Haiku
Chiyo-ni (1703–1775) daugelio laikoma geriausia visų laikų japonų poete. Su keliolika jos trieilių susipažinau, skaitydamas R. H. Blytho keturtomį „Haiku“ (kaip pamenate, autorius abejojo, ar moteris iš viso gali parašyti gerą haiku; „Š. A.“, 2016.XII.2). Labai susidomėjau ir atsisiųsdinau jos eilių knygą. Puiki poetė!
Chiyo šeima vertėsi pakabinamų popieriaus ritinėlių, skirtų tapybai ir kaligrafijai, gamyba. Tad aplink mergytę nuo mažumės alsavo meno pasaulis. Sakoma, kad pirmą trieilį ji sukūrusi būdama šešerių. Vėliau mokėsi pas du Basho mokinius, reiškėsi ir kaligrafijos bei tapybos srityse. Sulaukusi penkiasdešimt dvejų, tapo vienuole. Prasidėjo pats sėkmingiausias jos kūrybos laikotarpis. Labai išgarsėjo tebebūdama gyva: išleido du poezijos rinkinius (tais laikais šitai buvo sunku padaryti net garsiems poetams vyrams), buvo įtraukta į šimtą dvidešimt poezijos antologijų, turėjo gausybę gerbėjų poetų ir kitokio tipo skaitytojų.
Angliškos knygos „Chiyo-ni – haiku meistrė“ autorės mano, kad josios kūrybai moteriškumo ypač teikia „subtilus sensualumas“. Jiedvi cituoja šiuolaikinę japonų poetę, gražiai sakančią, jog „Chiyo-ni haiku – kaip perlai, o Basho – kaip deimantai“. Argi galėčiau tokia kūryba ir žiniomis apie poetę nepasidalinti su „Š. A.“ skaitytojais? Tad ir išverčiau dvidešimt keturis jos trieilius bei kelis knygos skyrelio apie Chiyo-ni vienuolystę fragmentus.
A. A.
●
drugelis
iš priekio ir iš paskos:
moters takas
●
išsiskirti auštant
lėlės
šito nežino
●
moters troškimų
šaknys gilios –
laukinės žibuoklės
●
drugeli
juk kartais ir tu
išprotėji
●
vėsus vėjelis
braunas kimono rankovėsna
galiaus užmiega
●
persivelka kimono
žiedų kvapai
temato jos nugarą
●
su savo jėgom
tepajėgčiau įveikti drugelį
šį pavasario rytą
●
pamiršta
kad lūpos dažytos –
tyras šaltinio vanduo
●
sutaršyti
ar suglostyti gluosnį –
priklauso nuo vėjo
●
ir vėl moterys
išeina laukuosna
nesušukuotais plaukais
●
tyras vanduo:
nei gerosios
nei išvirkščiosios pusės
●
išeiginė:
prostitutė nubunda viena –
nakties žvarba
●
ak siaubingi
raudoniu ištepti josios pirštai
prie baltų chrizantemų
●
purpurinis sukutis –
tiesa ta
kad gėlė nekenčia žmonių
●
viršum srūvančio vandenio
vejas savo šešėlį
laumžirgis
●
šimtas moliūgų
iš vienintelės virkščios
šerdies
●
rudenio laukas –
tos žolės žydi
o tos – ne
●
net gėrėdamosi mėnuliu
moterys
geidžia šešėlių
●
sapno likutis:
drugelis
virš žydinčio lauko
●
mačiau ir mėnulį
tad sakau sudie
šiam pasauliui
●
narcizų kvapas
pasklidęs
ant sniego
●
arbatos žiedai
jie tolina
prieblandą
●
tenka lenktis
šiam permainingam pasauly –
apsnigti bambukai
●
pirmasis sniegas
man berašant
jis tirpsta tirpsta
PATRICIA DONEGAN, YOSHIE ISHIBASHI
Chiyo-ni – vienuolė
1754 metais, būdama penkiasdešimt dvejų, Chiyo-ni tapo Jodo-Shinshu (Tyrosios žemės) budistų sektos vienuole ir prie savo pavardės pridėjo priesagą ni (vienuolė) [...]. Jos įsišventinimas buvo gana vėlyvas; kitos poetės, tapusios vienuolėmis, pavyzdžiui, Kikusha, įsišventino būdamos maždaug trisdešimties. Tuomet Chiyo-ni, po daugelio metų įtampos, jau buvo pasirengusi naujam – ramybės ir neprisirišimo – etapui. [...]
Kaip ir Basho, kuris laikė haiku kūrybą Keliu [...] ir taip pat parašė savo geriausius trieilius gyvenimo pabaigoje po dešimties metų meditacijų dzeno šventykloje, geriausi Chiyo-ni kūriniai buvo parašyti vėlyvaisiais metais, jai tapus vienuole ir paskyrus savo gyvenimą budizmui bei haiku. Tačiau Chiyo-ni negyveno šventykloje nuolat kaip paprasta vienuolė, bet tęsė gyvenimą namuose, mėgaudamasi laisve ir pagarba, kurias jai teikė vienuolės statusas, taip pat – reta privilegija netekėjusiai moteriai keliauti bei susitikinėti su kitais poetais, ypač vyrais, kas šiaip jau moterims buvo draudžiama. Būdama menininkė ir vienuolė, Chiyo-ni atsidūrė už luomų sistemos ribų ir todėl jos nebevaržė įprastinės socialinės normos, privalomos moterims, kurių veikla turėjo ribotis namais ir buvo reguliuojama šeimos vyrų, laikantis trijų taisyklių: būdama jauna paklūsti tėvui, ištekėjusi – vyrui, tapusi našle ir pasenusi – sūnui. Chiyo-ni teprivalėjo eiti budizmo ir haiku keliu.
