Modeliuotojai

Žymusis britų dramaturgas, Nobelio premijos laureatas Haroldas Pinteris (1930–2008) pjesę „Modeliuotojai“ (The Collection) parašė 1961 metais. Tais pačiais metais ji buvo ekranizuota televizijoje, po metų – pastatyta teatre. Knyga „Modeliuotojai“ išleisti drauge su kita panašios tematikos pjese „Meilužis“ (The Lover) 1963 metais. Šiose papročių komedijos ir „persirengėlių“ dramos žanrinių elementų turinčiose pjesėse Pinteris sau būdinga stilistika – potekste ir dviprasmybėmis persmelktomis veikėjų kalbomis, nevienaprasmiškai suprastinų situacijų modeliavimu – šaržuoja miesčioniškos moralės fasadiškumą, „teisingų“ socialinių vaidmenų laikymosi padiktuotas „dramas“ bei „scenas“.

 

HARIS, vyras, kuriam per keturiasdešimt

DŽEIMSAS, vyras, kuriam per trisdešimt

STELA, moteris, kuriai per trisdešimt

BILAS, vyras, baigiantis trečią dešimtį

 

RUDUO

 

Scena padalyta į tris plotus – du „pusiasalius“ ir „iškyšulį“. Visi trys plotai atskirti vienas nuo kito.

Scenos dešinėje – Hario namas Londono Belgravijos rajone. Dailus interjeras, senoviniai baldai. Šiame scenos plote: svetainė, prieškambaris, laukujės durys ir laiptai į antrą aukštą. Po laiptais – durys į virtuvę.

Scenos kairėje – Džeimso butas Čelsio rajone. Skoningai šiuolaikiškai apstatytas. Šiame plote – tik svetainė. Kairėje, užkulisiuose, – kiti kambariai ir laukujės durys.

Scenos gilumoje per vidurį – „iškyšulio“ gale – telefono būdelė.

Blausiai apšviesta telefono būdelė. Neryški žmogaus figūra joje, nugara į žiūrovus. Likusią scenos dalį gaubia tamsa. Name skamba telefonas. Naktis.

Namas, o paskui ir gatvė pamažu nušvinta.

Haris prisiartina prie namo ir, atsidaręs duris, įžengia vidun. Įjungęs koridoriuje šviesą, nueina į svetainę ir pakelia telefono ragelį

 

 

Haris. Alio?

Balsas. Čia tu, Bilai?

Haris. Ne, Bilas lovoje. Su kuo kalbu?

Balsas. Lovoje?

Haris. Su kuo aš kalbu?

Balsas. Ką gi jis veikia lovoje? (Pauzė)

Haris. Ar žinai, kad dabar ketvirta valanda ryto?

Balsas. Tai kumštelėk jam. Pasakyk, kad noriu su juo pasikalbėti. (Pauzė)

Haris. Su kuo aš kalbu?

Balsas. Nagi, pažadink jį, būk gerutis. (Pauzė)

Haris. Tu jo draugas?

Balsas. Pažins, kai susitiksim.

Haris. Nejaugi? (Pauzė)

Balsas. Tai nežadinsi jo?

Haris. Ne. (Pauzė)

Balsas. Perduok jam, kad aš jį susirasiu.

 

Telefonas išsijungia. Haris padeda ragelį, dar kiek pastovi. Neryškiai matoma figūra išlenda iš telefono būdelės. Haris lėtai patraukia į prieškambarį ir užlipa laiptais.

Namas užtemsta.

Nušvinta butas. Rytas.

Rūkydamas įeina Džeimsas, įsitaiso ant sofos.

Iš miegamojo, maudamasi ant riešo apyrankę, išeina Stela. Nuėjusi prie komodos, išsitraukia iš rankinės kvepalų flakonėlį, pasipurškia kaklą ir rankas. Įsidėjusi atgal, ima mautis pirštines

 

Stela. Išeinu. (Pauzė) Šiandien neužsuksi? (Pauzė)

Džeimsas. Ne.

Stela. Turėjai susitikti su tais žmonėmis iš… (Pauzė. Stela lėtai nueina iki krėslo, pasiima nuo jo striukę, apsivelka) Turėjai susitikti dėl to užsakymo. Paskambinti jiems iš salono?

