Per širdį…
Rinkinys „Per širdį. Ukrainos dienoraščiai“ (По живому. Околовоенные дневники) Ukrainoje buvo išleistas 2016 m. rudenį. Kūriniai alsuoja autorių, likimo valia atsidūrusių tragiškų 2014–2016 m. Ukrainos įvykių epicentre, skausmu. Rinkinį sudaro eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos, nuotraukos ir grafikos darbai – iš esmės tai meniniai reportažai iš įvykio vietos. Rinkinio autoriai – Ukrainos poetai, žurnalistai, tinklaraštininkai ir dailininkai – vietos gyventojai: kovotojai savanoriai, pabėgėliai iš pafrontės ir okupuotų rajonų.
Knyga „Per širdį“ šių metų pavasarį pasirodė ir lietuvių kalba (Vilniuje ji bus pristatyta gegužės 29 d. knygyne „Mint Vinetu“). Kūrinius iš ukrainiečių ir rusų kalbų geranoriškai ir neatlygintinai išvertė būrelis lietuvių rašytojų ir vertėjų. Kelios esė jau buvo publikuotos savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (2017.III.17, vertė Irena Ramoškaitė, ji – leidinio lietuvių kalba redaktorė). Čia skaitytojams siūlome ukrainiečių poetų eilėraščių vertimų.
OKSANA STOMINA
Akmuo
Šitaip tad būna: gyvena žmogus paprastai,
Myli, medžius sau sodina ar tiltus stato,
Arba, sakykime, žmones gydo, bet štai
Ima pas žmogų ir kitas žmogus prisistato,
Taip, sako, ir taip, už tave nusprendžiau, kad va
Čia nebėra tau vietos, turėsi trauktis,
Tik jau neširski, brolau! Pagyvenai palengva,
Paišdykavai su tais tiltais, ir viskas, liaukis.
– Ką reiškia „liaukis“?? Atleiskit! Aš negaliu!
Nespėjau padirbti to nei sukurti šito!
Nė daržinėj nemiegojau, nė po mėnuliu!
Va ketinau pervasar į kaimą išsiprašyti!
Sūnaus užaugint nespėjau. Tėvo slaugyt.
Ką reiškia „liaukis“?? Atleiskit! – vos tramdo pyktį.
– Liaukis! – kitas susiraukė. – Tu – avis!
Užtat patylėk! Savo vietos bandoj laikykis!
Ir še, ėmė užanty raustis peilio / akmens / AK / 4
Tanko / RPG / patronų / minosvaidžio…
– Na ką,
Pradedam karą! – ir puolė į sostą ropštis. Ir
Ėmė nutaisęs šypsulį kandų žvalgytis. Nes
Nuo sostų, be abejo, parankiau – griauti
Vis kieno kito miestus, likimus, svajones,
Nesivaržyti į širdis ir sielas šaudant
Ir kaip vaikai netenka tėvų, regėt,
Žmones godžiai tarytum šaudyklos taikinius kiurdyt…
Geopolitika, vaike! Galiausiai dar nieks
Nieko nauja šioj žemėj nestengė sukurti.
Geopolitika. Savo vietą joje žinok!
O jei ne, ką gi, Dievo prašyk padėti
Neskaudžiai prarasti draugus išmokt,
Prie nevilties priprasti iš lėto,
Mirti nuo kulkų. Vyrus gimdyt, nuolatos
Žinant, kad apglėbusi jų neišsaugosi…
Žinot, kad po vienu iš savo veidų visados
Slepias niekšybė, nestygstantį akmenį gniaužianti.
Iš rusų k. vertė Vladas Braziūnas
Galbūt
Jie neskaičiuoja nei dienų, nei valandų,
Būriuojasi ir grumdos prie kasų,
Jie stengiasi kaip nors neišprotėti.
Nežino, kur nuvyks, kiek ten užtruks,
Palieka savo miestus ir namus,
Bet viliasi: sugrįš, karui praėjus.
Dabar nerūpi jiems nei ginčai, nei idėjos,
Kiek valdžiai priekaištauja, tiek ir Dievui,
Ramina jie verkšlenančius vaikus,
Skaičiuoja pinigus, pakloja už kelionę –
Vieni į Charkivą, kiti gi į Rostovą.
Tarpusavy dalijasi naujienų kąsniukus.
