Nuo ko iš tikrųjų reikėtų ginti vaikus?
Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Kauno savivaldybė išleido vaizdo filmuką, kuriame klausiama vaikų, kuo jie norėtų būti užaugę. Dvi mergaitės iš trijų pasakė, kad nori būti „mamomis“. Toks filmukas – per maža imtis daryti dideles išvadas ir svarstyti globalias problemas. Todėl to nedarysiu – tik pasidalinsiu savo patirtimi.
Iki šiol atsimenu „vertybinius“ žaidimus, kuriuos teko „žaisti“ per pamokas mokykloje. Ryškiausiai atsimenu, kad į vaikus, pasirinkusius „karjerą“, o ne „šeimą“, visi žiūrėjo su panieka. O toks pasirinkimas dar ir reiškė, kad už jį gausi mažiau taškų, o tai, savaime aišku, galėjo nulemti net žaidimo pralaimėjimą. Dabar man tai kelia šypseną ir klausimą: o kodėl iš viso reikia rinktis iš šių dalykų? Bet kai tai buvo naudojama kaip edukacijos priemonė – šypsenos nekėlė, o viduje graužė kirminas – kažkas čia ne taip.
Pasakose prieš miegą taip pat girdėdavau, kad gražias princeses laimi sumanūs princai. O apskritai „ilgai ir laimingai“ galima gyventi tik po vestuvių. Po vestuvių ir taškas.
Tačiau filmukas, kuriame dvi mergaitės iš trijų pasako, kad nori būti „mamomis“, liūdnas tuo, kad berniukai nori būti krepšininkais, inžinieriais, kariais ir jų pasirinkimų sąrašas atrodo begalinis. Gyvenime mergaičių profesijų sąrašas pradeda ilgėti tik įdėjus daug pastangų, atlaikius nemažai „kreivų“ žvilgsnių, išliejus kelis kibirus prakaito ir niekam nematant nubraukus kelias ašaras. Tai teko patirti ir man, nors ir nesu itin vyriškos profesijos atstovė. O kai patekau į šalį, kurioje moterims vis dar tenka įrodinėti, kad jos vertos mokytis universitete, ir yra smarkiai įsigalėjęs patriarchatas, gavau progą atlikti ypatingą misiją. Mano profesinės žinios nublanko prieš faktą, kad esu jauna moteris, studijuojanti ten, kur noriu, tai, ką noriu, ir viena keliaujanti po pasaulį bei atvykstanti dėstyti į karo kamuojamą šalį. Nepamiršiu studenčių akių, kai jos manęs klausinėjo, koks jausmas būti savarankiškai ir daryti tai, apie ką svajoji. O iš jų reakcijos supratau, kad atlieku vieną svarbiausių savo gyvenimo misijų – įkvepiu pavojingai saldžią mintį apie tas beribes galimybes, kurios laukia išsivadavus iš pasakų ir vaikystės stereotipų apie ištekėjimą už princo, kaip vienintelę laimingo gyvenimo versiją.
Šiuo metu po anglakalbes šalis jau pradeda keliauti pasakų prieš miegą knyga maištaujančioms mergaitėms (Good Night Stories for Rebel Girls: 100 tales of extraordinary women, autorės – Elena Favilli ir Francesca Cavallo), kurioje pasakojama šimto ypatingų moterų istorijos – nuo Serenos Williams, Yoko Ono iki Mary Kom ar Fridos Kahlo. Norėtųsi, kad ši knyga kuo greičiau būtų išversta ir į lietuvių kalbą bei padovanota Lietuvos vaikams – kaip priemonė apsiginti nuo „senobinio mislijimo“. O dar smagiau būtų, kad atsirastų knyga su herojėmis lietuvėmis ir vaikai prieš miegą girdėtų istorijas apie ypatingus Emilijos Pliaterytės ar Rūtos Meilutytės žygius ir nuotykius.
Taigi nuo ko iš tikrųjų reikėtų apginti vaikus? Pirmiausia – nuo mūsų pačių ribotos fantazijos ir nuo auklėjimo, kuris priverčia rinktis iš „graži“ ar „protinga“ ir moko vaiką, kad yra vienas vienintelis kelias gyvenime. Nes nėra. Nėra vieno kelio, vienos laimės ir visiems tinkančios „formulės“, kaip ją pasiekti. Apginkime vaikus nuo stereotipiško mąstymo – leiskime patiems kurti ir atrasti. Nes moteris taip pat gali tapti genų inžiniere, karo žurnaliste, lenktynininke, mechanike, astrofizike ir… nebaikime šito sąrašo. Nes taip gera yra svajoti (ir ne tik vaikams!) be ribų.
