Kelcų pogromas: „Dėkojau Dievui, kad mano tėvai žuvo dujų kameroje“

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Anne Marie Roviello[1] teigimu, blogis, ištinkantis žmones, paveikia abi puses, tiek auką, tiek budelį. Kad išsaugotų kasdieninio gyvenimo normalumo iliuziją, abu yra priversti represuoti blogio paveiktą asmenybės dalį, kad iš šios nuskausmintos asmenybės dalies nebegautų jokio liudijimo apie patiriamą blogį. Represavimas niekada nėra vienkartinis, baigtinis veiksmas – tai yra nuolatinis procesas, tai yra visą gyvenimą besitęsianti kova, į kurią ne savo noru įtraukiami ir aplinkiniai – artimieji, sutuoktiniai, vaikai. Tai sukuria ypatingą susvetimėjimo rūšį, kai žmogus, represuodamas savo atmintį ir su tuo susijusią asmenybės dalį, tampa svetimas ir nepažinus sau pačiam. Kalbėjimas apie blogį yra tiek pat skausmingas, kiek ir išlaisvinantis – tokios nuostatos laikėsi ir 2016 m. sukurto filmo „Bogdano kelionė“ („Przy Planty 7/9“) kūrėjai Michałas Jaskulskis ir Lawrence’as Loewingeris, nagrinėdami, kaip siaubingi dalykai, nors ir išstumti į užmarštį, veikia kelių kartų gyvenimus.

****

Kelcai – miestelis Lenkijos pietuose. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta visa Kelcų žydų bendruomenė, sakoma, Kelcai buvo „visiškai etniškai išvalyti“. Po Antrojo pasaulinio karo 1946 m. į Kelcus grįžo apie 150 Holokaustą išgyvenusių žydų – vieni iš jų grįžo iš koncentracijos stovyklų, kiti karą praleido Rusijoje. Vietos valdžios sprendimu jie buvo apgyvendinti trijų aukštų name, esančiame prie Silnicos upės, adresu Planty 7/9. Karo siaubas baigėsi, žmonės gyveno geresnės ateities viltimis, tačiau netrukus jų planus sujaukė keistas dalykas. Tų pačių metų liepos 1 d. Kelcuose dingo aštuonmetis berniukas Henrykas Błaszczykas. Po poros dienų berniukas grįžo, o tėvams pasakė, kad kažkoks vyras esą laikęs jį rūsyje ir kad tas vyras yra žydas. Tėvas su berniuku išėjo į policijos komisariatą, o einant pro namą Planty 7/9 berniukas parodė į kieme stovintį vyrą ir pasakė, kad tai jis.

Nors pagrobimo versija policijos greitai buvo paneigta (Henrykas Błaszczykas pirmąjį viešą interviu davė tik 1998 m.), tarp žmonių pasklido gandai apie grobiamus vaikus ir ritualines žmogžudystes. Liepos 4 d. rytą Planty 7/9 gyventojai pamatė aplink pastatą besibūriuojančius žmones. Į langus pradėjo skrieti akmenukai, minia vis augo, o netrukus pareikalavo, kad minėtame name gyvenantys žydai išeitų, – tie, kurie nepakluso reikalavimui, buvo nušauti patys pirmieji, kiti buvo stumiami nuo laiptų, tempiami žemyn, sumušti ir suvaryti į kiemą. Prie pogromo prisidėjo ir smurto proveržio slopinti atsiųsti pareigūnai, netrukus link Planty 7/9 pajudėjo metalo liejyklos „Ludwików“ darbininkai, ginkluoti metaliniais strypais, 30–40 žmonių grupė, o tada, liudininkų teigimu, prasidėjo skerdynės – žmonės buvo metami iš balkonų, žemyn galva nustumiami nuo laiptų, mušami metaliniais strypais, mėtomi į upę, daužomi akmenimis.

„Bogdano kelionė“

Pasakoja Baruchas Dorfmanas: „Bandžiau ištrūkti pro vartus, kažkas ėmė šaukti: „Žydas, žydas“, pradėjo mušti mane akmenimis, ginklų vamzdžiais, daužė man galvą, išmušė dantis.“

Pasakoja Miriam Guterman: „Lig šiol girdžiu pagyvenusio vyro balsą: „Ką aš jums blogo padariau, ką aš jums blogo padariau?“ Vietoj atsakymo buvo: „Užsičiaupk, bjaurus žyde“, jį nustūmė nuo laiptų ir nutempė žemyn galva.“

Per keletą valandų, buvo nužudyta apie 40 žmonių (vienuose šaltiniuose minima 38, kituose 42 žmonės), 80 sužeista. Minios smurtą tos pačios dienos 15 val. sustabdė iš Radomo ir Varšuvos atsiųstos ginkluotosios pajėgos. Liepos 9–11 d. buvo areštuota 12 civilių, 9 iš jų nuteisti mirties bausme, 3 – laisvės atėmimo bausme. Kelcų vaivadijos policijos viršininkas majoras Wiktoras Kuźnickis buvo nuteistas vieniems metams už tai, kad „neužkirto kelio minios smurtui“.