Džeimsas. Gali paskambinti… taip.

Stela. Ką tu veiksi?

 

Džeimsas žvilgteli į Stelą nežymiai šypsodamas, paskui nusuka akis

 

Stela. Džimi… (Pauzė) Neini su manim? (Pauzė) Šiąnakt… grįši?

 

Džeimsas paima stiklinę peleninę, nukrato pelenus ir įsižiūri į ją. Stela apsisuka ir išeina. Trinkteli laukujės durys. Džeimsas toliau žvelgia į peleninę.

Bute kiek pritemsta.

Šviesos name. Rytas.

Iš virtuvės nešinas padėklu išeina Bilas, pasideda jį ant stalo svetainėje, nukrausto, įsipila arbatos, atsisėda, pasiima laikraštį, gurkšnodamas skaito. Laiptais apačion lipa į chalatą susisupęs Haris, užkliūva, suklumpa

 

Bilas (atsisukdamas). Kas tau?

Haris. Užkliuvau už to styrančio turėklų virbo!

 

Haris įžengia į svetainę

 

Bilas. Sveikas.

Haris. Tas turėklų virbas! Man rodos, žadėjai jį patvarkyti. (Pauzė)

Bilas. Ir patvarkiau.

Haris. Vadinas, blogai patvarkei. (Haris atsisėda, susiėmęs galvą) Aaa!

 

Bilas įpila jam arbatos.

Bute Džeimsas užgesina nuorūką ir išeina lauk. Bute šviesos užgęsta.

Haris siurbteli arbatos, padeda puodelį

 

Haris. Kur mano sultys? Dar sulčių negėriau. (Bilas žvilgsniu parodo į sultis ant padėklo) Kodėl jos ten? (Bilas paduoda stiklinę. Haris gurkšteli) Kas čia? Bananai?

Bilas. Kriaušės. (Pauzė)

Haris. Mane jau pykina tas styrantis turėklų virbas. Priveržtum jį ar kokį galą. Tau reiktų… tau reiktų ir rankomis pasidarbuot. (Pauzė)

Bilas. Kada parsiradai?

Haris. Ketvirtą.

Bilas. Paūžei? (Pauzė)

Haris. Be skrudintos duonos šįryt?

Bilas. Be. O tu nori?

Haris. Ne. Nenoriu.

Bilas. Galiu paskrudint, jei nori.

Haris. Nereikia. Nesivargink. (Pauzė) Ką šiandien numatęs?

Bilas. Gal nueisiu į kiną.

Haris. Šaunus tavo gyvenimėlis. (Pauzė) Žinai, šiąnakt tau kažkoks maniakas skambino? (Bilas pažiūri į jį) Ketvirtą ryto. Vos įžengiau pro duris, ir sučirškė telefonas.

Bilas. Kas skambino?

Haris. Kad aš žinočiau.

Bilas. Ko norėjo?

Haris. Tavęs. Drovus toks, neprisistatė.

Bilas. Hm. (Pauzė)

Haris. Kas tai galėjo būti?

Bilas. Kad aš žinočiau.

Haris. Labai atkaklus toks. Sakė, bandys susirasti dar kartą. (Pauzė) Kas jis toks, velniai rautų?

Bilas. Jau sakiau… Neturiu supratimo. (Pauzė)

Haris. Nesusipažinai su kuo praeitą savaitę?

Bilas. Ar nesusipažinau? Kaip suprast?

Haris. Negalėjo būti koks naujas pažįstamas? Turėjai ten sutikti daugybę žmonių.

Bilas. Aš su niekuo nebendravau.

Haris. Nykoka turėjo būt.

Bilas. Praleidau ten tik vieną naktį, ne? Dar?

Haris. Ne, dėkui.

 

Bilas įsipila arbatos sau.

Telefono būdelė, kažkam į ją įeinant, neryškiai nušvinta

 

Haris. Reiktų nusiskust.

 

Haris sėdi ir žiūri į Bilą, kuris skaito laikraštį. Netrukus Bilas pakelia akis

 

Bilas. Mm?

