Eilės

 

Švytėjimas

 

                                     Išeik vilke iš beržyno

                                            Rūta žalioj

                                           Tavo akys kaip žvakelės

                                           Rūta žalioj

                                           Tavo dantys kaip šukelės

                                           Rūta žalioj

 

Tampu aušra

ir deglą švytintį praryja

dar ryto varpo

nenugąsdinta tamsa

dar viską reikia tyliai palaikyti

kol miestas bunda

bastėjos, miesto sienos ribose

kol bunda

                              mano sąmonė

                              ir kūnas

susijungia

ir aš tampu visa

 

dar viską reikia tyliai palaikyti

kol vilko žiotys veriasi –

galugerkly

šviesos įstrigęs kamštis švyti

kol mano lūpos atsivers

jau viską viską

kuo tikiu ką myliu ko bijau

sakyti

staugimas gausiai išsiverš

į jaunaties mėnulio blizgę

dantys kaip šukelės švyti

glaudžiu glaudžiuosi ir

matau

kad vartai atkelti

lyg atplėšta žaizda

 

juos pamatyti

galiu tiktai kitam atleidus

leidus pamatyti

kuo tikiu ką myliu ko bijojau

nebijau

mėnulio blizgėj baimės dantys

kaip šukelės. Švyti.

 

 

 

Alkakalnis. Vilkaduobės pieva

 

kažkas nutraukia

geriančios šaltiny

stirnos gyslą

kažkas atslūgsta

lyg vanduo

      lyg kraujas

            lyg gyvybė

bebrų užtvankos gerklėj

pasibaigė

ir nuo dabar

skaičiuoja mūsų erą

 

(tik vyksmas nesustojo tekančioj gamtoj)

 

nuskilusi

molinio indo šukė –

            gyventa

                       žiesta

                                dirbta

stirnelės griaučiai –

prie šaltinio buvo vilkas

 

(ar ji spėjo atsigerti?)

 

kažkas supylė kalną kepure

kažkas surado kalno viršuje duobelę

ir pasidėjęs vakare

kepurę ten

sėdėjo

 

kaukė tolumoj kažkas

ir temo

 

iš kalno gilumos nugrimzdusiais varpais

aidėjo.

 

 

Kūčių naktį

 

 

I

 

spragsi žvakėj liepsna –

tai apvelka mama ugnis

šešėliais

tuos

kuriuos ateit paleis

 

žemgrindom

mano kūno ir sielos upėse

 

 

 

II

 

halas

mėnulio ritė –

viską kas tik atsiveria

regiu šiąnakt tavo proskynose

 

 

 

 

Pėdsakai, vedantys namo

 

Būgnas šildomas –

 

verkia

       dainuoja

                   kosti

ilgesius įsupa

dengia

permainų skaros

 

apardytos laikų

dylančios

viską dalančios

šilumas jau atidavusios

blausiai nuskarusios

 

guosti

renkasi mintys

susisiaučia skaron

bekūnė ramybė –

apie stogo dengimą

kitus namų ūkio darbus

 

girdint sniego plakimąsi

virš galvos

kaip žinot

ką jauti

ir ar laikas jau veikti

 

mus išmokė

laiką ne jaust

bet skaičiuoti

savęs nesiklausyti

abejot

 

 

 

●

 

 

klausantis

šylančio būgno tylos

ilgesį tolumoj dengia grįžimas

 

namo

 

veda būgno

ritmas

                   žingsnių girgždėjimas

iš medžioklės sugrįžtant –

parsinešti mirties neišmok

grįžk švarus

niekam nepažadėjęs

ko išeidamas nepalikai.

 

Veria ritmas

Ir auga

Ir plyšta.

 

 

 

 

Dėkingumas. Ir šaka atitinka šaknį

 

Mano mieloji bobute

aš matuojuosi sapnuose

tavo kapą

 

iš vaikystės pamenu tavo

ruošiamą sau įkapėm

tamsmėlynę suknią

ir giedamą kalną

 

ties kuriuo rinkaus kažkada

sau aš vietą

po šiuo žvaigždžių skliautu

 

nors negreit paskui susivokiau

už išsipildymus imti dėkoti

 

 

 

●

 

 

Kol nedėkoji

pasaulis tavy vis nesiplečia

kol nedėkoji

visatos ritmas sutrikęs

                       viskas laukia

kol iš savojo sapno nubusi.

 

 

 

●

 

 

Sapnuose aš semiuosi

bobut

tavo šulinio vandenį

kad pagaliau praregėčiau

 

taip arti tavęs taip panaši

tavosiose gyvenimo

                             gyslose

                             staklėse

                             dimuose

 

o tu man sakydavai

kad esu panaši in sau pačių

 

taip arti esu šio ir ano

pasaulio

taip girdžiu žingsnius ir buvimą

toj gryčioj

 

ir šaka šaknį vėl atitinka.

 

 

Gražutė. Apidėmės

 

Kuoliukas linijon įkaltas –

čia miškas tęsiasi lig ryto

 

sodybvietėj su šimtametėm liepom

lova tebestovi –

 

vietoj žmogaus

ant jos ąžuoliukas išdygo.

 

kitur – vietoj žmogaus

numiršta guoba

nupirktoj senoj sodyboj

 

ir šulinio velenui girgždant

amžiną vandenį semia

velionis kaimynas Vilčinskas.

 

 

 

 

Įsikūnijimas. Užkastos upės

 

Skiriu užkastiems Aušros vartų šaltiniams

                    ir kitoms užkastoms Vilniaus upėms

 

Ketvirtą gyvenimo dešimtį

man paaiškėja

kad nesutapo mano gimimas

su įsikūnijimu

o šitas miestas taip pat yra mano kūnas

 

lapų perdanga –

per mano takus

per Aštrųjį priemiestį

per užkastą upę

per kalno šaltinį

po betoniniu stadiono luitu

 

viską laikančios sijos

yra giliai manyje

jų prasmė –

laikyt mano kūną

kuriame esu gyva

kaip sielos upėje

 

kito buvimo

kito tekėjimo (net jei po žeme)

kito skausmo –

tiesiog nebūna

 

skausmo kartelė –

kas gi ją pakelia

kas gi nustato ją?

 

upės nusitiesia

per mano kūną

plaukė ir išplaukė

žuvys kaip dukterys.