Europos idėja, praktika ir patirtis
Po beveik dešimties metų pertraukos Atviros Lietuvos fondas (ALF) atnaujino veiklą. Visai nekeista, kad tai vyksta dabar, kai Senajame žemyne vis daugiau populiarumo įgyja dešiniosios partijos ir kone kiekvienus rinkimus, Prancūzijoje jie vyktų ar Lenkijoje, tenka stebėti užgniaužus kvapą. Siekdamas suformuluoti atsaką į šiuos iššūkius ALF pasitelkė humanitarinių mokslų atstovus ir nuo balandžio pabaigos rengia dešimties diskusijų ciklą „Europos idėjos paieškos“.
Daryti išvadas apie viso ciklo pasiekimus gerokai per anksti, tačiau peržvelgus pirmųjų diskusijų turinį į akis krinta keletas įprastų Lietuvos intelektualinio lauko bruožų. Diskusijos apie tapatybę yra jau seniai mūsuose pamėgta pokalbių tema, kurios adresatas tradiciškai yra abstraktus ir universalus nacionalinis subjektas. Nuo šio pamato atsispyrus, narpliojami eklektiški idėjų nėriniai, vengiant tas idėjas apmąstyti jų socialiniuose, ekonominiuose ar politiniuose kontekstuose. Idėjos sklando ore taip aukštai, kad diskusijos pabaigoje taip ir lieka neaišku, kur prasideda Europos „idėja“ ir baigiasi Europos Sąjunga. Ir nors patys klausimai apie europietišką Lietuvos tapatybę nėra nei prasti, nei neadekvatūs, apolitiškas diskusijų tonas užkerta kelią bent kiek šiandienai aktualesnėms išvadoms, o kartais ir atveda prie ganėtinai paradoksalių rezultatų. Pavyzdžiui, kai uoliai stengiamasi įkomponuoti Lietuvą į Vidurio Europos kontekstą, tačiau pamirštama, kad Šaltojo karo metais plėtotos Milano Kunderos idėjos turėjo aiškią hierarchinę struktūrą: Vidurio Europa buvo „europietiškesnė“ ir dėl to pranašesnė nei autokratiški Europos rytai ar laukiniai Europos pietryčiai. Ir nors kiekvienas identitetas turi savo „kitą“, iš diskusijų apie atvirą Lietuvą būtų galima tikėtis bent jau refleksyvaus santykio su faktu, kad tam tikros kategorizacijos palieka net dabartines ES šalis nares (Kroatiją) bei esamas ir galimas kandidates (Serbiją ar Ukrainą) už tvoros.
Antrosios diskusijos gairėse poetiniais grybšniais nutapyta Vidurio Europa kaip iš Kunderos kadaise atimta tėvynė, nusėta senomis bažnyčiomis ir intelektualiais ritualais. Tačiau šiandien tylus skatinimas lygiuotis į Višegrado demokratiją vis labiau primena fantomų vaikymąsi. Vidurio Europoje šiandien valdantieji nuosekliai ir kryptingai pažeidžia valdžių padalijimo, teismų nepriklausomybės, nepriklausomos žiniasklaidos, pilietinių organizacijų, skaidraus įstatymų leidimo, galiausiai – akademinės laisvės principus. Ir su šiais procesais glaudžiai susijusi ne tiek europietiškos tapatybės krizė – galų gale Viktoras Orbánas nepraleidžia nė vienos progos pabrėžti, kad Vengrija yra Europos valstybė, – kiek vis ryškėjantis Europos kaip priešpriešos iškreiptai suvoktam islamui suvokimas. Šį nepatogų klausimą labai lengva tiesiog nustumti į paraštes, tačiau jo nepalietus neįmanoma nei suprasti, nei tuo labiau ieškoti atsakymų į Europos „iššūkius“ šiandien.
Europos iššūkiai
Tokie veikėjai kaip Viktoras Orbánas ar Jarosławas Kaczyńskis migracijos klausimų imasi su didžiausiu entuziazmu, tvirtai „gindami“ savo valstybes nuo migrantų antplūdžio ir taip kurstydami jau kelerius metus besitęsiantį konfliktą su ES institucijomis. Orbáno retorika migrantų atžvilgiu yra itin iškalbinga. Jis ne tik žemina prieglobsčio prašytojus vadindamas juos „nuodais“ ir plėtodamas Europos civilizaciją ir Vengriją apspitusių skėrių vaizdinį, bet ir kursto ksenofobiją bei baimę, nuolat pabrėždamas, kad kiekvienas migrantas yra grėsmė viešajam saugumui ir galimas teroristas. 2015-ųjų vasarą, kai migracijos krizė Vengrijoje buvo ne žinutė laikraštyje, o gatvėse apčiuopiama realybė, tokia retorika Orbánui padėjo gerokai pasikelti reitingus. Migrantų krizei atslūgus, jis ir toliau kursto baimę dosniai investuodamas į reklamos akcijas, referendumus ir tvirtai laikydamasis pozicijos nepriimti ES nustatytų migrantų kvotų.
