TOMAS S. BUTKUS

Eilės

 

televizorių bažnyčioje

 

velykų rytą

sušalusiam į akmenį

bažnyčioje vaikui

kunigai iškastruotais balsais:

tikėjimas – blogis

tikėjimas tik abrozdėlių švytravime – – –

Dieve kurs esi pirmoji komunija pirmoji raidė

kurs esi susisprogdinimas tuštumoje

kai nėra tiesos kai nėra kam įrodyti

pakibusios oro stulpu virš galvos

– – – kurs esi vienkartinis čečėnas

vienareikšmiška rusija

išlydėtas minų plojimais kūno likučiais

kai nieko nelieka tik paskutinis vaidinimas paskutinis

pamokslas peršaunant smilkinius

– – – kurs esi smilkiny nebeperšaunamas

leisk tave užsidėti išeinant į karą

daug kartų išeinant į karą

einant ir einant į karą kulka

išeinant į karą tikėjimu – tai bus

paskutinė karta mano kariaujančių kartų istorijoje

Dieve kurios kartos mahometas yra antikristas švenčiausias?

kurios kartos šis sapnas šis atstūmimas šis paskutinis kartas?

karas kurio neįmanoma laimėti karas kurio neįmanoma

niekuo kitu pakeisti? – jame nėra pralieto kraujo

tavęs tiek kartų ėjusio

 

tuštumoje į navų šviesą

tamsumoje į kineskopų skliautą

tai televizorių gamykloje

prisikėlimo mišios –

mačiau aš visa tai mačiau kastruoto kunigo akim

sušalusio į akmenį akim bažnyčioje:

Dieve jei esi pasityčiojimas

vienas tikėjimas yra tam kad daugiau netikėtum

tam kad kartotųsi susisprogdinti atėję žodžiai

tam kad tikėjimas atitektų tiems kurie netiki –

tikintieji reikalingi sugriautai televizorių gamyklai

tikintieji reikalingi prikelti iš miego nužudytoms čečėnų moterims

kulkos yra tikintys eterio jūra

mano sūnus Mahometas

 

2004 iv 12–2006 v Vilnius

 

 

 

achilo ausis

 

1

 

vieną dieną kažkas pasitraukė iš mano pasaulio

prisiminiau: baltas

pavaduotojo veidas per didžiąją pertrauką

mūšio vitrinoje

vyrų rūbinės tualete

kulnu sutrinta cigaretė

nealsuojantis torsas uniformos

kabančios taip

kad tik pasilenkęs jas išgirstu

gindamasis nuo stipresnių teisesnių

jau nesiteikdamas

atsakyti į man pateiktus klausimus

 

 

2

 

visai netikėtai

nežinant kas iš viso to gausis

slapukaudamas išverčiau stalčius ir spintas

nieko nerasdamas

ir kaip tyčia

kažką užkliudydamas

tamsoje beldžiantis tamsai

po baime apnuodytą patalpą

ieškant manęs

jai nepriklausančio daikto

 

 

3

 

dengiausi vilko akim

melavau

ir motina gynė mane

nekaltybę

giliai užsidaryme

nepastebėjime

kol vieną vakarą tėvas

aptiko tai ką buvau

kantriai klijavęs

žinodamas

kad vis vien kada nors išaiškės

ne dabar –

iš daiktų pasitraukė

jų šukės

 

 

4

 

kaip apsiginti galvojau

gimus be veido be odos be pirštų

pasmerktų nuolatiniam paviršiui ir trinčiai

kur dingo tai kas mus supo

netekus baimės ir bado

po karo

prasidėjus statyboms

prisiminiau: baltas

kambarys prieštvaniniais tapetais

jis skirtas

lėtam mūsų lankymui dulkėms

užmigusioms uniformų eilidėse

gelžbetoniniams žmonijos paminklams žmonijai

tai ten gyvenu išsigandęs

išbadėjęs kol vėl

išgirstu kaip kažkas

vaikštinėja virtuvėje

negalėdamas rasti

sudaužyto kavinuko

ausies

 

1999 vii Karačis / 2011 iv Narvikas

 

 

 

dievas-daiktas

 

daiktai kabo ore ir blunka

ryšys su žeme

kurį dabar miestas

trina ir perrašo atmintis

jis atkuria

niekieno formas

sugautas lietaus ir nežinomo vėjo

jis nieko nedaro tik plečias

įaugdamas mums po žeme

 

daiktai kabo ore

ir dauginasi

tartum būtų niekada čia nebuvę

arba išaugę iš sporadinių mikrosapnų

iščiaudėtų čia gyvenančių rasių

išspjautų į žolę

kurios šaknys auga iš vaisių

 

daiktai kabo ore

ir mes esame visai arti nesvarumo

kalbame per atstumą kvėpuojame per nuotolį

į save egzistuojantį visai kitoje geografinėje plokštumoje

 

degančioje reiškinių masėje

šaltos šviesos duobėje

 

susinaikinusio dievo-daikto

atomazgoje

 

degančioje reiškinių masėje

šaltos šviesos duobėje

 

susinaikinusio dievo-daikto

atomazgoje

 

2008 xi 06 Berlynas

 

 

 

ikedos dingimas. prancūzijos šiaurė 49º

 

galėtum girdėti išliekančius judesius

tamsų nematomų patirčių laiką

galėtum paliesti katastrofinį sapno maršrutą

iš šiaurės prancūzijos namo besileidžiantį boingą

kažkur tarp kanalo ir senųjų uosto krantinėse

apleistų sandėlių didinant greitį

kaip bagažas galėtum išnykti iš skrydžio žymėjimo

arba nusileidimo keliu sugrįžti į rutinos namus

delnu mušdamas sau per ausis: negirdi

jau turi pasitraukti iš sapno nubusdamas

įsileisdamas pašto tarnautoją:

laiškas kurį tu rašei prieš savaitę sugrįžo

interviu? nejau pramiegojai

tai kas išties neįvyko?

nejau ikedos dingimas iš viešbučio

tapo rytmečio kliedesiu?

nejau sapne kažkas užfiksavo

susitikimo sunkumą?

nesvarbu nematerija:

1/2 lėktuvo ore

be galimybės judesiui

absoliučioje gravitacijos dekonstrukcijoje

(viena ką pastebėjau –

likę keleiviai buvo išblyškę daugelis jų

bandė perduoti kokią nors žinią

anapus: „sveiki“ „viskas gerai“ arba absurdišką

„lėktuvas nusileis kitame oro uoste“)

programiškai kabantis beviltiškam nejudrume

matau kaip sūnus ir jo tėvas kabinoje judina kojas

tuo pat metu negalėdami susisiekti su motina

negalėdami pajudinti nė vienos savo plaštakos piršto –

jau daug vėliau kažkokiu būdu pasiunčiau sesei elektroninį

laišką

be subjekto be turinio be pavadinimo

savaitės senumo data — — —

 

2005 iv 27 Vilnius

 

 

 

pabaiga

 

pradžioje tiesiog nieko nebuvo

žmonės žmonės žmonės

viską jie sugalvojo

pasaulį ir tai

kas galbūt

galėjo juo tapti

poetą ir didį jo

mažąjį žodį

pradžioje buvo žodis

pradžioje buvo žmonės

tiksliau tai

kas gebėjo mąstyti

pradžioje buvo pradžia

pradžioje nieko nebuvo

nei kalbančių žodžių

nei žodžių

kurie liko anapus eilučių

kas galėjo tai sugalvoti

tik žvaigždės

išsilydžiusios saulės

tik eteris tik balta

nematerija

robotai robotai robotai

pardavimo mašinos

pirkimo mašinos

nebuvimo mašinos

vienetas nulis vienetas nulis

pradžioje buvo nulis

pradžioje nieko nebuvo

tik po to

kažkas viską užrašė

užrašė laiką ir debesis

užrašė mirtį ir tai

kaip ji dingo

pardavimo mašinos nupirko

pirkimo mašinos nupirko

nebuvimo mašinos nupirko

mirtis mirtis mirtis

niekas nežino

pradžioje jau buvo mirtis

pradžioje jau buvo

kažkas užrašyta

tik dabar

tiktai vakar

amžinai vėluojantis

niekad

rašo žodžius

ir poetas dar netiki

tiksi jo laikas

 

debesis ir mirtis

laukia

kol visa tai baigsis

laiko siūlas

bus lėtai

išvyniotas

kaip visatos šviesa

jau įvykusių

mūsų gyvenimų

 

2009 ix 19 Vilnius

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.