ROSE ZWI

Tremtis į rojų

Rose Zwi gimė 1928 metų gegužės 8 dieną Oachakoje, Meksikoje, iš Lietuvos pasitraukusių žydų šeimoje. Šeima persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką, kai Rose buvo maža mergaitė. 1967 metais būsimoji rašytoja baigė anglų literatūros studijas Vitvaterstrando (Johanesburgas) universitete. Nuo 1988 metų gyvena Australijoje.

Romanas „Paskutinis pasivaikščiojimas Naryškino parke“ pasakoja apie skaudų rašytojos šeimos, o drauge ir daugelio žydų likimą. R. Zwi į tvirtą teksto audinį supina holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimus, archyvų ir įvairių dokumentų medžiagą, senas fotografijas, savo šeimos patirtį. Rinkdama medžiagą knygai ji buvo atvykusi į Lietuvą, aplankė ir tėvų gimtąją Žagarę, pirmą kartą pasivaikščiojo Naryškino parke, po kurį iki tol ją vedžiojo tėvo ir kitų išeivių prisiminimai. Pateikiame romano ištrauką.

 

Užaugau apsupta emigrantų, kurių dainos ir pasakojimai dvelkė namų (der heim) ilgesiu, todėl Lietuva neišvengiamai tapo ir mano „namais“. Žmonės pasakojo ne tik apie miškus ir laukus, pasivažinėjimą rogutėmis ar žemuogių rinkimą. Kai tėvai kalbėdavo apie tuos laikus, kuomet buvome ištremti (ven men hot unz arausgeshikt), drauge su jais išgyvendavau tremties dramą: girdėjau stepėmis riedančių gyvulinių vagonų dundesį, jutau karštį, alkį, troškulį, baimę ir nerimą dėl to, kur pakliūsime. Prekiniai vagonai dar ir dabar man kelia siaubą.

Kai kilo Pirmasis pasaulinis karas, mano tėvui Geršonui buvo dvylika, mama Ševa keliais mėnesiais jaunesnė. Vokiečių kariuomenei 1915 metais artinantis prie Lietuvos, daugiau kaip 120 metų šalį valdžiusi caro valdžia paskelbė įsakymą, pagal kurį visi prie fronto linijos įsikūrusiuose miestuose ir miesteliuose gyvenantys Lietuvos žydai turėjo būti ištremti. Juos laikė potencialiais vokiečių bendrininkais, ypač dėl to, kad žydai kalbėjo jidiš kalba – ta kalba, kuri susiformavo vokiečių kalbos pagrindu viduramžiais. Etiniai lietuviai nebuvo tremiami.

Nebuvo lengvas žydų gyvenimas ir caro valdymo laikais. Vien Nikolajaus I valdymo metais, nuo 1825 iki 1855 metų, išleista daugiau kaip šeši šimtai prieš žydus nukreiptų įstatymų. Vieni nurodė, kad žydus reikia išvyti iš miestų ir kaimų, kuriuose gyveno ištisos jų kartos. 1827 metų rugpjūtį išleistas karo prievolės įstatymas įpareigojo žydų bendruomenes į tarnybą caro kariuomenėje pasiųsti jaunuolius nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų. Tokia tarnyba truko dvidešimt penkerius metus. Jeigu žydai vėluodavo vykdyti šį pražūtingą įstatymą, juos užpuldavo ginkluotos gaujos – khappers. Jie grobdavo jaunuolius be atrankos, dažnai jiems pakliūdavo net aštuonmečiai ar devynmečiai vaikai. Retai kada bepavykdavo pamatyti šiuos vargšus žydų vaikus kareivius, vadinamus Nikolaiyevske soldaten. Jie arba mirdavo pakeliui į tolimiausius Rusijos imperijos kariuomenės postus, arba buvo verčiami priimti krikščionybę.