Būtent koncentravimasis į kvotas sukuria jungtį tarp imigrantų ir ES, leisdamas Višegrado šalių lyderiams prisiimti kovotojų prieš „moralinį ES imperializmą“ vaidmenį. Tačiau realus problemos mastas yra gana abejotinas. ES reikalauja, kad 38 mln. gyventojų turinti Lenkija priimtų 6 200, 10 mln. turinti Vengrija – 1 300 pabėgėlių. Nežinau, čia daug ar mažai, bet esu gana tikra, kad, nepaisant šių valstybių lyderių kurstomos atmosferos, toks migrantų skaičius jų tautų neišnaikins. Kaip 30 000 migrantų iš Vietnamo vis dar nepamynė lenkiškosios kultūros ar 800 000 lenkų migrantų neišnaikino Jungtinės Karalystės. Vidurio Europos šalių vadovai ne gina savo valstybių suverenumą ar tuo labiau Europą, o naudojasi migracijos problema savo galiai didinti ir riboti bet kokius kritinius balsus savo šalyse.
Ksenofobinių nuotaikų persunkti pastarųjų kelių mėnesių „Fidesz“ akibrokštai yra puikiausia tokios taktikos iliustracija. Orbánui paliepus, buvo atlikta dar viena nacionalinė apklausa, šįkart tema „Sustabdykime Briuselį!“ Parengti ir du įstatymų projektai. Pirmasis siekia stigmatizuoti iš užsienio paramą gaunančias nevyriausybines organizacijas kaip „užsienio agentus“. Antrasis, jau priimtas, siekia uždaryti Vidurio Europos universitetą (CEU). Neatsitiktinai prieš CEU ir NVO nukreipti įstatymai yra suformuluoti iš nacionalinio saugumo perspektyvos . Pradžioje „Fidesz“ bandė tikinti, kad CEU diskriminuojantis aktas yra tiesiog eilinė pataisa, reglamentuojanti užsienio universitetų veiklą Vengrijoje; tačiau netrukus pats Orbánas „Kossuth“ radijo laidoje pripažino, kad šie įstatymai yra atsakas į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl neteisėto dviejų migrantų sulaikymo tranzito zonoje. Jam paantrino ir žmogiškųjų resursų ministras Zoltánas Balogas, priklijuodamas visoms iš George’o Soroso paramą gaunančioms organizacijoms užsienio šnipų etiketę. Šitaip karštligiška kova prieš imigraciją tapo įrankiu, varžančiu pagrindines demokratines laisves – plėtoti pilietinę visuomenę ir nepriklausomą mintį bei kritikuoti valdančiųjų politinius pasirinkimus.
Europa kaip praktika
Nė kiek nekeista, kad Lietuvoje kritika Orbáno valdžios atžvilgiu pradėta reikšti tik ėmus ryškėti jo ryšiams su Rusija. Lietuvos europietiškumas pernelyg dažnai apsiriboja džiaugsmu, kad nesame tie už rytinės sienos. Bet Orbáno pasimatymai su Putinu yra tik vienas problemos aspektas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jis savo neliberalią demokratiją kurpia jau septynerius metus, visą tą laiką Vengrijai esant ES sudėtyje. Laimėjusi rinkimus 2010-aisiais, „Fidesz“ per pirmus 18 mėnesių pakeitė Konstituciją 12 kartų. 2012 metais priėmė naują pagrindinį įstatymą ir tą patį keitė jau 6 kartus, paprastai tada, kai jis tapdavo kliūtimi įteisinant „Fidesz“ teikiamus įstatymų projektus. Turbūt didžiausia iš ES gauta nuobauda buvo žaismingas Jeano-Claude’o Junckerio prieš kameras Orbánui suduotas antausis. ES ramiai stebėjo, kaip į valdžią atėjusi „Fidesz“ pakeitė rinkimų įstatymą savo naudai, kaip buvo uždarytas vienas seniausių nepriklausomų Vengrijos laikraščių „Népszabadság“ („Žmonių laisvė“). Į galvą nori nenori ateina viena nuvalkiota frazė apie atsakomybę tų, kurie stebi nusikaltimą patys nieko nedarydami. Stebint šį pasyvumą ima ryškėti ir nuo politinio ar istorinio konteksto atsietų diskusijų apie Europos idėjas ribos.
