LOUIS SIMPSON

Eilės, parašytos netoli San Fransisko

Louisas Simpsonas (1923–2012) – amerikiečių poetas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Gimė Jamaikoje, sulaukęs septyniolikos persikėlė į Jungtines Valstijas. Studijavo Kolumbijos universitete. Vėliau dėstė tame pačiame ir kituose universitetuose, dirbo redaktoriumi Niujorke.

1949 metais Paryžiuje, kuriame tuo metu studijavo, išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Les Arrivistes“ („Karjeristai“). Nežinomo poeto knyga sulaukė prieštaringų vertinimų, tačiau jau tada kritikai atkreipė dėmesį į autoriaus talentą. 1963 metais apdovanotas Pulitzerio premija.

Simpsonas eilėraščiuose fiksuoja ir apmąsto paprasto amerikiečio kasdienybės akimirkas, nemažai dėmesio skiria socialinėms temoms, atskleidžia gyvenimo prieštaringumą, kur grožis ir siaubas yra greta.

 

Vertėja

 

 

Eilės, parašytos netoli San Fransisko

 

1

 

Nubundu ir jaučiu, kaip miestas virpa.

Iš tiesų ore tvyro tai, kas kelia nerimą,

Ir žemė atrodo neapibrėžta.

 

Tas pats nutiko ir tenorui Karuzui.

Jis nepajėgė užmigti – juk žinai, kaip plojimai

Skamba ausyse, ir tu vėl kartoji savo partiją.

 

Štai tada lubos sudrebėjo,

Grindys sujudėjo. Jis išpuolė į gatvę.

Neapolis niekada jo taip nepasitiko!

 

Jį supo tamsa – tamsesnė už patį Vezuvijų.

„O mamma mia, –

Jis šūktelėjo. – Aš netekau balso!“

 

Tą akimirką bjaurus balsas Kultūros,

Isteriškai besiblaškančios moters,

Pasigirdo griuvėsiuose.

 

Tą akimirką visi virto artistais.

Otelas ir Don Žuanas,

Ir Figaro žengė į scenos vidurį.

 

Aukštai, degančios pilies lange,

Blaškėsi Liučija. Juodi žirgai

Šuoliavo per liepsnas, kaip pašėlę skambėjo žvangučiai.

 

Užuolaidas apgaubė dūmai. Alavo špagos

Lydėsi; kaukės ir plunksnos

Liepsnojo. Degė valstiečių choro kostiumai.

 

Atslinko naktis. Patekėjo baltas mėnulis

Ir vėl nuskendo Ramiajam vandenyne. Požeminiai smūgiai

Suvirpino bangas. O Mirtis ilsėjosi.

 

 

2

 

Dabar stovim nurimę,

Stebime tylų vyrą su katiliuku ant galvos,

Inžinierių, kuris rašo smilkstančiam lauke;

 

Dabar jis ištiesia popierių berniukui,

Šis paima dokumentą ir nubėga prie laukiančių vyrų,

Šie išsisklaido, patraukia prie savo vežimų,

 

Mulai subliauna ir vežimai trūkteli –

Luktelkit! Prieš pajudėdami

(Nors ratai jau darda per akmenis)

 

Pasakykit, ar jūsų tėvai perkopė atšiaurius kalnus,

Kad pastatytų dar vieną Londoną?

Ar amerikiečiai visada turi būti antrarūšiai?

 

Luktelkit! Juk dvasios

Glūdi žemėje, o galbūt ore, gal jūroje.

Kurgi tuomet Amerikos čiabuvių piktosios dvasios?

 

Debesis meta šešėlį, šešėlį meta pušis,

Jie ištįsta šviesioje vandenyno įlankoje…

(Jie jau sukalė neobliuotas lentas.)

 

Tik vėjo lauk,

Kuris šiurena eukaliptų lapuose.

Tik šviesos lauk,

 

Kuri virpa rožės žiedlapiuose.

(Betonas sustingsta – pirmiausia iškyla bankai.)

Lauk rožės, ir tu lauksi visą amžinybę.

 

Tylusis vyras perbraukia ranka galvą ir atsigeria

Šalto limonado. „San Fransiskas

Nusileidžia tik Paryžiui.“

 

 

3

 

Kasnakt ten, kur baigias Amerika,

Mes ragaujam savo vyną ir žvelgiam į vandenyną.

Kaip liūdna, ten baigias Amerika!

 

Kol mes laukėm žemės,

Jie apstatė ją – degalų statinėmis

Kalvų viršūnėse, pigiais būstais slėniuose,

 

Kuriuose teka varganas ir apgailėtinas gyvenimas.

Tačiau bankai klesti, o nekilnojamojo turto agentai

Džiūgauja – jie turi savą Ameriką.

 

Bet vis dar ore tvyro kažkas neapčiuopiama.

Ramiojo vandenyno pakrantėje

Nebėra Amerikos, tik jūros peizažas.

 

Vitmenas klydo, kalbėdamas apie žmones,

Tačiau apie save sakė tiesą. Žemė yra mumyse.

Kelio pabaigoje mes ateiname į save.

 

Nors pakvaišęs Kolumbas seka paskui

Saulę į jūrą, mes negalime eiti iš paskos.

Turime pasilikti, tarnauti sugrįžtančiai saulei

 

Ir mirčiai padengti stalus.

Nes juk mes esame mirties užkariautojai –

O ne anglų, kaip kai kas mano.

 

Mes ruošiame sostus jai atsisėsti,

Eiles skaityti, lovas,

Kuriose ji galbūt teiksis pailsėti.

 

Tai žemė,

Kurios ieškojo pionieriai, prisidengę

Nuo saulės akis, – puikaus gyvenimo gaudesys.

 

 

Iš: Louis Simpson. Collected Poems. Saint Paul:

Paragon House, 1988

Vertė Aušra Lukšaitė-Lapinskienė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.