Kažkokie adresai, pagieža, ašaros, manta…
Jiems vis žadėjo: valanda, kita…
Bet baigiasi antra para, o – nė iš vietos.
Vis tvirtina: vagonai prikimšti,
Ir pervažą apšaudo naktimis,
Dar už krepšius derėtų primokėti…
Taip norisi namo, bet kur tas namas?
Vėl bombarduoja, vėl užspaudžia amą…
Ir viskas neapibrėžta, chimeriška, baisu,
Bet mintys jų lakoniškos ir tikslios:
Kontrolės punktus, Dieve, leisk praslysti, 8
O visa kita – ateity. Galbūt.
Iš rusų k. vertė Viktoras Rudžianskas
TATJANA KOVALEVIČ
Kai visa tai baigsis
Kai visa tai baigsis, bus iškilmingai atidaryti kalnai konservų,
Slėptų rūsyje, jei staiga prasidėtų karas.
Uoliai žaizdas laižysimės ir gydysime pašlijusius nervus,
Ir sveiksime nuo slogios praeities, lyg nuo maro.
Kai visa tai baigsis, mūsų namai pilni prigužės draugų
Ir iškelsime puotą su gitara ir šašlykais.
Ir šokiai bus. Paskui klijuosime naujas nuotraukas į senus albumus.
O ryte, nurinkę indus, kuriuose nieko neliko,
Pajusime, kaip nuo akių nuslenka baimės ir rūpesčių valktis,
Kaip iš kiekvieno sielos išsinešdina karas.
Kai visa tai baigsis, mudu ilgam išeisim į miestą – tiesiog pasivaikščiot.
Ar pameni, kad tiesiog vaikštinėti – beprotiškai gera?
Kai visa tai baigsis, mes būtinai nuvažiuosime į Lvivą ir Kijevą,
Ir į Odesą, į Charkivą, gal net į Čekiją.
Įkopsime į visas viršukalnes, išnardysime kiekvieną jūros įlanką,
O virš mūsų be baimės plazdės mūsų vėliava.
O kol kas, lyg Saliamono žiede, žodžiai širdin įrėžti kaip šventoji ikona:
„Viskas praeina, ir tai praeis“, – kasdienybę sielai paaiškins…
Kai visa tai baigsis, mes pagimdysime kūdikį, žmonės,
Kaip įrodymą, kad pragarą išgyvenome ne veltui.
Tik kada
visa
tai
baigsis?
Iš rusų k. vertė Nora Jazbutytė
OLENA OLŠANSKA
●
Aš už tave vėlei Dievą meldžiu,
Savo sapnuos vis regiu.
Maldos tikėki šventuoju žodžiu,
Kaip tavimi aš tikiu.
Ir tu atmink: kai virs mūšis baisus,
Iš debesų palengva
Angelas žemėn ims leistis šviesus
Sergėt ir ginti tave.
Lauksiu tavęs – tiek ilgai, kiek prireiks,
Girdėsiu žingsniuos visuos.
Žemė gimtoji jėgų tau suteiks,
Viešpatis Dievas – drąsos.
Iš ukrainiečių k. vertė Lanis Breilis
VIAČESLAV KUPRIJENKO
Mama, aš grįšiu
– Mama, aš grįšiu, tikrai grįšiu…
Jis tikėjo, kad grįš. Negalėjo netikėti. Išeinant visada reikia tikėti, kad grįši. Mama slapčia peržegnojo sūnų, tyliai rypuodama:
„Viešpatie, gelbėk ir apsaugok!
Viešpatie…“
Dabar beliko viena – laukti. Kuo gi dar gali motina padėti sūnui kareiviui? Kuo? Prašyti vado nesiųsti sūnaus į mūšį? O gal melsti priešo nešauti į jos sūnų? Tegu šauna į kitą? Tegu į kitą??.
– Mama, aš grįšiu, tik…
78
…Atleisk, nepavyko tesėti žodžio, – karas… Jo įstatymai galingesni už mano priesaikas ir tavo maldas.
Ir daug kareivių buvo…
Ir nušliaužė per šalį širdin kertanti, sielą stingdanti žinia – „Pranešimas apie žūtį“.
Ir pravėrė savo juodus nasrus tuštumos bedugnė – „Dingo be žinios“.
Ir pakilo iki dangaus motinos klyksmas:
– Sūneli!
