Eilės

 

Pelenė

  

Nuolat apie tai skaitai:

santechnikas su dvylika vaikų

laimi „Kenoloto“.

Nuo tupyklų į turčius.

Tokia tat istorija.

 

Arba auklė,

kokia sultinga saldutė iš Danijos,

pavergia vyriausiojo sūnaus širdį.

Nuo vystyklų prie „Versace“.

Tokia tat istorija.

 

Arba pienininkas, aptarnaujantis turčius,

kiaušiniai, pienas, grietinė, sviestas, jogurtas,

baltas sunkvežimaitis it greitoji

pereina prie nekilnojamojo turto

ir maudos piniguose.

Nuo mišinukų prie kokteilių priešpiečiams.

 

Arba valytoja

sėda autobusan, tas sukiūžta avarijoj,

o ji susižeria nemažai iš draudimo.

Nuo šluotų prie švytinčių parduotuvių.

Tokia istorija.

 

Kartą

turtuolio žmona gulėjo mirties patale

ir mokė savo dukrą Pelenę:

Būk dievota. Gera. Tuomet nusišypsosiu

tau iš dangaus pro debesų plyšelį.

Turčius parsivedė kitą žmoną, kuri turėjo

dvi dukteris, gana dailias,

tik širdys jų buvo juodos it nuodėmė.

Kasnakt ji miegodavo ant suodinos prieždos

ir vaikščiojo pajuodus it Alas Džolsonas.

Tėvas parveždavo iš miesto dovanų,

papuošalų ir suknių moterims,

o Pelenei tik medžio šakelę.

Ji pasodino šakelę ant motinos kapo,

ir išaugo ji į medį, kuriame baltas balandis tupėjo.

Vos tik Pelenė ko panorėdavo, balandis

ir numesdavo ant žemės it kiaušinį.

Tas paukštis svarbus, mano mielos, tad rūpinkitės juo.

 

Netrukus atėjo laikas ir pokyliui, kaip visi puikiai žinot.

Tikras tuoktuvių turgus.

Karalaitis dairėsi žmonos.

Visos, išskyrus Pelenę, puošėsi,

čiustijosi – toks įvykis.

Pelenė maldavo, kad leistų ir ją.

Bet pamotė pažėrė lęšių dubenį

į pelenus ir tarė: surink juos

per valandą ir eik sau.

Baltas balandis susikvietė visus draugus;

susirinko tėvynės švelniasparniai

ir išlesiojo lęšius akimirksniu.

O ne, Pelene, neisi, tarė pamotė,

nes neturi kuo apsirengti ir šokti negalėsi.

Tokios jau tos pamotės.

 

Pelenė nuėjo prie medžio ant kapo

ir užraudojo it gospelų dainininkė:

Mama! Mama! Balandėle mana,

išsiųski mane į karalaičio balių!

Paukštis numetė jai auksinę suknelę

ir dailias aukso kurpaites.

Kaip paukščiui – nemenkas ryšulys.

Ir ji išvyko. Nieko nuostabaus.

Pamotė ir seserys neatpažino

jos ne suodinu veidu,

o karalaitis tučtuojau paėmė už rankos

ir visą dieną tik su ja ir šoko.

 

Nakčiai artėjant ji pagalvojo, kad vertėtų

jau grįžti namo. Karalaitis ją palydėjo,

bet ji dingo balandinėje. Karalaitis

paėmęs kirvį suskaldė ją į šipulius,

bet Pelenės nerado. Ji grįžo prie pelenų.

Taip viskas ir kartojosi trejetą dienų.

Tačiau trečią dieną karalaitis

ištepė rūmų laiptus derva

ir Pelenės aukso kurpaitė prilipo.

Dabar jau jis ras, kam ji tinka,

dabar susiras tą keistą mergelę šokėją.

Jis nukeliavo į jų namus ir abi seserys

džiaugėsi, nes turėjo dailias pėdeles.

Vyriausioji nuėjo į kambarį pasimatuoti kurpaitės,

bet didysis pirštas niekaip netilpo, tai ėmė

nusipjovė jį ir užsimovė kurpaitę.

Karalaitis išjojo su ja, bet baltas balandis

ir sako: žiūrėk, bėga kraujas.

Taip jau nutinka su tomis amputacijomis.

Nesugyja vien panorėjus.

Kita sesuo nusirėžė kulną,

bet kraujas ją išdavė, kaip kraujas visad išduoda.

Karalaičiui tai ėmė pabosti.

Pasijuto kaip batų pardavėjas.

Bet nusprendė pabandyti dar kartą.

Šį kartą Pelenės koja įslydo į kurpaitę

it meilės laiškas į voką.

 

Per vestuves

abi seserys bandė prisimeilinti

ir baltas balandis išlesė jodviem akis.

Liko dvi tuščios įdubos

it sriubos šaukštai.

 

Pelenė ir karalaitis,

sako, gyveno ilgai ir laimingai

kaip du kvankos muziejaus vitrinoj,

nevargino jųdviejų dulkės ar vystyklai,

nesiginčijo jiedu, kiek virti kiaušinį,

niekad nepasakojo dukart tų pačių istorijų,

niekad lašinių nepriaugo,

gyveno amžinai meiliai išsišiepę.

