ROMAS DAUGIRDAS

Eilės

 

rūkas

 

ir taip nesiseka numirt

iš pirmo karto

nes judesių paradas

neša iš inercijos

ir blizga skruostai

įkaitę nuo trinties

į sieną

 

esi pritvinkęs

savo pėdsakų

nors jų jau niekas

neįžvelgia

o grafičių piešėjai

puošia stilizuotais kryžiais

tavo seiles

 

kliūtis link finišo

turėsi sugalvoti pats

o rūkas stingdantis

belaikėj kolboj

sugers kovos ir pergalės

ženklus

 

 

 

bučinys

 

apsamanojo ir bakterijos

kuriom apsikeitėm

kai suartėjom

tarsi palydovai

iškvėpuoto oro

zonoj

 

tarp lūpų strigo

smėlis

ir pasiglemžęs drėgmę

tapo kapinėm

dejonių

 

mes valėme kasdien

dantis

ir tarsi gumą

kramtėm tai

ko nebebus

 

 

 

atspindys

 

pro užrakto skylutę

regėjau savo atspindį

ašarų pakalnėj

 

kaip mano veidą

skrodė popierinis

laivas

kol nuskendo

akyse

 

atskilo rankos

iš begalinio noro

pamojuot draugų

paminklams

ir mus sujungė

kaip punktyras

 

 

 

drugelių gaudytojas

 

kai skamba choras

nuskendusių mergaičių

ir byra iš burnos

atrajoti kąsniai

bandau juos surimuoti

pagal prarastus

vardus

ir suvert ant pakaruoklio

žvilgsnio

 

ir už butelį

valkatai papasakot

kad norėjau

tiktai gaudyt

drugelius

 

 

 

natiurmortas

 

išklojęs guolį

tik jausmų protezais

aš sušilau sapne

kur bėgau

jau be stabdžių

paskui vienatinės

šešėlį

 

mačiau kaip ji

sustoja

ir sutinka neilgam

mane pakęst šalia

kaip natiurmorto

barokinę daržovę

 

bet šitame sapne

vėl užmigau

ir tąkart amnestavo

artimųjų vėlės

ir leido nebegrįžti

 

 

 

triskart „nei“

 

nei bandymai

užkonservuoti meilę

degtine

ir stebėt nuo kalno

kaip ji virsta

švęstu vandeniu

 

nei dvigubas neigimas

jūros

kad užsidegtų žvakės

iškilusios iš dugno

 

nei pastangos

pripumpuoti oro

plokščią katę

ant asfalto

kaip vaikiškas vengimas

atsisveikint

 

 

 

įsižeminimas

 

o daugiau nieko

ir nebus

tiktai žievė

banano

ant perono grindinio

kaip vystyklai

nuo šalčio susitraukusiai

jaunystei

 

ir tavo siela

tarsi šuo

kauks miške

nes ją kažkas pririšo

norėdamas išsaugot

 

 

 

gegutė

 

ir kaire koja

parašytas savamokslis

kaip išauginti dėmę

biografijoj

ir žaist su muilo

burbulais

 

ir nežinot

kad visa tai –

tik būtinos ginties

tvora

 

kai smegenų kanjonai

suspaudžia savo

skardžiais

laikrodžio gegutę

 

 

 

ekskursija

 

iš ten

kur dar esi

nenudažytas

ir kas netingi

per naktį keičia

gyvenimo spalvas

į riziką susirgti

AIDS

 

kaip kurmiai

skverbiasi pro odą

tavo nervai

bet nenuvysta

tarsi bilietas

į laimingesnę šalį

 

kur buvo pažadėta

bent ekskursija

bet girtas pranašas

prie vairo

nuvežė į pagirias

nuo saulės smūgio

 

 

Živilė Spūdytė. Juodas pienas. 2013

Živilė Spūdytė. Juodas pienas. 2013

 

angelas

 

 

1.

 

į sąžinę įkaltas

angelas

čiulbėjo lyg užsimaskavęs

partizanas

ir rinko iš sparnų

blusas

 

ir oksidavosi

nuo prakaito

ir daužėsi į proto

užtvanką

lyg pragaro

filialą

 

 

 

2.

 

iš šiukšlių sūkurio

ant jūros kranto

išnirs beodė

mylimoji

ir nudraskys nagais

angelo kritimo

trajektoriją

 

 

 

auka

 

kas antrą klaidą

paaukosim ubagams

iš pašaukimo

kad jie lengviau

pakeistų kryptį

ir tai darytų

be kančių

 

kad tolumoj išsirikiuotų

kaip paminklai

vienam sudegusiam

degtukui

ir tvarsčiais užmaskuotų

aušrą

 

 

 

skaičiuotė

 

kai traukėm

iš tuščios akiduobės

pavasarį be lapų

o moterys tarpuvartėj

žydėjo

prigesusios liepsnos

liežuviais

 

tupėjo ant pečių

nykštukas

tarsi neišaugus

laimė

ir skaičiavo garsiai

kiek kartų

musė sujudės

įklimpusi

į voro tinklą

 

 

 

durys

 

štai atsiveria durys

į rūsį

kurį išnuomojo

kaip dangų

 

ten kažkas iliustruoja

mūsų gyvenimus

surišęs uodegom

vilkšunį ir katę

 

nuo betoninių lubų

kapsi lašai

kol dievo pirštas

pamažu surūdija

 

mes įkalam vinį

į pomirtinį peizažą

ir čiulpiame ją

tarsi žinduką

 

 

 

trys žingsniai

 

sėdynėj – kamuolys

o kamuoly – gaublys

ir n šalių

kurių vaikystėje

nebuvo

 

praleistas šansas

tapti gėjum

ir sušvelnėt be saiko

kol tapsi savas

saldžiame saulėlydy

 

ir kartuvės ant stogo

kur supas pavėjui

pro nulio lukštą

prasikalus dulkė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.