Pasakojama apie Žagarės rabiną Elijahu Šikas, kuris XIX amžiuje, vaizdžiai tariant, pasipriešino šiam įsakymui. Šis atkaklus neturtingų ir bejėgių žmonių gynėjas paprieštaravo, kai vietos žydų bendruomenės taryba į caro kariuomenę atrinko vaikus iš neturtingų šeimų, o turtingųjų vaikus apgynė. Sužinojęs, jog vargšai vaikai uždaryti bendruomenės centre (kahal shtiebl), jis stvėrė kirvį, surinko neturtingų žydų būrelį, nusiaubė centrą ir išlaisvino vaikus. Jis paslėpė juos savo namuose ir saugojo tol, kol į rekrūtus grobiantys agentai išsinešdino iš miesto.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje buvo išleistas kiek švelnesnis karo prievolės įstatymas: pagal jį vienas iš šeimoje augančių sūnų privalėjo tarnauti kariuomenėje. Nuo šios prievolės buvo atleisti šeimos maitintojai ir vienturčiai sūnūs. Mano senelis iš tėvo pusės kovojo 1904 metų Rusijos–Japonijos kare. Senelis iš motinos pusės tapo vieninteliu sūnumi po to, kai vyresnįjį jo brolį „įsivaikino“ savo vaikų neturėjusi teta. Daug jaunų vyrų paliko šalį nesulaukę šauktinių amžiaus. Kita vertus, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jie noriai tarnavo tautinėje kariuomenėje.

Žinodami apie žydų gyvenimą caro valdymo metais, nebesistebime, kad 1915 metais Lietuvos žydų bendruomenę kaustė baimė ir nerimas: jiems buvo įsakyta per dvidešimt keturias valandas susirinkti artimiausioje geležinkelio stotyje. Naktį prieš tai Geršonas ir jaunėlis brolis Leibas kieme už namo iškasė duobę. Tamsiuose kampeliuose žvilgėjo sniegas, nors žemė dar nebuvo įšalusi. Freidė, mano senelė, raudodama dėjo į duobę varinius puodus, samovarą, grūstuvę ir piestą, žalvario žvakides. Ji klausė, ar kada nors dar sugrįš į savo namus.

Kitą dieną daugiau kaip 500 Žagarės žydų pėsčiomis arba vežimais patraukė į geležinkelio stotį. Kaip pakliūva jie buvo suvaryti į gyvulinius vagonus ir išgabenti į atokiausias Rusijos vietas, pasitaikydavo, kad motinas atskirdavo nuo vaikų, vyrus – nuo žmonų, jaunuolius – nuo senių. Kai kurios šeimos vėl susitiko po karo, tačiau buvo ir tokių, kurie niekada nebeišvydo artimųjų. Daug mirė nuo vidurių šiltinės ir kitų ligų ilgoje kelionėje pietryčių kryptimi į Ukrainą.

Varginančioje kelionėje antisanitarinėmis sąlygomis praleidę kelias savaites jie pagaliau atvyko – išsekę ir sutrikę – į Berdianską, uostą Azovo jūros pakrantėje. Miestas, įsikūręs derlingose žemėse, buvo labai populiarus pajūrio kurortas, su likusia Rusijos imperijos teritorija jį jungė didžiulis geležinkelių tinklas. Turistai plūdo čia pasimėgauti garsiosiomis purvo ir druskų voniomis. Šįkart traukiniai atgabeno ne poilsiautojus, o pabėgėlius. Kai jie klupinėdami išlipo iš gyvulinių vagonų vedini alkanais ir verkiančiais vaikais, juos pasitiko komiteto nariai, kurių akys žvelgė su gailesčiu ir pasibjaurėjimu.

Berdianske gyvenusius Rusijos žydus su štetlo broliais siejo tik religija. Nors šie žydai išsaugojo religinę ir kultūrinę tapatybę, visgi jie įsiliejo į klestintį miesto prekybinį gyvenimą. Iš pat pradžių pabėgėliai pajuto prieštaringus jausmus geradariams, nes šie labdarą teikė be jokios šilumos.

