūrinyje taip pat išryškėja vandens motyvai. Nors Che Guevara teigia, kad jūra, o greičiausiai ir visas vanduo, jam yra it bičiulė, kelionėje galima pamatyti, jog vanduo jam kelia ne visuomet teigiamus emocijas bei patirtis. Ne kartą tenka maudytis lediniame vandenyje. Taigi, vandens šaltumas tarsi neleidžia atlikti apsivalymo akto. Vanduo kaip gyvybės šaltinis ir jo trūkumas kaip grėsmė gyvybei yra dažnas akcentas kūrinyje. Taip pat herojai itin dažnai susiduria su situacijomis, kai norėdami persikelti į kitą gyvenvietę turi įveikti vandens telkinį. Tereikia prisiminti atvejį, kai herojai nelegaliai keliauja laivu ir juos aptinka kapitonas, taip pat situaciją, kai plaukia plaustu ir pražiopso savo „stotelę“ arba kai jiems tenka plaukti pirmąja klase su gana prašmatniai atrodančiais žmonėmis. Visose šiose situacijose herojai jaučiasi nepatogiai, ne savo vietoje, tarsi sukaustyti.

Taip pat kūrinyje dominuoja ir muitinės motyvas. Visų pirma muitinė atlieka pereinamąjį, ribinį vaidmenį – ji aiškiai skiria vieną šalį nuo kitos, o tai tam tikra prasme atskiria savąją erdvę nuo svetimos. Herojai kiekvienoje šalyje užtrunka po kelias dienas, tad galima teigti, kad per tą laiką jie spėja bent minimaliai prisijaukinti šalį ir joje apsiprasti. Kiekvienas žingsnis į svetimą šalį paženklintas sunkumais, taigi simboliškai atkartoja išsiskyrimą su gimtąja Argentina. Be to, prisimenant istorinius laikus, kai gyveno Jėzus, galima teigti, kad muitinė ir muitininkai turi tam tikrą neigiamą atspalvį. Jie siejami su godumu, kyšiais ir turtu. Todėl nereikėtų stebėtis, kad ne kiekvienas perėjimas per muitinę herojams sėkmingas. Susidurdami su neigiama reakcija ir atsisakymu padėti, jie tarsi iš naujo patiria amžiną istorinę ir kultūrinę neteisybę, kurią reikia simboliškai panaikinti.

Kaip ir kiekviename mite, šiame kūrinyje galima rasti binarinių opozicijų, kurių visuma sudaro tam tikrą mitinę struktūrą ir harmoniją. Kūrinyje bene labiausiai dominuoja alkio ir persisotinimo, gamtos ir kultūros (herojai, naudodamiesi motociklu, taigi civilizacijos kūriniu, bando įveikti sunkiai pažabojamą gamtą), vandens ir sausumos opozicijos. Keliaudami per Pietų Ameriką herojai įveikia šias opozicijas ir taip artėja link savo tikslo.

Grįžtant prie herojinio mito struktūros vertėtų paminėti, kad simbolinė mirtis šiame kūrinyje nėra akivaizdi, nes kūrinio pabaigoje išryškėja subrandinta Che Guevaros pozicija proletariato atžvilgiu. Tačiau sunku atsekti lūžį, kada jis galėjo „atsiversti“: „Šiuos pastebėjimus užrašęs žmogus mirė, kai tik jo kojos vėl palietė Argentinos žemę. „Aš“, nušlifavęs juos, nebesu aš – jau esu nebe tas, kuriuo kadaise buvau. Klajonės po mūsų „didžiąją Ameriką“ mane pakeitė labiau negu tikėjausi“ (p. 3–4). Herojinio mito pagrindinis veikėjas įgauna patirties ir išminties – Che Guevara šią funkciją įvykdo. Suvokdamas, koks didelis skurdas ir nelygybė kamuoja Lotynų Ameriką, jis pradeda svarstyti, ką galėtų pakeisti, apmąsto įvairias ideologijas ir valdymo formas, svarsto, kuo pats galėtų prisidėti. Be to, būdamas gydytojas, Che Guevara kartais padėdavo ir pagydydavo pakeliui sutiktus ligonius. Tai atspindi ir kitą herojui būdingą funkciją – jis yra naudingas bendruomenei. Šiame kūrinyje, kaip ir būdinga herojiniam mitui, atsiskleidžia savotiška filosofija, kad blogis provokuoja gėrį. Šiuo atveju blogis yra skurdas ir socialinė nelygybė Che Guevaros lankomose šalyse, o gėris, galima sakyti, yra pamažu herojaus galvoje gimstančios revoliucinės idėjos, kurios, užmirštant tolesnius istorinius įvykius, bent jau iš pat pradžių buvo geranoriškos