 

Tyla. Haris atsistoja, išeina iš svetainės ir užlipa laiptais, atsargiai aplenkdamas turėklų virbą. Bilas skaito laikraštį. Suskamba telefonas.

Bilas pakelia ragelį

 

Bilas. Alio?

Balsas. Čia tu, Bilai?

Bilas. Klausau.

Balsas. Tu namie?

Bilas. Su kuo kalbu?

Balsas. Būk, kur esi. Tuoj prisistatysiu.

Bilas. Kaip suprast? Su kuo aš kalbu?

Balsas. Pora minučių. Sutarta?

Bilas. Nieko nebus. Aš ne vienas.

Balsas. Nieko baisaus. Mudu galėsim užsidaryti kitam kambary.

Bilas. Nebūk juokingas! Aš tave pažįstu?

Balsas. Pažinsi, kai susitiksim.

Bilas. Tu mane pažįsti?

Balsas. Tiesiog lik ten, kur esi. Aš tuoj.

Bilas. Bet ko tu nori, kas?.. Nieko nebus. Aš tuoj išeinu. Manęs nerasi.

Balsas. Iki pasimatymo.

 

Telefonas išsijungia. Bilas padeda ragelį.

Telefono būdelės šviesos užgęsta, kai žmogaus figūra išlenda iš jos ir pasuka dešinėn.

Bilas apsivelka švarką, nueina į prieškambarį, užsimeta apsiaustą ir spėriai, bet ne karštligiškai išeina pro laukujes duris. Hario balsas nuo laiptų viršaus

 

Haris. Bilai, čia tu? (Haris pasirodo laiptų viršuje) Bilai!

 

Haris nulipa į svetainę, sustoja, apžiūri padėklą ir nuneša jį į virtuvę.

Džeimsas prisiartina gatve iš dešinės ir nužvelgia namą.

Haris išeina iš virtuvės į prieškambarį ir ima kopti laiptais į viršų.

Džeimsas nuspaudžia skambutį.

Haris nulipa ir atidaro duris

 

Haris. Klausau.

Džeimsas. Aš ieškau Bilo Loido.

Haris. Jis kažkur išbėgo. Kuo galiu padėti?

Džeimsas. Kada grįš?

Haris. Negaliu pasakyti. Judu pažįstami?

Džeimsas. Tada užsuksiu kitą kartą.

Haris. Tai gal pasakytumėt savo vardą? Perduočiau, kai sutiksiu.

Džeimsas. Ne, tiek to. Tik pasakykit, kad jo ieškojau.

Haris. Pasakyti, kad jo ieškojo kas?

Džeimsas. Atsiprašau, kad sutrukdžiau.

Haris. Minutėlę. (Džeimsas atsisuka) Ar kartais ne jūs šiąnakt skambinot?

Džeimsas. Šiąnakt?

Haris. Paryčiais neskambinot?

Džeimsas. Ne… atsiprašau…

Haris. Tai ko jums reikia?

Džeimsas. Aš ieškau Bilo.

Haris. Ne jūs ką tik skambinot?

Džeimsas. Man atrodo, jūs mane painiojat.

Haris. O man atrodo, jūs pats painiojatės.

Džeimsas. Abejoju, ar jūs žinote, kaip yra iš tikrųjų.

 

Džeimsas apsisuka ir nueina. Haris pastovi, žiūrėdamas įkandin.

Šviesos name užgęsta.

Nušvinta mėnesienos apšviestas butas.

Trinkteli laukujės buto durys.

Įeina Stela, stabteli, įjungia lempą. Grįžteli kambarių pusėn

 

Stela. Džimi?

 

Tyla.

Stela nusitraukia pirštines, pasideda rankinuką ir pastovi nejudėdama. Nuėjusi prie patefono, uždeda plokštelę. Užgroja Charlie Parkeris. Paklausiusi nueina į miegamąjį.

Šviesos name. Vėlyvas vakaras. Iš virtuvės su žurnalais įeina Bilas. Numeta juos prie židinio, nueina prie gėrimų stalelio, įsipila stiklą ir, išsitiesęs su juo ant grindų prie židinio, ima vartyti žurnalus. Stela sugrįžta į kambarį su baltu persų veislės kačiuku. Išsitiesusi ant sofos, baksnoja jį nosimi. Haris nulipa laiptais, žvilgteli į Bilą, išeina lauk ir, paėjėjęs gatve, pasuka į kairę. Išlindęs iš dešinės, prie laukujų namo durų pasirodo Džeimsas, pažiūri Hariui pavymui ir nuspaudžia skambutį. Bilas atsistoja ir nueina atidaryti durų.

