Sally ir Jamesas Hemingsai: laisvės kaina

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Hannos Arendt[1] teigimu, totalitarizmas veikia remdamasis ne vien fizine prievarta – totalitarizmas taip pat veikia psichologiškai, keisdamas ir transformuodamas žmogaus asmenybę iš vidaus. Žmogus, norėdamas išgyventi nelaisvės ir totalios kontrolės sąlygomis, išmoksta tenkinti savo emocinius poreikius (džiaugsmo, pasitenkinimo, prisirišimo) net ir nepalankiomis aplinkybėmis, taip pat išmoksta suspenduoti tą skausmą keliančią, į nelaisvę reaguojančią asmenybės dalį, emociškai ją numarina ir tarsi amputuoja. Tokiu būdu žmogus susvetimėja ir praranda ryšį su savimi pačiu – tą ryšį vėliau yra sunku, gal net neįmanoma atkurti, todėl gyvenimas laisvėje tampa sudėtinga užduotimi. Panašiai žmogaus sąmonę veikia teroras, vergovė, baudžiava ir kitos – tiek privačios, tiek politinės – radikalios subordinacijos bei nelaisvės formos.

Sally ir Jamesas Hemingsai buvo brolis ir sesuo. Esminė jų istorijos aplinkybė yra ta, kad jie abu buvo vergai, – Thomo Jeffersono, Jungtinių Valstijų prezidento, JAV nepriklausomybės deklaracijos autoriaus, kuriam priklauso žymioji frazė „visi žmonės sukurti lygūs“, vergai. Sally (g. 1773 m.) ir Jamesas (g. 1765 m.) didžiąją dalį gyvenimo praleido Jeffersono plantacijoje „Monticello“, Šarlotsvilyje, Virdžinijoje. 1787 m., kai Jeffersonas, tuomet jau būdamas našlys, lankėsi Europoje, Sally ir Jamesas Hemingsai kartu su juo atsidūrė Paryžiuje. Sally, anuomet būdama 14 metų, atlydėjo į Paryžių jauniausiąją Jeffersono dukrą Mary. Jamesas – anuomet laikomas vienu geriausių virėjų Amerikoje, o šeimininkaudamas „Monticello“ drąsiai nurodinėdavęs netgi baltiesiems tarnams[2] – Paryžiuje mokėsi prancūziškos virtuvės subtilybių.

Europoje vergovė buvo vertinama kaip neteisėta, todėl Sally ir Jamesas išsireikalavo, kad vizito Paryžiuje metu Jeffersonas jiems mokėtų algą – taip kaip laisviesiems žmonėms. Sally taupė, o Jamesas leido savo uždarbį prancūzų kalbos pamokoms. Vizitas Paryžiuje, meilės ir revoliucijos mieste, abiem buvo savaip lemtingas. Kol Jamesas mokėsi prancūzų kalbos, vaikščiojo po revoliucijos dvasia alsuojantį miestą ir žavėjosi matydamas daugybę laisvų jo rasės žmonių, manoma, kad tuo pačiu metu užsimezgė 14 metės Sally ir 44 metų Thomo Jeffersono intymus ryšys.

Kalbama, esą brolis ne kartą įkalbinėjo seserį nutraukti visus ryšius su Jeffersonais ir pasilikti Paryžiuje – Prancūzija vergovės nepripažino, todėl čia jie būtų turėję laisvo žmogaus statusą. Kodėl Sally ir Jamesas Hemingsai to nepadarė? Tyrėjų teigimu, vergus nuo pabėgimo sulaikydavo ne tik teisiniai suvaržymai ar gresiančios bausmės, bet ir emociniai ryšiai – prisirišimas prie gimtosios vietos, klimato, kalbos, prie artimųjų ir giminių, tam tikra prasme – prie šeimininko ir, be abejo, žinojimas, kad laisvėje niekas jų nelaukia.