Mano tėvą ir jo šeimą apgyvendino apleistuose kariuomenės barakuose; mamos šeima drauge su kitais pabėgėliais pateko į bendrą salę. Buvo įrengtos virtuvės, išdalinti rūbai ir patalynė. Pabėgėliai (bezhintzes) – taip šiuos žmones vadino Berdiansko žydų bendruomenė. Šis naujas žodis papildė jų skurdų rusų kalbos žodyną. Jie kalbėjo jidiš kalba, meldėsi hebrajų kalba, lietuvių kalbą mokėjo tiek, kad galėjo turguje derėtis su valstiečiais, o rusų kalbą suprato prastai. Juk mokėsi jie hebrajų kalba tradicinėse mokymo įstaigose savo štetle.

Panašiai kaip plinta anoniminiai anekdotai, imtos kurti dainos, atskleidžiančios pabėgėlių kančias ir sunkumus. Žemu, džeržgiančiu balsu Geršonas dainuodavo dainą, sukurtą pagal devyniolikto amžiaus liaudies dainą apie žydą, patekusį rekrūtu į caro kariuomenę. Dainoje tremties sunkumai parodomi kaip kontrastas namų šilumai ir saugumui, šabo žvakių liepsnoms ir tradiciniams šabo patiekalams. Ir kareivis, ir bezhintzes maitinosi sielvarto duona.

Prabėgus kelioms savaitėms, vieni ėmėsi savo amato, kiti dirbo tokį darbą, koks tuo metu pasitaikė. Geršono šeima iš barako persikėlė į vargingą miesto kvartalą ir apsigyveno palaikiame namelyje. Kaip ir daugelis šeimų, jie glaudėsi viename kambarėlyje. Jie laikėsi nuostatos nisht onkumen on shtetl – nepriklausyti nuo miesto, nuo labdaros.

Šiltoje derlingoje žemėje maisto netrūko. Nebrangiai buvo galima nusipirkti to, kas štetle laikyta prabanga: vynuogių, apelsinų ir pomidorų, taip pat arbūzų bei juodos duonos. Azovo jūroje nestigo plekšnių. Vaikai atsigavo. Štetle pagrindinis maistas buvo silkė su bulvėmis, o dar dažniau – bulvės be silkės. Įvairesnio maisto atsirasdavo tik per šabą arba religines šventes, tada, pasak Geršono, gaudavai bulvių plokštainio.

Vaikai daug lengviau prisitaikė tremtyje negu jų tėvai. Berdianske jiems atsivėrė naujas nuostabus pasaulis. Jie lankė pasaulietines mokyklas, ten mokėsi skaityti ir rašyti rusų kalba. Jie vaikščiojo ūksmingomis gatvėmis, kvėpė baltųjų akacijų aromatą ir nesigailėjo kažkur toli paliktų namų, kuriuos prisimindavo nebent tada, kai norėjo palyginti savo medinius namus ir purvinas gatves su akmeniniais šio didmiesčio pastatais ir grįstomis alėjomis. Nugalėję pirmapradį drovumą, vaikai nuklysdavo toli už bendruomenės ribų, į tas vietas, kurios atrodė stebuklingos. Uoste jie stebėdavo, kaip darbininkai krauna į garlaivius javus, žiopsodavo į elegantiškus turistus, įeinančius į prabangius viešbučius, išsirikiavusius pajūryje, ir iš jų išeinančius, spoksodavo į parduotuves, prekiaujančias prabangiais daiktais, kurių pavadinimų jie nežinojo, žavėjosi vežimais, kurių netraukė arkliai ir kurie zujo medžiais apsodintomis gatvėmis.

Mano mama pasakojo: „Anksčiau mes tik vieną kartą matėme automobilį. Kai jis važiavo Raktuvės gatve Žagarėje, visi vaikai bėgo paskui ir šaukė: „A meshugener vogen! A meshugener vogen!“ Tikrų tikriausias pašėlęs vežimas, stebuklingas vežimas, kuris juda, net jei jo netraukia arkliai.

Iš pradžių vaikai su pagarbia baime žvelgė į beribę jūrą, kuri Kerčės sąsiauriu jungėsi su Juodąja jūra, tačiau netrukus ji tapo vaikų žaidimo aikštele. Vasarą jie siausdavo paplūdimyje ir vandenyje, nuo gruodžio iki kovo mėnesio čiuožinėdavo pačiūžomis užšalusiu jūros paviršiumi.