Per 40 komunistinio režimo metų pogromas buvo draudžiama tema – sovietinė valdžia nenorėjo pripažinti, kad nesugebėjo užtikrinti tvarkos ir stabilumo, žmonės nenorėjo kalbėti dėl gėdos ir kaltės, Bažnyčia taip pat nenorėjo kalbėti. Nuo nepatogios atminties buvo atsitveriama sąmokslo teorijomis, esą pogromas – tai sovietinių spec. tarnybų provokacija, skirta diskredituoti Lenkijos nacionalistų antikomunistinę laikyseną, esą mirusių žmonių kūnai iš anksto buvo sunešti į pastatą, iš anksto parengti karstai ir pasiruošta laidotuvėms taip, lyg kažkas iš anksto būtų apie jas žinojęs. Sovietinių spec. tarnybų įsitraukimo teorija lig šiol nepaneigta – Prinstono universiteto profesorius Janas Tomaszas Gorssas  knygoje „Baimė“ (2006) laikosi nuomonės, kad spec. tarnybos galbūt prisidėjo inicijuojant pogromą, tačiau tai niekaip nepaneigia smurtavusios minios kaltės ir atsakomybės.

Istoriko Mareko Maciągowskio ir Jungtinės metodistų bažnyčios pastoriaus Januszo Daszutos teigimu, pogromo istorija yra didžiojo tylėjimo istorija. Kalbama, kad pirmas neformalus Kelcų pogromo paminėjimas vyko jau 1981m., bet tikroji atminties revoliucija prasidėjo, kai 2000 m. Bogdanas Białekas, žurnalistas ir psichologas, kartu su Jungtinės metodistų bažnyčios pastoriumi Januszu Daszuta nusprendė organizuoti Didįjį atminimo ir maldų maršą. Organizatoriai nutarė niekam nedaryti spaudimo, kad ateitų tiktai tie, „kuriems reikia, – kaip pasakė pats Bogdanas, – net jei ateičiau tik aš ir mano brolis, tai vis tiek būtų Didysis atminimo ir maldų maršas“. Maršas tapo kasmetiniu renginiu ir – svarbiausia – daugiau nei vien tik formaliu ritualu, tai tapo reiškiniu, kuris privertė bendruomenę prisiminti ir iš naujo įvertinti savo praeitį, tapo pagrindu dar kartą susitikti tragedijos paveiktiems žmonėms, šiandien išsibarsčiusiems Lenkijoje, JAV, Izraelyje, ir suteikė progą apmąstyti, kaip prieš pusę amžiaus įvykęs blogis paveikė tuos, kurie vienu ar kitu būdu jame dalyvavo.

Kaip Kelcų pogromas paveikė tuos, kurie jį išgyveno? Tyrėjų teigimu, trauminis patyrimas visų pirma yra radikalaus bejėgiškumo pojūtis – pasaulis tampa nenuspėjamas, pažeidžiami bendražmogiški pasitikėjimo principai, o asmuo praranda bet kokią įtaką ir kontrolę aplinkos atžvilgiu. Potrauminiu laikotarpiu viena esminių užduočių yra asmeninės autonomijos, galios pojūčio ir pasitikėjimo ryšių atkūrimas. Todėl ypač gąsdinantis yra klausimas, kaip jaučiasi žmogus, kuris, išgyvenęs Holokaustą, yra vos neužmušamas savo paties namuose. Perfrazuojant populiarų anglų kalbos posakį „žaibas netrenkia du kartus“, galima klausti: kaip jaučiasi žmogus, į kurį žaibas trenkia du kartus? Kitas dalykas – vienas esminių trauminės patirties aspektų yra pasitikėjimo praradimas. Žmonėms lengviau pakelti traumas, kurios yra neasmeniškos, – karą, žemės drebėjimą, gaisrą ir visa kita, kam galima rasti natūralų ir logišką paaiškinimą bei priežastis, kitokias nei konkrečių žmonių ir asmeniškai į tave nukreiptas piktavališkumas. Būtent dėl šių priežasčių Kelcų pogromas man yra ultimatyvaus siaubo ir blogio išraiška.