Per penkias darbo dienas išleistas universitetą siekiantis uždaryti įstatymas pamina pagrindinius ES principus: demokratišką įstatymų leidybos procesą, akademinę ir žodžio laisves. Būtent dėl to kritiką šiam „Fidesz“ žingsniui išreiškė šimtai tarptautinių ir Vengrijos mokslinių organizacijų, 20 Nobelio premijos laureatų, JAV valstybės departamentas. Budapešte protestai be pertraukos truko savaitę, į didžiausią iš jų susirinko 70 000 žmonių. Tačiau ES institucijoms savo poziciją išreikšti prireikė beveik mėnesio. Balandžio pabaigoje Europos Komisija nustatė, kad prieš CEU nukreiptas įstatymas neatitinka ES teisinių reikalavimų. Maždaug tuo pat metu centro dešinės Europos žmonių partija (EPP), po savo sparnu glaudžianti ir „Fidesz“ narius, išreiškė stiprią kritiką ir reikalavimus Orbánui. Galiausiai gegužės viduryje Europos Parlamentas pirmą kartą ES istorijoje inicijavo vadinamąją atominę procedūrą: Lisabonos sutarties 7-ąjį straipsnį, kurį įgyvendinus būtų galima atimti iš Vengrijos balso teisę paslaptingojoje Europos Taryboje ir / arba apriboti prieigą prie bendrosios rinkos. Bet nė vienas iš šių žingsnių nebuvo žengtas nedelsiant, nedvejojant, be politinių kaštų ir naudos analizės.
Net ir nekreipiant dėmesio į užsitęsusias politinės valios paieškas, proceso metu ėmė aiškėti, kad ES neturi teisinių instrumentų, kuriais galėtų savo pamatines vertybes apginti. Atrodytų savaime suprantama, kad ES narėje universitetai dėl politinių priežasčių negali būti uždaromi, tačiau teisinė bazė, skirta akademinės laisvės ar asociacijos laisvės principams, tiesiog nėra išvystyta. Dėl šios priežasties Europos Komisijos vertinimas dėl CEU diskriminuojančio įstatymo neteisėtumo grindžiamas pirmiausia esminių laisvosios rinkos principų pažeidimu, nors CEU nėra pelno siekianti organizacija. Galiausiai labai tikėtina, kad visi minėti žingsniai nei NVO teisių, nei universiteto neišsaugos dėl itin sudėtingo sprendimų priėmimo proceso ir politinių įtampų Briuselyje. Stebint šias procedūras tiesiog pavydu efektyvumo, nuosekliai demonstruojamo išlupant iš Graikijos skolas ar bandant suveržti dar keletą diržų Europos pietuose. CEU uždarymas ir NVO diskriminavimas yra išbandymas Europos idėjai ir vertybėms, ir kol kas atrodo, kad ES šio testo neišlaikys.
Europa kaip patirtis
O Lietuvoje? Lietuvoje mums įprasta paisyti išskirtinai savo kiemo ir apglėbus gero vyno taurę plėtoti teorijas, kaip kasdienės darbo etikos paisymas padarys iš žmogaus europietį. Mes nebijome Le Pen ir nediskutuojame per daug apie Orbáną, tarsi politinis vyksmas tebūtų šešėlių teatras be jokių padarinių. Tai yra privilegijuotųjų pozicija, nebyli prieš faktą, kad Europoje pirmą kartą nuo 1945 metų politiškai motyvuotu sprendimu bus uždarytas universitetas. Lietuvos, kaip tariamai europietiškos šalies, reakcija į chaosą Vengrijoje? Keletas akademinės bendruomenės narių išreiškė vienkartinį palaikymą CEU. Kas yra vienu kartu daugiau nei ALF, kuris savo misija yra itin glaudžiai susijęs su CEU. Stiprią ir aiškią šio Lietuvos pasyvumo Europos atžvilgiu kritiką jau išreiškė Vilius Bartninkas ir Laurynas Peluritis.