Tėvai matė, kaip vaikų oda įgauna sveiką atspalvį, kaip jie atsikrato štetle turėto drovumo, todėl sakydavo: „Kaip gojai.“ Vaikai augo pasitikintys savimi, sveiki ir raudonskruosčiai. Tik keletas vyresnio amžiaus žydų kalbėjo ir skaitė rusiškai. Kai prireikdavo bendrauti su carinės valdžios įstaigomis, vaikai tapdavo vertėjais. Tuomet vyresnieji bambėdavo: „Kiaušiniai moko vištas.“ Žydai bijojo valdžios atstovų, kareivių ir policijos, o ši baimė buvo visiškai pagrįsta. Uniformomis su blizgančiomis sagomis vilkinčius grėsmingus valdininkus jie vadindavo kneppeldikke, knepplech. Šie žmonės savo rankose turėjo nepagrįstai didelę valdžią ir galėjo lemti žydų gyvenimą.

Geršonas prisiminė: „Nedaug ką būtum pasiekęs be kyšių. Mes netgi susimokėjome už teisę būti ištremti.“ Jis papasakojo istoriją, kuria galbūt galima ir suabejoti: kaip karštą ir tvankią dieną traukinys staiga sustojo beribių Rusijos stepių viduryje. Išsiveržę iš perpildytų vagonų žmonės išvydo traukinio mašinistą. Šis vaikštinėjo palei traukinį ir plaktuku kaleno į ratus.

Žmonės klausinėjo:

– Kas nutiko?

Mašinistas paaiškino:

– Ratai nesisuks. Juos reikia patepti.

Az men schmirt, geit es, – atsiduso pabėgėliai ir ėmė rinkti pinigus kyšiui. Jeigu patepsite, ratai suksis.

Skurdas sutrumpino nerūpestingą vaikystę. Po bar micvos berniukai tapdavo siuvėjų, kirpėjų, batsiuvių ar dailidžių mokiniais. Mergaitės padėdavo motinoms prižiūrėti mažesnius vaikus arba mokydavosi siuvėjos, mezgėjos ar skrybėlaičių gamintojos amato. Sulaukęs dvylikos metų Geršonas po pamokų darbuodavosi kirpykloje. Jaunesnysis mamos brolis Icė pasisiuvo kostiumą bar micvos apeigoms. Tik nedaugelis galėjo tęsti mokslus. Tačiau išsviesti į platų kunkuliuojantį pasaulį jie noriai ėmėsi to, ką jis galėjo pasiūlyti.

Vakarais jie burdavosi arba į lavinamuosius ratelius, kuriuos organizuodavo Bundas, Visuotinė žydų darbininkų sąjunga, arba į sionistų grupes, kurios buvo labai įvairios: nuo kraštutinių religinių sektų, pranašaujančių naują erą, iki kairiosios pakraipos grupių, skelbiančių, kad atpirkimą galima pelnyti darbu Palestinos žemėje. Bundo šalininkai sionizmą atmetė. Anot jų, vienintelė išeitis, galinti išspręsti žydų problemą, – socializmas. Tik socializmas paniekintųjų, tarp kurių atsidūrė ir žydai, pasaulyje gali atkurti lygybę ir orumą.

Geršonas ir jo draugai vakarais lankė rusų literatūros ir istorijos paskaitas, dainavo choruose, o tai stiprino artėjančių pokyčių nuotaiką, kuri sklido ir platesniuose visuomenės sluoksniuose. Jie neabejojo, jog senoji represinė sistema greitai žlugs, jos vietą užims teisinga visuomenė, o šiai kaitai labai reikalinga jų pagalba.

Visą laisvalaikį Geršonas praleisdavo Žydų darbininkų klube: skaitė bibliotekoje arba klausėsi paskaitų. Tėvas Simonas užtiko po Geršono čiužiniu revoliucines brošiūras ir jas sudegino.