Net ir tapusi vienuole Chiyo-ni liko labai veikli. Ji rašė haiku su prostitutėmis, bendravo su poetais ir poetėmis, kūrė bendrus meno kūrinius su samurajais, rašė haiku, kurie buvo dovanojami užsienio pasiuntiniams, išleido dvi poezijos knygas, keliavo ir kūrė kelionėse, mėgavosi kasdieniu gyvenimu už šventyklos sienų. [...]
Chiyo-ni laikais talentingoms moterims buvo gan įprasta rinktis budistinę vienuolystę tiek dėl dvasinio pašaukimo, tiek dėl laisvės, kurią ji suteikdavo joms kaip moterims [...]. Edo laikotarpio haiku poečių biografijos liudija, kad daugelis jų arba našlavo, arba vienuoliavo, arba buvo prostitutėmis; šie vaidmenys atrodo keistokai, bet jie suteikdavo moterims kūrybai reikalingą laisvę. Rytų Azijoje egzistavo tradicija buvusioms prostitutėms senatvėje tapti vienuolėmis, nes ši profesija ten buvo mažiau susijusi su moralinėmis stigmomis nei Vakaruose. Vienuoliaudama Chiyo-ni artimai draugavo su keletu poečių prostitučių, pavyzdžiui, su Kasenjo (ši senatvėje irgi tapo vienuole) bei Oku, kurias ji aplankydavo ir su kuriomis rašė drauge.
[...]
Jau vaikystėje Chiyo-ni susidūrė su budistiniu mokymu, klausydamasi vienuolių vietinėse šventyklose; vėliau, po mirčių jos šeimoje, tai jai teikė paguodą. Pripažindama, kad visi žmonės kenčia, Jodo-Shinshu sekta pabrėžė atjautą visoms gyvoms būtybėms. Būtent budizmas išmokė Chiyo-ni atjautos, padėjo išsivaduoti iš egocentrizmo ir pasiekti tuštumos, būti nelyg žolė vėjyje. Viename haiku ji sako: „palikime tai / vėjui – / kortaderijos.“ Ypatingas Jodo-Shinshu dėmesys beribei atjautai, be abejo, turėjo įtakos Chiyo-ni haiku, kuriuose matome josios švelnumą ir tapatinimąsi su kitomis būtybėmis bei objektais: „čirenantis vieversy – / ką tu manai / apie dangaus begalybę.“ [...]
Būdama dvidešimt ketverių, Chiyo-ni sukūrė savo garsųjį „moliūgų haiku“, kurį ji ir tapė daug kartų, ir, kaip vieną mėgstamiausių savo trieilių, dėjo į įvairias antologijas. Jai lankantis dzeno šventykloje Eiheiji, šventikas paprašė jos parašyti haiku budistine sankai (Trijų Sferų) tema: troškimas, forma ir neforma. Ji spontaniškai atsakė: „šimtas moliūgų / iš vienintelės virkščios / šerdies.“ Dzeno meistras buvo nustebintas gilios jaunosios poetės įžvalgos, kad viskas kyla iš proto.
[...]
Fundamentalioji budizmo dogma, mujo, skelbianti visa ko permainingumą, taip pat akivaizdi daugelyje tiek kitų poetų, tiek Chiyo-ni trieilių. Tai atliepia Basho nurodymui susilieti su gamta ir pagauti jos permainingąjį aspektą. [...] Reiškinių nyksmo pajauta tapo neatskiriamu haiku bruožu, suteikė jiems skausmingumo. Haiku, kurie paprastai kalba apie gamtą, pateikia ją ne „stabilumo“, kas būdinga Vakarų kultūrai, bet kismo būvyje; šis kismo, nyksmo iškėlimas laikomas vertingu. Japonų estetikoje tai vadinama aware, liūdnuoju grožiu. Štai vienas Chiyo-ni trieilis: „tyras vanduo šaltas / jonvabaliai pradingo – / daugiau nieko nėra.“ [...]
Kitas jos kūrybos bruožas – skaidrumas. Jos įvaizdžiai yra tikslūs ir skaidrūs, jie dažnai asocijuojasi su tyru vandeniu. Jodo-Shinshu sektoje esama praktikos, vadinamos suisokan, vandens kontempliavimu, kuria siekiama sužadinti atjautą esant paprastos, nemeditatyvinės sąmonės būsenos. Ar Chiyo-ni praktikavo šią kontempliaciją, nėra žinoma. Bet shimizu, tyras vanduo, yra jai svarbus simbolis. [...] Štai josios haiku: „tyras vanduo / nei gerosios / nei išvirkščiosios pusės.“
Iš: Chiyo-ni. Woman Haiku Master. By Patricia Donegan and Yoshie Ishibashi. Tokyo, Boston, Singapore: Tuttle Publishing, 1998
Vertė Alfonsas Andriuškevičius