Lietuvoje diskusijos apie Europą didžiąja dalimi lieka pakibusios liberalaus Briuselio ir autokratinės Maskvos priešpriešoje. Apsikabinę Kunderos tomelį šokčiojame kuo toliau nuo antrosios, kuo arčiau pirmojo. Apsimestinai apolitiška „Europos idėja“ yra intelektualų reikalas, Europos Sąjunga – politikų ir ekspertų. Rezultatas toks, kad net išsamiose diskusijose apie Europą nesiimama analizuoti pačios ES istorijos ar reikšti konstruktyvios kritikos. 1957 metais pasirašytos Romos sutarties simbolinė reikšmė laikoma savaime suprantama. Tačiau koks išties jos tęstinumas? Romos sutartis buvo pasirašyta Šaltojo karo metais, kai Europa buvo apibrėžiama kaip priešprieša komunistiniam blokui. Šiomis ankstyvosiomis stadijomis ES projektas teikė gan didelę reikšmę ir socialdemokratinėms idėjoms. Ši situacija smarkiai keitėsi praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiais, Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher eroje, kai ES ėmė vis labiau orientuotis į neoliberalųjį modelį. Tačiau ši kaita ir jos padariniai, ypač ES plėtros kontekste, nelabai ką domina. Kaip praėjusių metų diskusijose dėl Darbo kodekso reformos, kritikams pasiūloma alternatyva: arba progresas, arba sovietmetis. Arba daugiau Europos, arba mažiau. Norėti geresnės neišeina.
Šie rėmai, kaip ir diskusijos, orientuotos į nacionalinį subjektą be jokios socialinės pozicijos, įtvirtina Europą kaip elito projektą. Šio diskurso ribose neįmanoma atsižvelgti į faktą, kad ES gyvena labai daug žmonių, kurie Sąjungos teikiamų gėrybių paprasčiausiai nepatiria. Kad gyvena daug ir tokių, kuriems ES pirmiausia asocijuojasi su diržų veržimosi politika, o ne demokratija ar reprezentacija. Šiuo metu ES yra 28 ypač nelygių šalių sąjunga , besidriekianti nuo turtingiausių pasaulyje regionų Vokietijoje ar Danijoje iki Bulgarijos ir Rumunijos, kurių gyvenimo lygio rodikliai panašesni į Lotynų Amerikos. Lietuva neretai pasirodo tik vos vos geriau už dvi pastarąsias šalis. Tačiau, įstrigę tarp Briuselio ir Maskvos, mes remiamės vieningos ir progresyvios Europos idėja. Gal dėl to ES skatinto ir finansuoto socialinio modelio kūrėjai neįžvelgia nė menkiausios problemos savo teiginiuose, kaip lietuviai taps progresyviais europiečiais perkėlus Danijos socialinį modelį į lietuvišką kontekstą.
Nelygybė klesti ir šalių viduje – Lietuva šiuo aspektu yra ES lyderė, turinti didžiausią Gini koeficientą. Ši nelygybė labai aiškiai apibrėžia, kas galės pasinaudoti ES teikiamomis privilegijomis, o kas liks užriby. Atviros sienos turi labai mažai reikšmės, kai neturi pinigų keliauti ar gyveni socialiniame kontekste, kuriame keliavimas ar studijavimas užsienyje niekuomet nė neiškyla kaip tau prieinama galimybė. Ir tai turi savo pasekmes. Protestuose Budapešte ES vėliavą aptikti labai nesunku, o provincijos miesteliuose sunku aptikti protestą; ir būtent provincijos miesteliai yra „Fidesz“ elektorato pagrindas. Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties problemos buvo trumpai prisimintos praėjusį rudenį, po Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalės rinkimuose. Šiuo metu „dviejų Lietuvų“ metafora jau nugrimzdusi gilion užmarštin, o prieš alkoholio vartojimo ribojimus kovojančios liberalios esybės laisva ranka skirsto žmones į „normalius“ ir tuos kitus, negebančius susitvarkyti savo gyvenimų.
Balandžio mėnesį Orbánas sėdėjo Europos Parlamente vanojamas iš visų pusių dėl savo pastarojo meto žygių. Vienas iš EPP narių, Frankas Engelis, prikišo, kad jei Orbánas laiko bet kokią užsienio įtaką tokia pavojinga, kodėl gi jis be didesnių skrupulų priima ES paramą (dargi vieną didžiausių ES). Orbáno atsakymas priminė opozicijos argumentus Graikijos krizės metu: ES parama nėra altruistinė dovana, tai yra santykis, iš kurio tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu abi pusės gauna naudos. Ir tol, kol mes svajosime apie Europą, ignoruodami ES prieštaras tiek tarptautiniu, tiek vietiniu lygmeniu, tol jos bus politiniu koziriu tokių politikų kaip Orbánas ar Kaczyńskis rankose.