Bute šviesos prigęsta, muzika nutyla

 

Bilas. Klausau.

Džeimsas. Bilas Loidas?

Bilas. Klausau.

Džeimsas. O, aš… aš norėčiau šnektelti su tamsta. (Pauzė)

Bilas. Atleiskite… o aš jus pažįstu?

Džeimsas. Nepažįsti?

Bilas. Ne.

Džeimsas. Ką gi, yra toks reikalas, dėl kurio mudviem reiktų pakalbėt.

Bilas. Man labai gaila, bet aš užsiėmęs.

Džeimsas. Ilgai neužtruksim.

Bilas. Aš tikrai labai atsiprašau. Gal galėtumėte išdėstyti savo reikalą raštu ir man atsiųsti?

Džeimsas. Taip nieko nebus. (Pauzė)

Bilas (darydamas duris). Dovanokite man…

Džeimsas (kišdamas koją į tarpdurį). Klausyk. Noriu pakalbėt su tavim. (Pauzė)

Bilas. Tai tu man šiandien skambinai?

Džeimsas. Aš. Buvau užsukęs, bet neradau tavęs.

Bilas. Buvai čia užsukęs? Nežinojau.

Džeimsas. Gal aš užeisiu, kaip manai?

Bilas. Negali taip be niekur nieko įsibrauti ne į savo namus. Ko tau reikia?

Džeimsas. Ko tu švaistai laiką, neįsileisdamas manęs?

Bilas. Aš iškviesiu policiją.

Džeimsas. Neverta.

 

Jiedu įsižiūri vienas į kitą

 

Bilas. Gerai.

 

Džeimsas įeina. Bilas uždaro duris. Džeimsas pereina per prieškambarį ir įžengia į svetainę. Bilas atseka iš paskos. Džeimsas apžvelgia kambarį

 

Džeimsas. Alyvų turi?

Bilas. Iš kur sužinojai mano vardą?

Džeimsas. Alyvų nebus?

Bilas. Alyvų? Bijau, kad ne.

Džeimsas. Nori pasakyti, neturi alyvų savo svečiams?

Bilas. Tu – ne svečias, tu – įsibrovėlis. Kuo galiu būt naudingas?

Džeimsas. Prisėsiu. Neprieštarausi?

Bilas. Prieštarausiu.

Džeimsas. Kaip nors išgyvensi.

 

Džeimsas atsisėda. Bilas stovi. Džeimsas pakyla, nusivelka paltą, numeta jį ant krėslo ir vėl atsisėda

 

Bilas. Kuo tu vardu, vyruti?

 

Džeimsas nusiskina vynuogę iš vaisių dubens, suvalgo

 

Džeimsas. Kur dėti kauliukus?

Bilas. Į piniginę.

 

Džeimsas išsitraukia piniginę, susideda kauliukus. Nužvelgia Bilą

 

Džeimsas. Tu visai neblogai atrodai.

Bilas. Ak, dėkui.

Džeimsas. Ne kino žvaigždė, bet visai pakenčiamos išvaizdos, sakyčiau.

Bilas. Apie tave to negaliu pasakyti.

Džeimsas. Man neįdomu, ką tu gali ar negali apie mane pasakyti.

Bilas. Jei tiesiai šviesiai, mielasis, man dar neįdomiau nei tau. Todėl, būk malonus, sakyk, ko nori.

 

Džeimsas atsistoja, nužingsniuoja prie gėrimų stalelio, permeta akimis butelius. Bute Stela pakyla ir baksnodama nosimi kačiuką pamažu išeina iš kambario. Butas užtemsta. Džeimsas įsipila viskio

 

Bilas. Lik sveikas!

Džeimsas. Gerai praleidai laiką Lidse praeitą savaitę?

Bilas. Ką?

Džeimsas. Gerai praleidai laiką Lidse praeitą savaitę?