Tokia tat istorija. 

 

 

Joniukas ir Grytutė

 

Obuoliuk mano,

tarė motina sūnui,

aš tau įkąsiu,

krimstelsiu tau,

visą suėsiu.

Mažulėli,

bumbulėli,

saldus irisėli,

pasiutėli mano.

Apspjausiu tave laimei,

nes mielesnis esi man nei pinigai.

Tavo kaklas glotnus,

it kietai virtas kiaušinis;

skruostai minkšti, tikros kriaušaitės,

leisk, lūpom pasitrinsiu į kaklą

ir įkąsiu.

Turiu keptuvę, kurion įtiksi.

Tik pritrauk kelius, kaip kepama višta.

Leisk, patikrinsiu pulsą,

nustatysiu orkaitę 180°.

Eikš, mano apsimetėli, kepsneli mano,

burbuliuk, mano viščiukėli!

Ak, sultingasai,

vos mažo žingsnelio tetrūksta,

ir tapčiau žmogėdra!

 

Joniukui ir Grytutei,

ir jų tėvams

atėjo sunkūs laikai.

Jie išsikepė šunį

ir patiekė kaip ėrienos žlėgtainį.

Jiems liko tik duonos kriaukšlė.

Nebėra ką daryti,

tarė motina tėvui,

teks vaikus paklaidinti miške.

Mums duonos dar pakaks,

bet jiems tai jau ne.

Išgirdo Joniukas

ir prisirinko akmenėlių

neštis į mišką.

Numesdavo akmenėlį kas penktas žingsnis,

o vėliau, tėvams juos palikus,

sugrįžo pagal juos namo.

Kitą dieną motina davė jiems

po duonos kampą

it puslapį iš Biblijos

ir išsiuntė vėl.

Šįkart Joniukas barstė trupinius.

Bet paukščiai sulesė duoną

ir jie pagaliau pasiklydo.

Klaidžiojo aklai kaip šunyčiai.

Sukosi ratais it skruzdėlės pirštinėj

ir nežinojo, kur eiti.

Saulė buvo Liūto ženkle

ir vanduo tryško iš liūto nasrų,

bet jie vis nerado kelio.

 

Taip jie klaidžiojo dvidešimt dienų

ir dvidešimt naktų

ir priėjo rokoko stiliaus namelį,

visą iš maisto – nuo langų

iki šokoladinio kamino.

Tame namelyje gyveno ragana

ir ji priėmė juos.

Ji paruošė jiems sočią vakarienę,

kad kiek pariebėtų,

ir vaikai užmigo,

sss – sklido zyzimas iš jų burnų tarsi musės.

Vėliau ji pasiėmė Joniuką,

protingesnį, augesnį,

sultingesnį, ir užrakino

jį klėtyje.

Šėrė kasdieną žąsų kepenėlėmis,

kad nusipenėtų,

būtų putlus

it rubuilis vežikas,

tas botago karalius.

Ketino jį pasikepti

ir godžiai suryti

tarsi per puotą

po šventojo karo.

 

Ji porino Grytutei,

kad bus brolelis

skanesnis už aviną;

kaip džiaugsmas plūs gyslom,

kai užuos jį kepant,

kaip stalą suruoš,

peilius pagaląs,

nepraleis nė smulkmenėlės.

Grytutė,

žodžio netardama,

tik linksėjo galvą ir verkė.

Ji, akmenėlių nemėčiusi, duonos netrupinusi,

laukė progos.

 

Ragana nužvelgė ją,

tarsi būtų nemačius, ir pagalvojo:

o ar netiktų ši žvitri mergužėlė

man užkandžiui?

Ir paaiškino Grytutei,

kad šiai teks įsilipti į orkaitę,

pasimatuoti, ar tilps.

Pagaliau prabilo Grytutė:

Ja, Fräulein, parodykit, kaip tai daryti.

Gal ir teisybė, pamanė ragana

ir įsilipo parodyti.

Lankstumo čia reikalas.

Grytutė,

suvokus, kad štai ji – istorinė akimirka,

greit užvožė orkaitę,

dureles užrakino,

mikliai it Hudinis,

ir įjungė kepimą.

Paraudonavo ragana

kaip japonų vėliava.

Kraujas ėmė burbuliuoti

tarsi kokakola.

Akys ištirpo.

Atėjo jai galas.

Įsimintinas įvykis, ką besakytum.

 

Na, o Joniukas su Grytute

pabėgo ir grįžo pas tėvą namo.

Jų motina,

turbūt nudžiugsit išgirdę, jau buvo mirus.

Tiktai per vakarienę,

grauždami viščiuko kulšelę,

mūsų vaikai prisimindavo

orkaitės vargus,

kepamos raganos kvapą,

kiek panašų į ėrienos,

kurią reiktų patiekti su burgundišku vynu,

ant baltos lininės staltiesės,

tarsi atnašavimą.

 

Iš: Anne Sexton. Transformations. New York:

Mariner Books, 2001

Vertė Marius Burokas