Kadras iš filmo „Jeffersonas Paryžiuje“ (1995)

1789 m. Sally ir Jamesas sutiko grįžti į Virdžiniją, manydami, kad šis sugrįžimas laikinas, kad jų laukia dar viena kelionė į Paryžių ir kartu – dar vienas šansas įgyti laisvę. Tačiau grįžus į Jungtines Valstijas Jeffersonas buvo paskirtas George’o Washingtono valstybės sekretoriumi ir antroji kelionė buvo atšaukta. Jamesas Hemingsas grįžo iš Europos taip stipriai užsikrėtęs laisvės idėja, kad 1793 m. padarė neįtikėtiną dalyką – išsireikalavo, kad Jeffersonas suteiktų jam laisvę. Susan Stein, „Monticello“ muziejaus kuratorės, teigimu[3], tuo metu Jeffersonas turėjo 607 vergus, iš kurių tik du faktiškai derėjosi dėl laisvės – Jamesas ir jo vyresnysis brolis Robertas. Robertui laisvę teko išsipirkti, o Jamesui buvo iškeltos kitokios sąlygos – jis privalėjo per trejus metus išmokyti savo jaunesnįjį brolį Peterį virtuvės paslapčių, kad šis galėtų perimti Jameso, kaip virtuvės šefo, pareigas.

Jamesas tapo laisvas būdamas 31 metų. Jis daug keliavo, nuolat kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai apsistojo Baltimorėje, kur dirbo virėju tavernoje. 1801 m. Jeffersonas, tapęs prezidentu, pakvietė Jamesą tapti jo asmeniniu virėju. Jamesas atsisakė, tačiau sutiko apsilankyti „Monticello“ ir paskutinį kartą suruošti vaišes. Praėjus mėnesiui po to, kai išvyko iš „Monticello“, Jamesas buvo rastas negyvas, manoma, nusižudęs. Susan Stein nuomone, gyvenimas laisvėje neatitiko paties Jameso lūkesčių, jo paties įsivaizduoto idealo, ir šis faktas prisidėjo prie jo depresyvios būsenos bei ankstyvos mirties.

Jameso sesuo Sally liko gyventi „Monticello“. Čia jos pareigos buvo kambarių tvarkymas, vaikų priežiūra ir kiti nesunkūs darbai. Sally ir toliau palaikė tai, ką romantiškai nusiteikę asmenys vadina „meilės ryšiu“, nors kai kurie istorikai vertina kritiškai ir mano, kad „prievartavimas“ yra tinkamas teisinis terminas šiems santykiams nusakyti. Iš šio ryšio Sally pagimdė šešis vaikus, keturi iš jų sulaukė pilnametystės – jiems visiems, suaugusiems, buvo suteikta laisvė. Sally vaikų tėvystė pirmąkart tapo viešu klausimu dar 1802 m., o 1998 m. atlikti DNR testai patvirtino Sally Hemings palikuonių ir Jeffersono šeimos atžalų genetinį panašumą.

Sally Hemings vardas ilgą laiką buvo ištrintas iš istorijos ir aktyvios atminties. 1941 m., vykdant renovaciją „Monticello“, buvęs jos kambarys buvo paverstas lankytojams skirtu tualetu. Pokyčiai prasidėjo 1993 m., kai minint Thomo Jeffersono 250-ąsias gimimo metines pradėtas vykdyti pasakojamosios istorijos projektas „Getting Word“ – projekto metu buvo daromi interviu su buvusių „Monticello“ vergų palikuonimis ir siekiama surinkti kuo daugiau liudijimų. Šiuo metu „Monticello“ vykdoma rekonstrukcija, kurios tikslas – parodyti ne tik baltųjų plantacijų savininkų, bet ir jų vergų kasdienio gyvenimo sąlygas. Buvusiame Sally kambaryje bandoma atkurti originalias grindų plyteles ir sienų tinką. Krissah Thompson[4] teigimu, pačios Sally portretų nėra išlikę, tačiau nesunkiai bus galima įsivaizduoti ją sėdinčią krėsle kambaryje tamsiai raudonomis plytelėmis išklotomis grindimis ir ką nors siuvančią arba siuvinėjančią.

Po Jeffersono mirties 1826 m., Jeffersonų šeima Sally neoficialiai suteikė laisvę, ir ji apsigyveno netoli Šarlotsvilio su dviem jauniausiais sūnumis. Sally mirė 1835 m., sulaukusi 61 ar 62 metų, formaliai vis dar būdama nelaisva, užauginusi keturis vaikus, sulaukusi pirmojo anūko gimimo ir 34 metais pergyvenusi laisvės troškusį maištingąjį savo brolį.

Kaip pati Sally vertino savo santykius su Thomu Jeffersonu, nėra žinoma.