Radikalusis poststruktūralizmas prabyla lietuviškai

Judith Butler. Vargas dėl lyties: feminizmas ir tapatybės subversija. Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė.
V.: Kitos knygos, 2017. 320 p.

Neseniai pasirodė dar 1990 m. išleisto ir greitai kanoninio tapusio Judith Butler veikalo „Vargas dėl lyties“ (Gender Trouble) vertimas į lietuvių kalbą. Formaliai žvelgiant, šis veikalas – tai svarus įnašas į poststruktūralizmo filosofiją, o kartu vienas svarbiausių (post)moderniosios feminizmo filosofijos tekstų nuo to laiko, kai pasirodė Simone de Beauvoir „Antroji lytis“. Knygoje rutuliojamos filosofinės analizės objektas yra lytis ir lytiškumas, į juos žvelgiama kaip į santykį tarp socialinės lyties (gender), biologinės lyties (sex) ir geismo apraiškų / seksualinių praktikų. Iš esmės Butler filosofinė analizė daugiausia remiasi Lietuvos skaitytojui jau pažįstamo prancūzų filosofo Michelio Foucault vėlyvaisiais darbais, kuriuose taikoma genealoginio diskursyvinių darinių ir praktikų tyrimo perspektyva. Kartu pristatoma Butler vizitine kortele tapusi lyties performatyvumo samprata. Minėtoji tematika atsiskleidžia analizuojant svarbius XX a. humanistikos tekstus, kuriuose vienokiu ar kitokiu pavidalu nužymimos įvairios lytinės tapatybės sampratos ir unikalūs būdai jas suvokti. Tad „Varge dėl lyties“ per svetimų konceptualinių įrankių tinklą išgryninamas pačios Butler siūlomas būdas suvokti lytiškumo problemą. Autorės tikslas yra praplėsti savo pačios ir mūsų, skaitytojų, „pamąstomumo teritoriją“ tuomet, kai pradedame analizuoti lytiškumo fenomeną – nuo pačių primityviausių, kone „buitinių“ binarinių suvokimo schemų iki sudėtingų feminizmo filosofijos teorinių konstrukcijų.

Kalbant apie formalesnius dalykus, būtina iš karto pridurti štai ką: knyga parašyta labai sudėtingai. Tą naujoje knygos pratarmėje pripažįsta ir pati autorė. Tiesa, kartu ji pabrėžia, kad neblėstantis knygos populiarumas turėtų reikšti, jog nederėtų taip vienareikšmiškai nuvertinti ir „neprofesionalaus“ būsimo skaitytojo. Šiaip ar taip, kalbame apie lietuvių skaitytojų auditoriją, brendusią lietuviškajame trumpos ir nenuoseklios šiuolaikinių humanitarinių ir socialinių mokslų plėtotės kontekste. Tiems, kurie su struktūralistine ir poststruktūralistine filosofija bei psichoanalize nėra susipažinę arba yra susipažinę itin paviršutiniškai, pagrindiniai knygoje formuluojami argumentai mažai ką tepasakys. Vertimo kokybė išties patenkinama ir tie, kurie minėtose filosofijos / humanistikos kryptyse nėra naujokai, knygą be didesnių sunkumų supras (nors veikiausiai ją yra perskaitę originalo kalba), tačiau itin negausu papildomų vertėjos paaiškinimų išnašose, nėra įvadinio straipsnio. Šios aplinkybės lems, kad knygą pabaigti skaityti ir bent jau didesne dalimi ją suprasti pavyks tik patiems kantriausiems „neprofesionalams“. Tačiau patikėkite, įdėti šias pastangas tikrai verta!