– Ar žinai, kas nutinka su tais žmonėmis, kurie kelia revoliucijas? – šaukė tėvas karšdamas Geršonui kailį.

Simonas žinojo, kas laukia revoliucijas keliančių žmonių. 1904 metais jis kariavo Rusijos–Japonijos kare. Šis karas paskatino spalio revoliuciją, kilusią 1905 metais. Per Rusijos imperiją nuvilnijo sukilimų banga. Vienas kilo ir Žagarėje, kur vietos revoliucionieriai, kurių daugumą sudarė žydai, įkūrė trumpai tegyvavusią Žagarės Respubliką. Caro valdžia reagavo greitai ir negailestingai. Pasiųstas generolas Orlovas ir jo kazokai nusiaubė žydų namus ir sumušė šimtus žmonių. Vyrus uždarė sinagogoje ir, grasindami nužudyti bei kankindami, siekė išgauti, kur slepiasi revoliucionieriai. Visi tylėjo. Juos išlaisvino tik tada, kai bendruomenė sumokėjo 4 500 rublių baudą. Revoliucionierių laukė daug liūdnesnis likimas. Siuvėjas Zemakas Esinas buvo nušautas. Socialistu vadintas Riteris buvo nužudytas Rygos kalėjime. Kitus arba negyvai nukankino, arba ištrėmė į Sibirą. Nedaugeliui pavyko išsigelbėti, jie perėjo sieną ir pabėgo. Tarp jų – ir moteris Rifka Kreiger, kuri buvo išsiuvinėjusi Žagarės Respublikos vėliavą. Geršono motina verkė ir maldavo jį užbaigti socialistinę veiklą: „Tave nušaus, o mus ištrems į Sibirą.“ Tačiau niekas: nei tėvo mušimas, nei motinos maldavimai, – nepadėjo, Geršonas ir toliau lankė Bundo susirinkimus. Geršonas nuramino mamą, o politinius leidinius paslėpė saugesnėje vietoje. Šešeriais metais už Geršoną vyresnis Leibas dievino savo brolį.

Pirmuosius dvejus metus tremtis apsaugojo pabėgėlius nuo karo. Tačiau netrukus karas juos pasivijo. Kai 1917 metais Vokietija sutriuškino carinę Rusiją, čia kilo revoliucija. Pasinaudoję chaosu ukrainiečiai paskelbė nepriklausomą Ukrainos Respubliką. Gyvavo ji neilgai. Pasirašiusi taikos sutartį vokiečių kariuomenė pasitraukė iš šalies, o naujoji komunistų vyriausybė, panašiai kaip anksčiau carinis režimas, atsisakė pripažinti ukrainiečių nepriklausomybę, nes nenorėjo prarasti derlingo regiono. Po daugybės mūšių, iš kurių viename Ukrainos pusėje kovojo ir anksčiau prieše laikyta Lenkijos kariuomenė, Raudonoji armija nugalėjo pasipriešinimą, 1919 metų gruodį buvo paskelbta Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika. Tačiau mūšiai tarp Raudonosios armijos ir baltagvardiečių stiprėjo ir netrukus kovos garsai pasiekė Berdiansko apylinkes.

Nors jaunuomenė ir labai nenorėjo išvykti, pabėgėliai paprašė leidimo grįžti į Lietuvą. „Jeigu laimės bolševikai, mus kaip kapitalistus sušaudys, o jeigu nugalės Baltoji armija, mus kaip bolševikus pakars“, – taip manė žydai.

Po daugelio metų Geršonas man pasakojo: „Juk galėjau nepaklusti tėvams ir pasilikti, tačiau sulaukęs šešiolikos netikėtai tapau šeimos maitintoju. Mano tėvas susirgo gerklės vėžiu, o mama laukėsi šešto kūdikio.“

Kai tik pavyko gauti vietas traukinyje, jie išvyko iš Berdiansko. Taip baigėsi ketverių metų tremtis rojuje.

 

Iš: Rose Zwi. Last Walk in Naryshkin Park. North Melbourne: Spinifex Press, 1997

Vertė Aušra Lukšaitė-Lapinskienė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.