Bilas. Lidse?

Džeimsas. Pasismaginai?

Bilas. Iš kur ištraukei, kad aš buvau Lidse?

Džeimsas. Pasakok, pasakok. Miesto bent kiek matei? Į gamtą buvai ištrūkęs?

Bilas. Ką čia paistai? (Pauzė)

Džeimsas (su nuovargiu balse). Ak… Dalyvavai ten drabužių kolekcijos pristatyme. Su keliais savo modeliais.

Bilas. Nejaugi?

Džeimsas. Buvai apsistojęs Vestberio viešbutyje.

Bilas. O?

Džeimsas. 142-ame numeryje.

Bilas. 142-am? Mm. Jaukus kambarys?

Džeimsas. Ganėtinai.

Bilas. Puiku.

Džeimsas. Turėjai atsivežęs geltoną pižamą.

Bilas. Tikrai? Kurią? Tą su juodais inicialais?

Džeimsas. Tą pačią. Vilkėjai ją 165-am numery.

Bilas. Kelintam?

Džeimsas. 165-am.

Bilas. 165-am? Man pasirodė, kad buvau apsistojęs 142-am.

Džeimsas. Buvai užsisakęs 142-ą. Bet juo nesinaudojai.

Bilas. Hm, nelabai protinga, ką? Užsisakyti kambarį ir juo nesinaudoti?

Džeimsas. 165-as numeris yra už 142-o, tame pačiame koridoriuje. Ranka pasiekiamas.

Bilas. Ak, šit kaip. Nuraminai.

Džeimsas. Vienas juokas sulakstyti nusiskust.

Bilas. Iš 165-o?

Džeimsas. Taip.

Bilas. Ką gi aš veikiau 142-am?

Džeimsas (atsainiai). Tame numeryje buvo apsistojusi mano žmona. Ten tu su ja miegojai.

 

Tyla

 

Bilas. Hm… kas tave taip apšvietė?

Džeimsas. Ji pati.

Bilas. Turėtum dėl jos susirūpinti.

Džeimsas. Aš tave perspėju!

Bilas. Mm? Kas ta tavo žmona?

Džeimsas. Pažįsti ją.

Bilas. Nemanau.

Džeimsas. Nepažįsti?

Bilas. Ne, nemanau, kad pažįstu.

Džeimsas. Suprantu.

Bilas. Praeitą savaitę, mielasis, aš nebuvau nei Lidse, nei su tavo žmona, dėl to esu tikras. O be to, aš… aš tokiais dalykais neužsiimu. Aš ne toks. (Pauzė) Nė mintelės tokios. Taigi, klausimas, atrodo, išspręstas, ne?

Džeimsas. Eik šen. Ką pasakysiu.

Bilas. Bet kurią akimirką, žinok, gali užgriūti svečių. Kokteilių balius, keliu kandidatūrą į kito sezono parlamentą.

Džeimsas. Eik šen.

Bilas. Rengiuosi eiti šeiminių reikalų ministro pareigas.

 

Džeimsas ima artintis prie Bilo

 

Džeimsas (nuleidęs balsą). Jei su mano žmona elgiesi kaip su kekše, tai aš, manau, turiu teisę išgirsti tavo pasiaiškinimą.

Bilas. Bet aš nepažįstu tavo žmonos.

Džeimsas. Pažįsti. Susipažinai praeitą penktadienį, viešbučio bare. Judu įsišnekėjote, pastatei jai porą gėrimų, kartu pakilote liftu į viršų. Lifte nepajėgei atitraukti nuo jos akių, išsiaiškinai, kad judu apsistoję tam pačiam aukšte, padėjai jai išlipti, padavęs ranką. Stovėjai su ja koridoriuje, įsmeigęs į ją akis. Palietei jai petį, palinkėjai saldžių sapnų, tada patraukei į savo kambarį, o ji – į savo. Persirengei, apsivilkai geltonąją pižamą ir juodą chalatą ir pasibarškinai į jos duris: mieste atseit palikai dantų pastą. Ji įsileido tave, tu įėjai, ji buvo dar nenusirengusi. Buvai sužavėtas jos kambario, toks moteriškas, tau nesinorėjo miego, jauteisi žvalus, prisėdai, – ant jos lovos. Ji norėjo, kad tu išeitum, tu – ne. Ji nuliūdo, ėmei ją guosti, toli nuo namų, kelionėje darbo reikalais, žiaurus tas gyvenimas, ypač moteriai, užjautei ją, raminai, pasilikai. (Pauzė)

Bilas. Klausyk, gal malonėtum… dabar pat išsinešdinti. Nuo tavęs man įsiskaudo galva.