Kadangi nesu feminizmo filosofijos adeptas, į „Vargą dėl lyties“ visų pirma esu linkęs žvelgti kaip į vieną svarbiausių ir reikšmingiausių vėlyvųjų poststruktūralizmo filosofijos veikalų. Jame lytiškumo aspektu tyrinėjamas tas keistas XX a. pabaigos kapitalizmo subjektas, kuris pasirodo kaip suskydęs, suskilęs, pasimetęs, tačiau, kita vertus, denatūralizuotas ir dėl to išsilaisvinęs, radikaliai ir viltingai žvelgiantis į ateitį. Progresyvių idėjų nepersiėmęs lietuvis tikrai nebūtų linkęs manyti, kad žmogaus lytis yra kažkas nenatūralaus, tačiau vienas pagrindinių aptariamos knygos tikslų ir yra sukurti tokią naują mąstysenos perspektyvą, kurioje apie lytiškumą būtų įmanoma mąstyti kaip apie nenatūralų, konvencinį dalyką. Tiesa, lytiškumą knygos autorė supranta ne kaip vieną iš žmogaus bruožų ar atributų, o kaip tai, kas ir „padaro“ žmogų žmogumi. Tačiau neišleiskime iš akių to, kad knyga yra filosofinė: joje tikrai nerasite jokių užmačių objektyviai įrodyti faktą, kad žmogaus lytis yra nenatūralus dalykas; veikiau knygoje gausu argumentų, kurie plečia patį mąstysenos, „pamąstomumo“ lauką, kai analizės objektu tampa žmogaus lytiškumas. Butler puikiai suvokia, kad iš lyties nenatūralumo pripažinimo neplaukia šaržuota postmodernizmo situacija anything goes. Ji puikiai suvokia socialinių lyties determinantų inercijos svarbą ir neišvengiamumą. Politinė knygos programa, jei iš viso tarsime tokią esant, yra gana nuosaiki. Šiuo požiūriu knygoje bandoma parodyti, kad marginalios lytiškumo ir / arba seksualumo formos iš principo neprivalo ir neturi už ką bandyti pasiteisinti bei grįsti savo teisę egzistuoti heteronormatyvioje socialinėje tikrovėje ir tokioje pačioje mąstysenos struktūroje. Butler nenurodo, koks lytiškumas ar seksualumas yra „tinkamas“ ar „teisingas“. Tai knygoje kartojama ne vieną ir ne du kartus. Veikalas iš tiesų gali būti pavadintas „kritiniu“, nes universalūs pareiškimai jame įgauna beveik vien negatyvią formą. Pareiškimai apie feministinį solidarumą taip pat analizuojami įtariai, nors, be abejo, laikomasi nuomonės, kad tokio politinio pobūdžio veiklos ar aktyvizmo iš tiesų labai reikia.

Bene kontroversiškiausia „Vargo dėl lyties“ tezė liečia akivaizdų lyties sampratos denatūralizavimo siekį. Veikale teigiama, kad natūraliais nederėtų laikyti ne vien socialinės, bet ir biologinės lyties požymių. Iš karto būtina pabrėžti, kad autorė nesiskelbia išsprendusi žmogiškojo lytiškumo problemą. Tiesą sakant, jos tikslas yra daug kuklesnis – stengiamasi parodyti, kiek vargo kyla tuomet, kai bandome lytiškumą ir / arba seksualumą suvokti kaip natūralų faktą, o ypač tuomet, kai šį suvokimą „praturtiname“ heteronormatyvia ideologine matrica. Vieno iš Butler argumentų turinį sudaro pastebėjimas, kad vienareikšmiško binarinio lyties natūralumo atveju būtų neįmanoma jokia nors kiek sėkminga binarinės lyčių skirties imitacija tarp neheteroseksualių žmonių. Tai, kad kai kurie neheteroseksualūs žmonės sėkmingai imituoja heteroseksualių žmonių socialinės, biologinės lyties požymių ir seksualinių praktikų formas, parodo ne ką kita, kaip paties heteroseksualumo dirbtinumą. Mat jei pastarosios praktikos būtų vienareikšmiškai natūralios, bandymas jas perimti tiems, „kam jos natūraliai nepriklauso“, būtų absoliučiai ir jokiu būdu neįmanomas. Aišku, būtų galima paprieštarauti sakant, kad tam tikrų praktikų tie, „kam jos natūraliai nepriklauso“, neperims niekuomet. Pavyzdžiui, juk gėjų pora niekuomet nesusilauks palikuonių. Tačiau tokie prieštaravimai Butler požiūrį ne atmeta, o patvirtina, mat reprodukcija toli gražu nėra vienintelė heteroseksualių žmonių socialinės ar biologinės lyties apraiška ir seksualinė praktika. Esama daugybės tokių praktikų, kurias neheteroseksualūs žmonės visgi gali perimti, imituoti ar parodijuoti. Ši situacija tik dar labiau „išklibina“ heteroseksualumo tapatybę ir postuluojamą natūralią šios tapatybės vienybę.

Situaciją papildomai komplikuoja Butler pastebėjimas, kad tarp socialinės, biologinės lyties ir konkrečių geismo formų nėra jokio būtino priežastinio ryšio. Trumpai tariant, žmogaus biologinė lytis gali būti apibūdinama kaip vyro, jo socialinė lytis gali būti sunkiai nusakoma, o seksualinės praktikos tokios, kurios būdingos tiek heteroseksualiam vyrui, tiek heteroseksualiai moteriai. Šių variantų gali egzistuoti tiesiog begalė… Tokia patirtis heteronormatyvaus mąstymo suvokiama kaip radikali riba ir pastarajam tam tikra prasme netgi neegzistuoja, nėra įvardijama, o Butler siekia atverti bei išryškinti būtent tokią perspektyvą, pati nepasiūlydama jokio normatyvinio modelio, idant konvencionalios tapatybės formos nustotų šios drausminančios, atskiriančios, baudžiančios ir pašalinančios galios.