Ir, neradęs prieglobsčio, nulėkė šis klyksmas gervėms pavymui į žydrus pasaulio tolius.
Pasaulio, kuriame nėra karo.
– Mama, aš grįšiu…
Iš rusų k. vertė Andrius Patiomkinas
IJA KIVA
žuvusiems Kijeve 2014 metų žiemą
Tau tas karstas, berniuk, tu miegosi jame,
Tau atėmusią šviesą švino kulką sugniaužęs delne,
Mes mirtim netikėjom, mums viltis nežadėjo kančių,
Nežinojom, kad miesto varpai šią akimirką liks be šerdžių.
Mes tavęs neužmiršim, tik tu patikėk atmintim.
Ji išsaugos tą kraują, sujungusį mus su tavim,
Kai sustingsta giesmė, ir gerklėj suledėja malda,
Šalty žodžiai kaip šūviai ir žiemos ataka, kaip tada, –
Ir praėjęs vasaris juodu rašalu graudulį kęs,
Ir ta žvakė ant stalo – niekados niekados neužges.
Iš rusų k. vertė Ramutė Skučaitė
Birželis
Kai pasibaigs šitas mėnuo, sklidinas nenusakomo skausmo,
kai visa, kas man brangu, kai visi man brangiausi išeina,
neatsigręždami atsisveikint, neapkabindami,
o aš jų nepaleidžiu, bučiuoju juos į akis ir nepaleidžiu,
iškvėpdama iš lėto vardus, tarsi muilo burbulus,
glamonėdama rankomis orą, kur jų ką tik stovėta,
šypsodama prieblandoj vakarui, į kurį jie išėjo,
aš staiga prisiminsiu, kad lauke dabar vasara,
sėsiu į paprastą traukinį,
įsipinsiu į plaukus tylaus švelnumo ir meilės kaspinus
ir išvažiuosiu Odeson, žiūrėt į putojančios jūros tolius,
kur niekas manęs nepažįsta, nes viskas ten svetima,
nes mūšos gaudesys ten sudūžta į ilgesio gausmą,
ir smėlys mano kūną paslėps nuo praeities ir nuramins,
ir aš būsiu, galiausiai, laiminga, minga, lai minga…
Iš rusų k. vertė Antanas A. Jonynas
Marius Samavičius. Ratu. 2015
OLEKSIJ ČUPA
2014 08 12
Prieš artilerijos apšaudymą būtinai kyla vėjas.
Tarsi burės plazda ir išsipučia vėliavos
ant pastatų ir blokpostų,
kad nepamirštume, už kokias spalvas sudėsime galvas.
Štai tu stovi. Štai sprogimas prie pat tavęs –
ir Dievas tarsi ištrynė tau atmintį,
ir jau kalasi pelynai degėsiuose ir dykvietėse.
Kai tik pakyla vėjas, vietiniai žino: be paliovos
kanonada dainuos savo lopšinę.
Per miegus nejusime, kaip kieme, užtaikęs kelis sargybinius,
gailiai ir vaikiškai aiktelėjęs,
kaip pakirstas griūna kažkieno mylimasis
dūmams kvepiant tarsi paryčiais nušienauta žolė.
Ir ką? Niekas nė nepažvelgs, kad ir kiek prašytum.
Mano mama, pasigirdus sprogimams, prie sienos
glaudžiasi.
Ir tik matai,
kaip laisvi kariai pasileidžia bėgti,
kaip susiraizgę miesto plaukai – gatvės
iš paskutiniųjų ramina vėją,
kaip laidojami savi.
Iš ukrainiečių k. vertė Irena Aleksaitė
KIM ŽAROV
Langas
Žuvis pati iššoko Kalmiuso krantan.
Jauniklio akyse – tik plieno rūdys.
Ir apsilydęs miesto sniegas ten
saulėlydžio gaisuos paskendęs liūdi.
O naktį kas?
Net šuns benamio šičia neišvysi,
nėr kryžiuose langų žibintų atspindžių,
ir netgi knaipėje naktinėj baigėsi muštynės:
minuoja tiltus prasigėrėliai – nuo pat pradžių.