Džeimsas. Tu žinojai, kad ji ištekėjusi… Kodėl tau būtinai reikėjo… pasinaudoti proga?

Bilas. Ji turbūt irgi žinojo, kad yra ištekėjusi. Kodėl jai pasirodė būtina… pasinaudoti proga?

 

 

Pauzė

 

Bilas (krizendamas). Prigavau tave, ką? (Pauzė) Paklausyk, visa tai gryniausi paistalai. Pats supranti. (Bilas išsitraukia iš portsigaro cigaretę ir prisidega) Ar ji man bent kiek priešinosi?

Džeimsas. Truputėlį.

Bilas. Tik truputėlį?

Džeimsas. Taip.

Bilas. Tu ja tiki?

Džeimsas. Taip.

Bilas. Kiekvienu jos žodeliu?

Džeimsas. Žinoma.

Bilas. Ar ji bent jau kandžiojosi?

Džeimsas. Ne.

Bilas. Draskėsi?

Džeimsas. Šiek tiek.

Bilas. Turi atsidavusią žmoną, ką? Viską tau išsipasakoja, iki mažiausių smulkmenų. Ji truputėlį braižėsi, ar ne? Kur man įbrėžė? (Pakelia ranką) Į ranką? Nė menkiausio randelio! Randi randą? Jei nori, galiu duoti rašytinį parodymą – pas notarą. Nusimesiu drabužius, aprodysiu neranduotą kūną. Taip, nepriklausomo liudininko, štai ko mudviem reikia. Gal kokią kambarinę pasigavai ar ką?

 

Džeimsas trumpai paploja

 

Džeimsas. Tu tikras pajacas, ką? Nė neįtariau, kad sutiksiu tokį pajacą. Tu tikrai linksmų vidurių. Žinai, kokį vardą tau duočiau?

Bilas. Kokį?

Džeimsas. Pajacas.

Bilas. Ak, labai dėkui.

Džeimsas. Ką tu, aš džiaugiuosi galėdamas pamaloninti komplimentu tą, kuris jo užsitarnauja. Gersi?

Bilas. Koks tamsta malonus.

Džeimsas. Ko pageidausi?

Bilas. Degtinės įpilsi?

Džeimsas. Pažiūrėsiu. Taip, atrodo, gausi degtinės.

Bilas. Liuks!

Džeimsas. Pakartok.

Bilas. Ką?

Džeimsas. Tą žodį.

Bilas. Kokį? „Liuks“?

Džeimsas. Aha.

Bilas. Liuks.

Džeimsas. Super! Turbūt dar iš mokyklos laikų jį atsimeni, ką?

Bilas. Na, jei tau primena mokyklą, gal ir pataikei.

Džeimsas. Taip ir maniau. Še, tavo degtinė.

Bilas. Koks tamsta vaišingas.

Džeimsas. Eik jau. Būk sveikas! (Jiedu geria)

Bilas. Būk.

Džeimsas. Eik šen.

Bilas. Ką?

Džeimsas. Galiu statyt, baliukuose turi didelį pasisekimą.

Bilas. Malonu iš tamstos pusės, bet nepasakyčiau, kad jis būtų labai didelis.

Džeimsas. Statau – tu turi didelį pasisekimą. (Pauzė)

Bilas. Manai, didelį?

Džeimsas. Baliukuose, manyčiau, taip.

Bilas. Ne, iš tikrųjų jis ne toks jau didelis. Bet va vyrukas, su kuriuo gyvenu šiame name, jisai tai turi.

Džeimsas. A, mačiau jį. Nuotaikingas vyrukas pasirodė.

Bilas. Taip, vakarėliuose su juo niekas negali lygintis. Visus pakeri, kaip fokusininkas.

Džeimsas. Ką – triušiai?