Pasakoja Baruchas Dorfmanas: „Aš išgyvenau karą, badą, šaltį, buvau alkanas ir nuogas, bet tik čia, būtent čia (pogromo metu), jie mane palaužė, 100 proc. palaužė.“

Pasakoja Miriam Guterman: „(Pogromo metu) aš dėkojau Dievui, kad mano tėvai žuvo dujų kameroje, kad jiems nereikia viso to matyti.“

Kalbama, kažkada Theodoras Adorno esą klausęs, ar įmanoma poezija po Aušvico ar panašiai. Dėl šios frazės daug diskutuojama, jei ji ir buvo ištarta, aš šį klausimą formuluočiau kitaip: ar įmanoma poezija po Kelcų? Matyt, kad įmanoma – 2011 m. Bodgano Białeko kvietimu Miriam Guterman atvyko iš Izraelio į renginį, skirtą paminėti 64-ąsias Kelcų pogromo metines, nepajėgdama nuslėpti jaudulio ir nerimo, išėjo prieš susirinkusią minią ir pasakė: „Aš esu Lenkijos žydė… Aš myliu Lenkijos žmones ir nejaučiu pagiežos.“ Tiek gėrio, tiek blogio požiūriu žmonėms nėra nieko neįmanoma.

Kaip blogis veikia tuos, kurie dalyvavo jame ne kaip aukos, bet kaip budeliai? Piotras Piwowarczykas yra vieno iš pogromo vykdytojų anūkas. Jo senelis Bolesławas Stawiarskis buvo liejyklos „Ludwików“ darbininkas, kuris su minia atėjo į Planty 7/9 žudyti čia gyvenančių žydų. Piotro Piwowarczyko teigimu, 1946 m. liepos 4 d. pakeitė jo senelio, jo šeimos, ir kelių kartų gyvenimą – Bolesławas palūžo, tapo uždaras, neviltį skandino alkoholyje, o grįžęs namo pyktį išliedavo ant šeimos narių; dukros teigimu, iki akimirkos, kol tėvas mirė, ji „neprisimena nė vienos dienos ar nakties be baimės, be fizinio ar emocinio smurto“. Piotras mano, kad siaubinga motinos vaikystė nulėmė ne itin darnius santykius ir jos pačios šeimoje.

Piotras Piwowarczykas jau daug metų nebegyvena Lenkijoje, tačiau mano, kad Kelcų tragedija vis dar veikia jo ir jo artimųjų gyvenimus; dėl šios priežasties jis atvyko į Kelcus, čia kalbėdamas per pogromo 69-ųjų metinių minėjimą pasakė: „Nenoriu nieko kaltinti, noriu paliudyti, kad blogis, kurį žmonės sukelia vieni kitiems, grįžta tūkstančius kartų, tūkstančiais pavidalų, jis kaip šešėlis nusidriekia per keletą kartų ir verčia žmones kentėti.“

„Bogdano kelionė“

Kaip blogis paveikė liudytojus, tuos, kurie pasirinko kalbėjimą vietoj tylėjimo? Bogdanas Białekas nėra tiesiogiai susijęs nei su tais, kurie smurtavo, nei su tais, kurie kentėjo, tačiau susidūrė su tuo, kas vadinama netiesiogine traumine patirtimi. Bogdanas pasakoja vaikystės atsiminimus: „Mūsų kaimynė buvo koncentracijos stovyklą išgyvenusi moteris, ten su ja buvo atliekami medicininiai eksperimentai, ji buvo sužalota ir sunkiai vaikščiojo [...]. Ji man pasakojo apie Aušvicą, Holokaustą, žydus ir dujų kameras. Būdamas 5 metų, aš jau žinojau viską. Man niekas nesekė pasakų.“ Bogdano pastangos atkurti nepatogią kolektyvinę atmintį, užfiksuotos filme „Bogdano kelionė“, tęsėsi 7 metus. Filmo pabaigoje matomas Bogdano veidas stambiu planu – išvargintas ir sulysęs, paženklintas liūdesio: „Šie dalykai mane drasko iš vidaus, aš sumokėjau kainą, baisią kainą, tikrai, vidinio sunaikinimo kainą. [...] Tai turėjo būti gražūs metai, bet jie buvo siaubingi. [...] Aš nebesu tas pats linksmas, paprastas žmogus, aš pasiekiau tokį lygį, tą liūdesį, atsineštą iš savo vaikystės, – aš leidau sau jį išreikšti – ašaros, bejėgiškumas, pyktis, apleistumas, gal net neviltis.“

****

Tylėjimas yra vienas iš būdų susitvarkyti su nepageidaujama atmintimi ir trauminiu patyrimu. Tylėjimas sukuria patologinės homeostazės būseną, apsimestinio normalumo, o kartais net sąlyginio komforto būseną, kuri – kaip gyvenimas Mėlynbarzdžio pilyje – remiasi prielaida, kad slaptas kambarys niekada nebus atidarytas. Kas atsitinka, kai tas kambarys atidaromas? Traumų tyrėjai dažnai cituoja tokią frazę: „Truth will set you free, but first it will make you mad“ – tiesa jus išlaisvins, bet prieš tai sukels pyktį, neviltį ir skausmą.