„Varge dėl lyties“ teigiama, kad dominuojanti heteronormatyvi praktika ir ideologija įsitvirtina bei gyvuoja stilizuoto kartotinio atlikimo pagrindu. Tai yra šiurkštus ir negrabus šio teksto pradžioje minėto performatyvumo principo apibūdinimas. Nors knyga skirta veikiau nužymėti gan abstraktiems mąstysenos principams, nei studijuoti konkrečioms situacijoms bei atvejams (jų esama vos keleto), tam tikrų klausimų ar netgi prieštaravimų, susijusių su performatyvumo principu, vis vien iškyla. Poststruktūralistinėje filosofijoje ir taip jau itin populiari bei reikšminga pakartojimo ar kartotės sąvoka Butler veikale tarsi akivaizdžiai funkcionuoja viename registre – tame, kurį apibrėžia konkrečiose visuomenėse gyvenančių konkrečių žmonių konkrečiai kartojamos diskursyvinės ir nediskursyvinės praktikos. Taigi, nors Butler atmeta raidos psichologijos teikiamus paaiškinimus apie lytiškumą ir seksualumą kaip ideologiją, nelabai aišku, kaip ir kodėl žmonių rasė (turint galvoje net gausybę nuokrypių) tokiu milžinišku reguliarumu vis „kartoja“ itin panašius, tiesiog neįtikėtinai panašius lytinės ir seksualinės raidos dėsningumus. Tokiu atveju reikėtų kalbėti apie kažkokią metafizinę „stilizuoto kartotinio atlikimo“ reikšmę, kuri būtų „įrašyta“ mums nežinomose giliosiose sociosimbolinės sistemos struktūrose, tačiau Butler to nedaro. Tad ką konkrečiai, kaip ir kodėl „kartoja“ į diskursyvinių darinių bei socialinės dramos lauką patekęs naujagimis? Iš viso to, ką sako Butler, atrodo, kad jis iš principo dar negalėtų būti laikomas turinčiu lytį in actu… na, nes tai juk diskursas socialinės dramos sūkuryje kūną seksualizuoja, erotizuoja ir galų gale iš kūno padaro „kūną“, jį „įkūnija“.

O tai, mano manymu, priveda skaitytoją prie esminio Butler veikalo prieštaravimo. Filosofė atvirai atmeta klasikinį epistemologinį diskursą ir tvirtina, kad „[...] neprivalo būti jokio darytojo už poelgio, kad darytojas yra vis kitaip sukonstruojamas poelgiu, poelgyje“ (p. 295). Taigi, patikslinant būtų galima teigti, kad „[...] substantyvusis aš pasirodo kaip toks tik per įreikšminimo praktiką, kuri siekia nuslėpti savo pačios veiklą, natūralizuoti savo padarinius“ (p. 298). Vadinasi, čia ir yra „tapatybės subversijos“ kulminacija, mat poststruktūralizmui būdingu tonu pareiškiama, kad tapatybė paprasčiausiai neegzistuoja. Butler netenkina netgi poststruktūralistinė psichoanalitinė „tapatybės subversija“, kurioje iš žmogiškojo subjekto paliekama „tuščia vieta“, tarpelis tarp smulkiausių elementariųjų diskursyvinių elementų.

Tačiau jos pozicija nėra be trūkumų, mat jei įrankio pasiėmimo veiksmą įgalina ne pasiimantysis, o gulintis įrankis (dar vienas Butler pavyzdys, šįkart, panašu, „heidegeriškas“), pati didžiausia paslaptis lieka tai, kas yra tas veiksmo agentas arba „dar nesantis subjektas“, kuriam guli įrankis? Kas yra tas kažkas, dar netapęs subjektu, kurį įtraukia ir formuoja, o galbūt kažkuria šio žodžio reikšme ir sukuria diskursų masyvai bei kartotinės praktikos? Dauguma Butler pateiktų pavyzdžių yra iš percepcinės patirties sferos, tad, kalbėdama apie neegzistuojantį iki įprasminimo subjektą arba „aš“, ji, ko gero, omenyje tikrai neturi vien spekuliatyvaus pobūdžio sampratos. Kaip konkrečiai, ne metaforiškai kalbant įmanoma neegzistuoti iki diskursyvinių ir nediskursyvinių įprasminimo praktikų, knygoje filosofė, deja, nepaaiškina. Galų gale neišvengiame klausimo: ar tai nėra pasekmė to, kad Butler bando kalbėti iš neįmanomos pozicijos arba iš tokios pozicijos, kuriai išsakyti mums vis dar trūksta atitinkamų lingvistinių konceptualinių resursų? Ar šie resursai gali būti sukurti? Žinome tik tiek, kad yra mąstytojų, kurie juos sukurti stengiasi iki šiol.