Pabūklų salvėms kiek prislopus pagaliau,
prieš rytą,
kai dar juoda tamsa visur,
šnabždėsi: „Šiandien truputį ramiau,
Galbūt net langas nesugurs.“
Iš rusų k. vertė A. Patiomkinas
VLADIMIR SENATOROV
Manų minčių valdovas…
Manų minčių valdovas vakar užsuko pas mane,
konjaką gėrė Jis ir partijas visas prapylė nardų,
tada į portretus ant sienos kvietė žengt drauge,
o aš tik sveikinau strėles žemėlapy n kartų.
Tą valandą, kai nesutramdomi Rytai žėrėjo raudoniu,
tądien, kai Viešpaties valia mums sąmonė užtemo,
į šį pasaulį atėjau kaip tuščias lapas, be eilių,
be pinigų ir būsto, be teisių į užuojautą nuo seno –
ir vėlei šitoks sugrįžtu. Ir jau ne pirmąsyk
atgimti priežastį ir progą suteikia Likimas
dar neregėtoj, vien iš žodžių suręstoj šaly,
sudurstytoje iš keistų sapnų pagairėj įkvėpimo.
2015
Iš rusų k. vertė A. Patiomkinas
●
Po kojom gurgžda pliažas šlapias,
slepiuosi po debesimi,
o gerklę gniaužia jūros kvapas,
ir aš tyliu su tavimi
apie miestus, kur žmonės – šmėklos,
ir kur tyla palaima verias,
ten slampinėja rusiška pamėkle
vaiduoklis karas, karas, karas…
Ten pjausto kojas daktaras garbus
grybautojams, kurie minas surankiojo,
ir ten šalikelėj rūdija tankai,
ir ten pasaulis perplėštas perpus.
2015
Iš rusų k. vertė A. A. Jonynas
DANIIL ČKONIJA
●
Paradas valdžiai didybę teikia –
nesužiaumosiu šitos gumos.
Mes šitas vėliavas esam jau laikę –
visa matyta, net ne sapnuos.
Lygiuot, brolyčiai, į dešnę kairę!
Į kairę dešnę, vietoj, laisvai…
Na, kiek dar galim čia lošti kvailį?
Drebinti priešą. Tik kur jisai??
Tik negalvok jau, tapnok sukaitęs,
žiūrėk žavėdamasis į jį,
adyki žingsniais, adyki aikštę!
Jam pasirodys, kad jis vedlys.
Kur jisai veda, ar pasakysiu?
O pats nutuokia, kur taip nuves?
Krūtinę pučia valdžios vagišius,
virš jo žvaigždė jau bebaigia gest…
Iš rusų k. vertė V. Braziūnas
OLEG UKRAINCEV
Smėlėtame paplūdimy
Tuoj spygliuota viela tuščias pliažas
Baigs užželti. Pakrantėje niūriai
Įsirausęs į smėlį blindažas,
Glaudžias minos, kareiviai ir jūra!
Ne miražai čia spindi gražiai –
Andai, tarsi pamėklės atrodę,
Čia prigijo plieniniai ežiai
Ir nutilę smėly tetrapodai.
Saulės taikinyje – smilkinys.
Ir visoj teritorijoj pliažo
Išsilydęs Azovo smėlys
Lydo kūnus šarve kamufliažo.
Tas rugpjūtis, sunkus nuo kaitros…
Mes, nuščiuvę prieš gaudžiančią mūšą,
Kirų kryksmas virš jūros giedros
Ir… grumėjimas tolimo mūšio.
Iš rusų k. vertė A. A. Jonynas
JEVGENIJ ROSIN
SUGNIUŽDYTA. Aidint 152 mm haubicos 2S3 „Akacija“ šūviams
18 varstų nuo mirties mažame chruščioviniame kambarėlyje
Atmintyje išliks vien tavo lūpos įtrūkimas
bei ant seno porankio šiltas saulės zuikutis.
Taip pat ką sakei apie paliegusią mūsų tėvynę,
pavargusi mėgindama paklodėn įsisupti.
Kaip karalius kuždėjai: „Amžino karo nebūna,
netrukus pavargs jie žudyti, deginti, inkšti.“
Bučiuodamas godžiai tavo sielvarto kupiną burną,
gniuždžiau ir žodžius, ir lūpas bejėgiškai minkštas.
Bet už lango, drebančio nuo „Akacijos“ šūvių,
žydinti mūsų siausmo gegužė nelinko tikėti,
kad berniukas, paplūdęs krauju, guli slėptuvėj.
O akacijų kvapas plaukė per mano planetą…
Iš rusų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