Bilas. Na, ne visai. Ne triušiai, ne.

Džeimsas. Ne triušiai?

Bilas. Ne. Jei atvirai, triušiai jam nepatinka. Sukelia šieno karštligę.

Džeimsas. Vargšelis.

Bilas. Taip, gaila.

Džeimsas. Į specialistą nesikreipė? Konsultacijos?

Bilas. Ne, serga dar nuo tada, kai nebuvo taip iškilęs.

Džeimsas. Turbūt ne mieste augęs?

Bilas. Tam tikra prasme taip. (Pauzė) Ką gi, mielasis, buvo malonu susipažinti, be galo. Kai pragiedrės, vėl ateisi.

 

Džeimsas staiga šasteli į priekį. Bilas šokteli atgal, užkliūva už pufo ir išsitiesia ant grindų. Džeimsas sukrizena. Pauzė

 

Bilas. Per tave išliejau degtinę. Per tave sulaisčiau palaidinę!.. (Džeimsas palinksta virš Bilo) Be vargo galėčiau išspirti tave lauk. (Pauzė) Leisi man atsistot? (Pauzė) Leisi man atsistot? (Pauzė) Klausyk… ką tau pasakysiu… (Pauzė) Jei leisi man atsistoti… (Pauzė) Man nelabai patogu. (Pauzė) Jei leisi man atsistoti… aš tau… aš tau… pasakysiu tiesą… (Pauzė)

Džeimsas. Klok visą tiesą gulėdamas.

Bilas. Ne, ne, – kai atsistosiu.

Džeimsas. Klok viską gulėdamas. (Pauzė)

Bilas. Ką gi. Pasakoju tik dėl to, kad man jau taip viskas įgriso… Tiesa… tokia, kad niekad nenutiko… tai, apie ką tu pasakoji. Aš nežinojau, kad ji ištekėjusi. Ji man nesakė. Nė žodeliu neužsiminė. Bet nieko tokio… nenutiko, galiu tave užtikrint. Viskas, kas tarp mūsų buvo, tai… taip, tu buvai teisus – apie kėlimąsi liftu… mes… išlipome iš jo, ir tada ji staiga atsidūrė mano glėbyje. Tikrai ne dėl mano kaltės, neturėjau net tokios minties, didžiausia staigmena gyvenime, aš turbūt staiga jai pasirodžiau baisiai patrauklus, nežinau… bet aš… nesipriešinau. Kad ir kaip ten buvo, mes tik pasibučiavom, viso labo gal porą minučių, prie lifto, niekam nematant, ir tokios tokelės, – ji nudrožė į savo kambarį. (Bilas pasikelia ir klesteli ant pufo) Visa kita tiesiog neįvyko. Tiksliau, aš to ir nedaryčiau. Turiu omeny, tokie dalykai man… nieko nereiškia. Aš suprantu, tu nusiminęs, žinoma, bet – garbės žodis – daugiau nieko nebuvo. Pora bučinukų, ir viskas. (Bilas atsistoja, valydamasis palaidinę) Man siaubingai gaila, tikrai, turiu omeny, man galva neneša, kodėl jai reikėjo visa tai išsigalvoti. Gryniausia fantazija. Ji gana bjauriai pasielgė, iš tikrųjų. Dėl to reikėtų sunerimti. (Pauzė) Tu gerai ją pažįsti?

Džeimsas. O paskui, apie vidurnaktį, įlindai į jos vonią nusimaudyti. Dainavai „Minu brydę rugiuose“. Pasinaudojai jos rankšluosčiu. Po to vaikštinėjai po kambarį, persijuosęs jos rankšluosčiu, vaizdavai romėną.

Bilas. Argi?

Džeimsas. Paskui paskambinau aš. (Pauzė) Paklausiau, kaip laikosi. Sakė, neblogai. Pakalbėjau su ja, paklausinėjau. Jos balsas buvo tylokas. Ji ne kažin ką galėjo papasakoti. Tu sėdėjai ant lovos, šalia.

 

Tyla

 

Bilas. Ne sėdėjau…

 

Scena užtemsta

 

 

Pabaiga kitame numeryje

 

 

Iš: Harold Pinter. Plays 2. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas