Kodėl kalbi su manim be pagarbos

Labai nelengva matyti, kaip vysta tėtis. Atrodo, kad pamažu lieka tik džiūstančio medžio šakos. To medžio, kuris dar visai neseniai vedė kad ir nedidelius, bet rausvus obuoliukus. Dar vos prieš mėnesį jis kalbėjo, kaip išgis, dar turi neatliktų darbų, ir nieko nesakiau, nes nenorėjau žudyti vilties. Bet prieš keletą dienų kažkokioje savo minčių raizgalynėje išvedė vieną labai tikrą tiesą: „Iš nieko atsiradau, į nieką ir nueisiu.“

Matau, kaip kas dieną vis tamsėja sąmonė. Kaip neatsimena, ar gėrė vaistus ryte, ar ne. Kaip paskui neatsimena, kad jau šiandien jį lankėm. Bijau, kad ateis diena, kai neprisimins ir mūsų. Iš vienos savo draugės esu girdėjusi istoriją apie jos močiutę, kuri klausdavo, kas šita miela ponia. Viena moteris pasakojo, kad kai ji ateidavo aplankyti savo senelio, jis kartu gyvenančios dukters teiraudavosi, kas tas jaunuolis, atėjęs į svečius. Pažįstama moteris pasakojo dar labiau tragikomiškai liūdną atsitikimą iš senukų gyvenimo. Močiutė lieja viso gyvenimo nuoskaudas savo temstančios atminties sutuoktiniui. O jis, išklausęs visą tiradą, pasiteirauja: „Ar tavo vyras dar gyvas?“ Istorijos apie vaikų nepažįstančius tėvus tarp savo bendraamžių nesu girdėjusi. Bet gali ateiti laikas, kai tai stosis realiais įvykiais tiesiai man prieš akis.

Žaviuosi ligoninės, kurioje slaugomas mano tėtis, personalu ir norėčiau juos pagerbti tikrąja nuoširdžia pagarba už jų gerumą ir kantrybę. Net nežinau, kaip tai padaryti, ko gero, tiesiog pasakyti ačiū, nes ditirambai nuolankiai ir kantriai prausiantiems, valgydinantiems ir slaugantiems tuos, kurių kiekviena diena yra skausmuose iškentėta pergalė prieš mirtį, skambėtų juokingai ir neadekvačiai iš tokių smulkių karoliukų – taip reikalingų buities darbų – suvertai kasdienybei.

Vos ne kasdien matydama ligonius, kurie ne visada suvokia, kad jau apsišlapino ar apsiterliojo nosį kai kuo kitu, mąstau – orumui čia jau vietos nėra, tik elementari higiena. Bet etiudas įvyksta tiesiog mano akyse. „A čio ty so mnoi govoriš bez uvaženija?“ – sako ligonis sesutei. Dvi savaites, kiek vaikščiojau, negirdėjau jo kalbančio. Po insulto gulėjo tylomis. Nevaikšto. Bet staiga sugalvojo kelti kojas per aukštą specialios lovos atkaltę. „Nelipk, – prašė jo slaugytoja. – Dabar kitus ligonius prausiame, tada pas tave ateisime.“ Ir turbūt neįmanoma kantriau ir pagarbiau. Vis dėlto tada supratau – orumas yra stipriau už visus baisumus, nešvarą, o gal net – ir už mirties baimę.

Prisimenu skaitytas istorijas apie žydus, kuriuos vedė sušaudyti. Kodėl net ir tuo atveju, kai jų būdavo kelis ar net keliasdešimt kartų daugiau nei budelių, jie nesipriešino ir nebėgo? Apie tai, kad ir tada žmonės tuo stebėdavosi, neseniai skaičiau Marcelijaus Martinaičio biografiniuose užrašuose „Mes gyvenome“. Ir pagalvoju – argi tai nėra orumas nesipriešinti kvailybei, nužmogėjimui, mirčiai, kai beveik nėra jokios tikimybės, kad kažką gali pakeisti? O paprastesnėse gyvenimo situacijose neeikvoti energijos ginčams, įrodinėjant savo tiesas, ir taip išlikti savimi?

Kartais labai niežti nagus nuo ko nors nusikopijuoti patogų elgesį, bet to nusikopijavimo niekaip nenuslėpsi, kalkę atpažins netgi tokie patys nusikopijuojantys. Kai kopijuoji, ten nėra nei tavo norų, nei jausmų. Apie tai, kad jausmas, noras ir veiksmas yra susieti ištisine grandine, visai neseniai perskaičiau vienoje knygoje. Jei neatpažinsi ir neįvardysi savo jausmo, nesužinosi, ko nori, o nežinodamas, ko nori, nežinosi, ką daryti. Jokios mistikos, paprasta loginė seka, bet ji man buvo didelis atradimas.

Vakarykštė situacija mane išgąsdino. Tėtis pasivėdėjo mane ligoninėje į koridorių ir sako, kad iš stalčiaus jam dingo pinigai, daugiau nei viena pensija. Kažkaip labai man jo pagailsta, nuliūstu, sutrinku ir nežinau, ką daryti. Net jeigu ir dingo, tiek to tų pinigų. Bet kaip graudu žiūrėti į tėtį. Kalbamės, kaip, kas, kur. Sakau, visada nesaugu ligoninėje laikyti brangius daiktus. Nežinojau, sako jis, matai, padariau klaidą, o dabar kentėt tenka. Tiek to tų pinigų, tėte. Einam koridoriumi ir net nepatogu nuo tos situacijos prieš seseles, daktarus, palatos kaimyną. Su seseria sakom, kad mamai davė pinigų sumokėti už komunalines. Kažkaip neatsimenu, iš lėto sako. Gal niekas ir nedingo.

Sirgdamas tėtis pasidarė toks mažutis, susikūprinęs, plonomis kojytėmis tipena koridoriumi, lydi mus liftų link. Akys tokios truputį naivios, truputį išsigandusios, prašančios pagalbos – kaip sesers dviejų mėnesių kačiuko. Balsas prislopintas, vos girdisi, sunku suprasti žodžius. Toks gniutulas gerklėj susispaudžia. Bėgu į liftą ir mojuoju iš jo. Kiekvieną kartą taip išeidama galvoju, kaip jis iki palatos nueis, kaip šūktels iš skausmo guldamasis į lovą, atsiguls.

Kartais tiesiog prisiverčiu jausti. Tiksliau, galvoju, ką jaučiu, kai kiti man ką nors sako ar daro. Pavyzdžiui, viena giminaitė teiraujasi, kaip gyvena mano tėvai. Pasakoju apie tėtį, kad nuo vasaros pablogėjo, kad ligoninėse, kad… Nieko nepadarysi, sako, AMŽIUS. Tarsi tas žodis AMŽIUS atpirktų visas kaltes. Nubrauktų visus mano jausmus. Tarsi buhalteriškai suskaičiuotų, kiek visko IŠ VISO buvo, nepalikdamas jokios perspektyvos, ir nurašytų tai, kas nepataisoma. Man skaudu – kas, kad amžius, tai mano TĖTĖ. Ne radijas, kuris sugedo, ir ne nusėdęs akumuliatorius. Tėtė sako, kad tai, kas su juo vyksta, tai ne gydymasis, o tik „dabuvimas“. Po kelių dienų priduria – bet dar taip norisi pabūti.

Po viso to atsitikimo su pinigais sakau: tėte, tai ir mūsų kaltė, kad nepažiūrėjom, kas ten jūsų piniginėje, nepaklausėm, nepaėmėm. Sakau, paimsiu, kas dabar yra. Tai dabar jau paimk, sako. Ir raktus nuo buto laiko spintutėje. Sakau, paimsiu ir juos. Gerai, sako, kai važiuosiu namo, pasiimsiu.

Viskas, ką iki tol parašiau, banalu. Ne tai, kas buvo, bet kaip papasakojau. Mano tėtis mirė. Skaičiau psichologų komentarus, kad artimieji vengia pripažinti mirties faktą, todėl sako „paliko, išėjo, atsisveikino“, kad tik dar pasiliktų bent mažutę viltį…

Kažkaip viduje žinojau, kad anapusybė artinasi. Kai pabudo po trijų parų narkozės, tą valandą reanimacijoje visaip bandžiau suprasti, ar mus pažįsta. Taip ir paklausiau. Ir turbūt kvailesnio klausimo dar niekam nesu uždavusi. Panašiai lyg savo ką tik gimusios dukros būčiau pasiteiravusi, ar žinai, kad aš tavo mama. Tėtė tada papurtė galvą, bet, net ir norėdamas, linktelėti nebūtų galėjęs, nes burnoje buvo didžiulis plastmasinis aparatas. Kitą dieną kvėpavimo aparatas jau buvo išimtas. Tėtė vis kartojo: „Aš jaunas, jaunas, jaunas.“ Mama tada paklausė: „Tai kiek tau metų? Dvidešimt?“ – „Ne, devyniolika.“ Ir jau tąkart atsisveikino. „Šiandien aš mirsiu. Rytoj manęs jau čia nerasite“, – pasakė. Antroji dalis buvo tiesa.

Atsisveikinimo kelionė skyriuje truko dar savaitę. Dabar žinau, ką reiškia stovėti mirties prieangyje. Pirmomis paromis tėtė nuolat prašė laikyti jį už rankos. Ranka pavargdavo. Vieną kartą įgrūdau susuktą popierinę nosinaitę. „Laikyk už rankos“, – tuoj pat pareikalavo. Kitą kartą net ir belaikydama pusiaumiegyje išgirdau jo griežtą „už rankos laikyk“. Sakau, laikau, tėte, kaip dar labiau galiu laikyt? Sako, o tu ilgai laikyk.

Budėjom dieną naktį pakaitomis su sese, bet kartais atrodė, kad pati tuoj neteksiu jėgų. Kai dabar pagalvoju, tėtė buvo atkaklus gyventi.