RŪTA DUBAUSKAITĖ

Protokolas

Ką aš žinau apie Anykščius? Oficialiai prisipažinsiu – ne per daug ir ne per stipriai. Na, kaip žmogus arti literatūros, girdėjau, kad nuo Anykščių, spėjama, kilęs vienas lietuviškos raštijos pradininkų Konstantinas Sirvydas. Ten (o gal ir ne) katytę „kliudė“ Jonas Biliūnas, šilelio grožį apgiedojo Antanas Baranauskas… Kas dar? Antanas Vienuolis… mmm… Puntukas…

Taip va sau ir mąstau su poetų ir poečių kompanija į Anykščius švęsti „Poezijos pavasario“ riedėdama, ką ten riedėdama – skriste skrisdama aštuonviečiu autobusėliu, kuris, honoro pilnas, stengiasi neatsilikti nuo delegacijos priekyje savo ševrolė skriejančio kelių skraidūno, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko poeto Antano ir redaktorės Palmiros. Kol autobusėlio pakeleiviai diskutuoja, kas greitesnis pasaulio keliuose – poetas Antanas ar poetas Eugenijus, man už nugaros darnia sutartine nuolankiai galvas surėmę knarkia kurdų kilmės poetas iš Vokietijos Husseinas Habaschas ir navahų – tokios indėnų genties – poetas iš JAV Sherwinas Bitsui (pradžia gera!). Aš, panelė rašytojų sekretorė, pasodinta šalia vairuotojo, visgi nusprendžiu prisijungti prie multikultūrinio knarkimo – gera aš sekretorė, bet šturmanė iš manęs nebus niekada, tai kol nepradėjo į rankas brukti žemėlapio, primygtinai neriu į miegus. Iš daugiatautės sapnų karalystės sugrąžina poetas Dainius, kuris poetą kurdą moko ištarti miesto, į kurį važiuojame, pavadinimą – taip nuoširdžiai ir atsakingai transkribuodamas, kad net katinui pavyktų. O poetui Husseinui nė pro kur: Anik… Anis… Anyyyyyk… Ir tai viskas. Galiausiai poetas Dainius savo broken English, vos nepamesdamas dūšios, imasi aiškinti, iš kur kilęs miesto pavadinimas: zis iz ze finger, zis finger iz tamb, tamb iz nykštys… Poeto Husseino akys vis dar nepatikliai žvelgia į poetą Dainių, o šis nepasiduoda ir imasi aiškinti legendą: gyveno toks bajoras Nykštys, pasakoja poetas Dainius. Išjojo kartą Nykštys su visais savo sūnumis į tolimus mūšius su kalavijuočiais muštis ir, va, žuvo. Verkė oi verkė martelės, klykė oi klykė lelijėlės, baltas rankeles laužydamos. O užvis labiausiai klykė ir tas rankas laužė tokia Ona, jauniausiojo Nykščio sūnaus karžygio Putino žmonelė. Neištvėrusi sielvarto ir kančios dėl narsiojo Putinėlio, pasiskandino Onelė pakalnėje tekančiame upelyje. Bevardis upelis buvo bajorienės Onos Nykštienės vardu ir pavarde pavadintas. Vėliau žmonės jį sutrumpino, vadino Onykštienės, dar vėliau praminė Anykšta, ir galiausiai miestas, kuriame vingiuoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.

Tuo tarpu kertame Kavarską. Ačiūdie, sukti galvos, kuo šis žymus, ilgai neteko. „O, koldūnai!“ – sušuko poetė Giedrė. „Dumplings!“ – jai atitarė poetas, o jau beveik ir vertėjas Dainius.

Galiausiai įvažiuojame į bajorienės Onos Nykštienės žuvimo vietą – Anykščius. Prieš akis išnyra klėtelė su memorialine lenta, kurioje nurodyta, kad čia A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. „O jie kartu gyveno?“ – juokauja (suprask) poetas Marius. O ką, pagalvoju sau, jei ne tas juos skiriantis pusšimtis metų, būtų gal sau gražiai…

Prie Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios mus pasitinka savais keliais atvykusi poetė Daiva ir Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktorius Romas Kutka. Šis iškart informuoja apie atrakintus tualetus, po kurių laukia trumpa ekskursija po modernią biblioteką. Naaa, o paskui ritualai… – paslaptingai priduria.

Man, praktinės magijos pablūdėlei, tie ritualai pasirodė bene svarbiausia būsima išvykos dalis, taigi, apie bibliotekos grožį, modernumą ir funkcionalumą čia neaikčiosiu… Ir kol kiti grožėjosi prie grupės prisijungusio anykštėno poeto Rimanto Vanago žmonos Vijoletos Vanagienės bibliotekoje eksponuojamais juostele siuvinėtais paveikslais, o navahai ir kurdai gaudė vaifajaus bangas, aš jau seniausiai smalsiai ir nekantraudama žvelgiau į Šventosios upės kranto pusę.

O ritualas (ritualas Nr. 1) buvo štai toks: poetai ir poetės Šventosios upėje turėjo nusimazgoti kojas, nes… nes tiesiog. Tokia kasmet į Anykščius per „Poezijos pavasarį“ atvykstančių poetų tradicija ir dalia. Niekas ir nesipriešino. Anaiptol. Plėšė nuo savęs autus, raitojosi kelnes, kėlė sijonus… visi – nuo navaho iki jonyno. Būk tai visi šventesni taps. Va, ir poetė Nijolė savo pėdkelniuotas kojeles elegantiškai, stovėdama ant akmenėlio, pamirkė… Gal kažkoks nušvitimas ir įvyko, galvoju, bent jau laimė į visų poetinius skruostus įsimetė – tas tai tikrai. Kol ant pievutės atgulusių poetų ir poečių momenėlius saulutė kaitino, bibliotekos moterys jiems duoną medumi tepė, baltutėliausią sūrį pienių geltonais žiedais barstė, Anykščių vaisiuką pilstė…

Nors ir apsvaiginti bukolinių vaizdelių, poetai visgi atsimena, ko atvažiavę. Likus pusvalandžiui iki skaitymų skelbiamas „laisvas laikas“. Lyg maža būtų nušvitimo prie Šventosios upės krantų, nuspręsta kopti į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios – Šv. apaštalo evangelisto Mato – bokštą (kopimas Nr. 1). Veikti yra ką, bet poetai prie nelengvo gyvenimo pratę, tad, dūsuodami ir lekuodami, vieni kitus įspėdami žvelgti į priekį, bet ne praeitin, tikslą pasiekia. Kas ant suolelio poilsio prigulė, o kas ilgesingą lamos žvilgsnį į tolius, kryžius ir peizažus nukreipė… Būtų ir varpais paskambinę, bet nieks neleido.

Poezijos skaitymai prie Anykščių bibliotekos (skaitymai Nr. 1) kaip poezijos skaitymai, visi pagal abėcėlę po eilėraštuką du ir varom toliau – į Anykščių šilelį pas Puntuką. Bibliotekos direktorius rodo visiems fokusą: veda prie skruzdėlyno (ritualas Nr. 2). Poetai įsitempę, bet direktorius niekam kelnių nemauna ir ant skruzdėlyno nesodina, o, dar įdomiau, patiesia ten savo nosinę, suerzintos ir išgąsdintos riebios skruzdėlės ant jos sulipusios apsisiusioja… Tiesia paskui tą nosinaitę direktorius ir visi paeiliui uosto (poetas Dainius visą tą ritualą pakartoja su savo eilių rankraščiu, bet uosto jau pats vienas) – kvapas aštrus, palankiai veikiantis ir valantis kvėpavimo takus. Pastebiu, kad mūsų gražiame uostytojų būrelyje trūksta navaho. Šis, pasirodo, tiesiu taikymu, prigimties pašauktas, prie Puntuko akmens nuskuodė. Gal ir gerai, vėliau galvoju, matydama, kaip jis nuo kiekvieno neaiškaus kuisio įkandimo krūpčioja (trumpas nukrypimas: kažkur skaičiau navahų genties išminties perlą: „Nėra nieko iškalbingesnio nei barškuolės uodega“; ką tas perlas reiškia, nežinau, bet faktas, kad kuisio uodega nebarška – smeigia jis be perspėjimo ir tiek žinių, navahai, matyt, taip nepratę) – dar ne taip būtų pakrūpčiojęs, matydamas, kaip lietuvių poetija skruzdžių myžaliuką giliai uodžia.

Pravalius kvėpavimo takus, bibliotekos direktorius poetams pasiūlo „atskaityti“ prie Puntuko akmens ir keliauti Anykščių šilelyje vinguriuojančiu medžių lajų taku. Poetai „atskaito“ (skaitymai Nr. 2). Keliaujame medžių viršūnėmis į 35 metrų aukščio bokštą (kopimas Nr. 2), nuo jo žvelgiame į apdainuotąjį Anykščių šilelį, grožimės Šventosios upės vingiu… ak o ak… Užverda diskusija, skaityti ar neskaityti tarp bokšte besiselfinančių porelių ir atostogaujančių tėvų su atžalomis. Skaityti? Neskaityti? Visus savo netikėtu pasirodymu nudžiugina tuo metu savo gimtajame mieste viešintis rašytojas Valdas Papievis. Skaityti! (Skaitymai Nr. 3.) Poetų veidai saulės iškaitinti švyti, vėjas glamūriškai taršo plaukus, poezija liejasi su gamta… Ak, Baranauskai, kaip tu čia gerai pavarei kadais: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Grynai… Bet koks kiaulės šmotelis reikalo ir skrandžio nepagadintų. „Kaži ėsti duos?“ – girdžiu kažkieno retorinį klausimą.

Užganėdintomis sielomis ir skrandžiais, ramiai kavą gurkšnodami ir feisbukėlius skrolindami viename Anykščių restorane, išgirstame, kad už 15 min. prasidės dar vieni poezijos skaitymai Andrioniškyje, iki kurio visai geras gabalas kelio. Mūsų globėjas direktorius Romas informuoja, kad moterėlės šventoriuje jau trypčioja. „Šventoriuje?!“ – sukruta subruzda poetai. Jėzusmarija, tai ką dabar skaityti? „Aš tai skaitysiu apie lytis“, – užtikrintai ir oficialiai pareiškia poetas Dainius. „Apie kurias?“ – pasitikslindama murkteli poetė Nijolė. „One more readings?“ – nebyliai, vien tik lūpas krutindamas, klausia navahas. „Yes, one more“, – patvirtina poetas Marius. „One more or two more?“ – dėl aiškesnės artimos ateities perklausia Sherwinas Bitsui. Žmogui čia kosmosų kosmosas, matyt… Operatyviai kava perpilama į vienkartinę tarą ir visi keliamės į Andrioniškį.

Andrioniškyje moterėlės nebetrypčioja, o romiai ir kantriai susėdusios neužmirštuolėmis mėlynuojančiame bažnyčios šventoriuje, po nukryžiuotu Jėzuliu, laukia gerą pusvalandį vėluojančių poetų. Poetai skaito (skaitymai Nr. 4). Apie lytis skaito, apie karves… Už tuos skaitymus gauna po tris narcizus ir, apžiūrėję Andrioniškio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, buržuikomis šildomą, bet niekada nešiltą Andrioniškio biblę, su duona ir vynu išlydimi namo.

Bet laikas toks vaikiškai ankstyvas ir taip dar kažko norisi… Galgi to vynelio… Neiškrentant iš dvasingo konteksto, vynelio siurbčiojimui pasirenkama vieta Kavarske prie Šv. Jono Krikštytojo šaltinio. O ir kaip be Užkalnio kaip kokio Baranausko apie Anykščių šilelį apdainuotų koldūnų. Pusvalandžio budėjimas prie nuostabiai rožinės spalvos koldūninės durų veltui nepraėjo – išragavome obuolinį „Vorutos“ vaisiuką (Karbauski, neskaityk). Pagaliau gavę savo davinį – penkias po pusę ir dvi pilnas porcijas – tokie „pasibuvę“ jau slenkame link šventojo šaltinio. Koldūnai buvo skanūs. „I like it“, – palaikino net navahas. Kam dar leido tikėjimas ir jėgos, tas prie vyno arba vietoj jo gurkštelėjo iš šaltinio. Vietiniai sako, jog nusiprausus šaltinio vandeniu pagerėja regėjimas, o kiti net atjaunėja kokiais 5 metais… Bet poetai ir taip visa regintys bei amžinai jauni, tai tas nesiskaito.

Anykščių poezija Kavarsko koldūnais ir baigėsi. Bet „Poezijos pavasario“ atlaidai tradiciškai gi ne jais, o Sarbievijaus kiemeliu vainikuojami. Ir net ne juo, o furšetu Rašytojų sąjungos baltojoje pokylių salėje. Trumpam atsisveikiname – iki rytdienos, bis morgen, see you tomorrow! – ir be jokių papildomų ceremonijų išsiskirstome. Poetai visą likusį vakarą kankinsis ties klausimu – ką rytoj per uždarymo vakarą skaityti, ir tik vienui vienintelė rašytojų sekretorė – kuo apsirengti?!

Tai ir viskas. Protokolavimą baigiu.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.