Poezijos vertimai

Meilės eilėraštis

 

Tokia bejėgė, tokia švelni tau atrodo, kai miega.

Slapta pradedi sėlinti, atsargiai ir lėtai,

Žinai, kad triukšmas bet koks gali išduoti,

Kad joks judesys tavęs nepaslėps. Labai arti

Esi, labai arti, manai, dar tik minutė,

Dar tik milimetras, kai lyg įspėta pasimuisto ir

Atmerkia kairę akį.

Nusivylęs, kad nepavyko, pažvelgi į lėliukę

Ir net negalvoji, kad į tave žvelgia

Uodas nuo revolverio vamzdžio galo. Šitaip ilgai

Nejudėdami žvelgiat viens į kitą, kol galiausiai pradedi tarti.

Tada išgirsti, kaip jos širdy nusispaudžia gaidukas,

Ir oras jau įkaitęs devynių šūvių ugnim.

Sužeistas susivaldai, tavo judesiai tvirti,

Apsisuki prieš ją, į ją vėl pažvelgi, tuomet

Mechaniškai tau smakras nukąra. Iš burnos

Į tave pažvelgia šimto penkiasdešimt penkių milimetrų haubica,

Stebi, kaip išsigandus ji prie sienos glaudžias, ir

Tada – Ugnis! Ugnis! Ugnis! Ugnis! iššauni,

Dar kartą ir dar, kol

Dėl dūmų tirštumo nebematai jau nieko.

Įjungi savo lazerio radarą: raudona

Rubino žvaigždutė tau švilpdama iš nugaros artėja.

Skubiai apsisuki, bet ji tave pralenkia,

Ir tarp jos krūtų beprotišku greičiu tau

Priartėja milžiniškas metalo tankas.

Akimirksniu perimi ataką ir įsakai

Savo kariui pakelt naikintuvą,

Kai ji jau siūbuoja klubais,

Kad atakuotų tave atominių laivų regata.

Šitaip kovojat visą dieną ir naktį, kol tarp

Degančių paklodžių ir tuščių kulkų atgulat numirę,

Du kūnai, kuriuos lyg Bacho fugoj

Ilgais lediniais peiliais tik meilė dar glosto.

 

 

Meilė

 

Leidai pasauliui likti pasauliu

Ir atrodė, kad stebuklas įvyko,

Paslaptingas švytėjimas viršuj neužgeso,

Net, atrodo, ryškesnis

Tapo, gilesnis, artimesnis žmogui.

Žmonės, lyg didžiulė vasaros upė,

Gatvėmis tekėjo, teliūskavo ties

Vitrinomis ir bankais, vieni į kitus atsimušdami,

Praregėdavo, lyg žaidime atsitraukdami, pasekė kitus,

Kartu nusiplėšė drabužius,

Nuogi bei ramūs liko prieš tavas akis,

Kai kitą akimirką, išvirkščiai apsirengę,

Kyšant siūlėms ir užtrauktukams, bangavo toliau

Ir tapo tuo, kas buvo visad.

Tada sužinojai, kad stebuklas neišvengiamas

Ir amžinas tapo, o jo nebuvimas lemtingas.

Žinojai, ir niekas tavęs įtikint negalėjo,

Kad į jį nepanirtum, išsiliejantį ir siaurėjantį,

Kad pabaigoj, vidur milijardų

Juodų, baltų, raudonų, geltonų kūnelių tirštos šviesos,

Jis tave savy atpažintų.

 

 

 

Tuoktuvės

 

Tada pagaliau suartėjom.

Nieks negalėjo nutraukt susitikimo.

Nieks negalėjo sutrukdyt akių užsivėrimo.

Nuo jaunikio ir nuotakos prieš pirmą tuoktuvių bučinį

Galilėjos Kanoj, nuo akimirkos, kai po neono šviesom

Gimdymo namuos virš gimdymo stalo užsiveria žirklės,

Kad dvidešimto amžiaus ištekėjime perpjautų bambą,

Sukurtų perėjimą į pasaulį tarp mamos ir sūnaus.

 

Dviese buvom su tuo, kai buvom dviese, tapom vieniu.

 

Sumažinti svorį, pasiduoti,

Būti kažkuo kitu: girdisi smūgis, žaidimas druskuotų

Oro pūslių aplink tavo skruostus, astraliniai garsai,

Kurie laukia giliai tamsoje, vėliau pirmas judesys,

Kojų ir šviesos poslinkis, šviesa virš lygumos, šviesa,

Per kurią kritai ir į kurią tave veda,

Tave, jaunikį, į antrą bučinį Galilėjos Kanoj.

 

Atsisukau. Nieko nebuvo už manęs.

Nieko šalia manęs. Vienas, visiškai vienas,

Be visko, kas mane kadais ko išmokė,

Be visko, ką esu kada gavęs.

Vienas, visiškai vienas, plaukiantis po Karten Strasse,

Žemyn, operos link: jūra nebuvo niekada anksčiau,

Niekada vėliau tokia skaidri,

Virš manęs čirškė balandžiai ir plasnojo lengvi žodžiai,

Šviesūs žodžiai, žodžiai lyg rugiai, lyg duona.

Saulė aukštai pakilo Galilėjos Kanoj,

Ir tada aš vienas, visiškai vienas, žinojau, kad plauko po vandeniu

Kažkas kitas mano kūnu, kad kažkas kitas

Mano galūnes judina, nekaltus berniuko delnus ir pėdas

Tarp jūros kristalų ir žydrumos atsargų.

Vienas, visiškai vienas: leidau jam mane plukdyti,

Atgal aukštyn, ištakų link; nieko negalėjau sutrukdyti

Jam manyje, manyje jam,

Ir nieko nebuvo daugiausia, ką aš

Galėjau kada nors padaryti.

Pasidaviau jam ir tik klausiau,

Kaip jis mėgdžiojo mane tarp gatvės muzikantų

Nugara Grabeno link.

Ten atvėriau akis ir sudėjau lūpas

Trečiajam bučiniui.

 

Atvėriau akis:

Tu buvai tas, kuris mano kūnu plaukė po vandeniu.

Tu judinai mano galūnes, mano vaikiškus delnus,

Mano pėdas, kaip tąkart, kai bėgau per rugienas,

Ir kažkas kitas bėgo mano kūne.

 

Buvau aštuonerių ar devynerių,

Ugnis niekada anksčiau, niekada vėliau

Tokio aukso neregėjo, šimtmečių alchemikų

Svajonės, vargšų vyrų, susimąsčiusių savo

Vidurnakčių kambariuos, išlietas jis buvo šiuose

Hektaruose, kurie žeidė Dievą savo raminančiu grožiu.

Ir aš bėgau. Bėgau per ugnį.

 

Tūkstantmetį jau buvom pakeliui. Sala buvo

Apgyvendinta tik mumis ir iš toli

Atrodė, artinas migla.

Balti, nutrinti akmenys daužėsi po mūsų pėdom,

Ir buvo taip, lyg žengtume liaunais

Vaikų delnais, kurie sujungė žemes

Lietui iškviesti.

Paskui juos apžiūrėjom.

Tai buvo avys, baltos avys, pririštos kairėm kanopom

Prie medžių, dešinėm prie mirties.

Baltas avis apžiūrėjom, kai migla ir tave užliejo,

Ir vienas ėjau, visiškai vienas prieš

Pakvaišusias avių akis, atvertas svečiams,

Liūdnas akis, akis, kurių bijojau,

Kad neiššoktų ir neperkąstų

Rugio stiebo manoj gerklėj.

 

Niekas, net jūra šitaip neverkia,

Kaip verkia tie, kurie miršta gyvi.

 

Buvau aštuoniolikos ar devyniolikos,

Kai jas pastebėjau horizonte.

Atėjo lyg migla. Migla Galilėjos Kanoj.

Migla virš medicinos seserų šūksmo

Ir motinos klyksmo, kai migla praryja

Jos vaiką, jos sūnų, bambagyslės pabaigoj.

Dvidešimto amžiaus pabaigoj.

Aštuoniolikos ar devyniolikos buvau.

Avių bliovimas negalėjo pralenkti didelių

Peilių bliovimo, kurie kirsdina už užvertų durų.

 

Tai buvo kombainai, metalo Kiklopai akimis,

Blizgančiom kraujuos. Akimis,

Kurios atėjo svečiuos valgyti karvių mėsos.

 

Bėgau. Bėgau prieš juos, tolyn nuo jų.

Buvau visiškai laisvas, bet kiekvienas žingsnis

Nuo tada mane žeidė, viskas, ką priliečiau,

Mane tada žeidė.

 

Kiklopai geležiniais dantim, sumalusiais teisybę.

Elegantiški Kiklopai, Kiklopai, kurie naktinių

Barų oranžinėse šviesose

Savo laisvę perkasi.

 

Sumažinti svorį, pasiduoti,

Būti kažkuo kitu, tiek kartų tave žeidžiau,

Tiek kartų perėjau, ėjau prieš,

Šliaužiau kuo arčiau į tavo sapną.

Tiek kartų, kol tave pamačiau.

Buvo kažkas kitas tavo vietoj,

Tas kitas, kuris mus maitina ir migdo,

Kuris paguldo karūną iš elektrodų tarp mūsų plaukų,

Kai sėdim elektros kėdėje, laukdami,

Kad kas akimirką mus iš naujo nužudytų prisiminimų banga.

 

Atvėriau akis ir mačiau tavas akis, mama.

Tavas akis. Iškasė tau jas gyvieji iš tėvo ertmių, ir delnai,

Iš kurių mane stebėjai, siekė iš televizoriaus

Ekrano ir man juos pasiūlė.

Pasiūlė man juos, na, pasakė,

Na, priimk, kas nesi, pasakė,

Būk, kas esi.

 

Rugiapjovės šypsojos, mama, šypsojos,

Kai joms išdūriau akį.

Buvau aštuonerių ar devynerių,

Ugnis niekada anksčiau, niekada vėliau

Tokio aukso neregėjo, šimtmečių alchemikų

Svajonės, vargšų vyrų, susimąsčiusių savo

Vidurnakčių kambariuos, išlietas jis buvo šiuose

Hektaruose, kurie žeidė Dievą savo raminančiu grožiu.

 

Migla mus užlieja, mus, vienus, visiškai vienus,

Užlieja migla, ir kai mus užlieja, kai

Iš naujo paskęstam po plokštuma, matome

Vienas kitą miegant kitame,

Matome Kiklopus ramiai miegant tarp rugių,

Matome miegant piršlius prieš padengtus stalus,

Miegant gydytojus miegančių ligonių lovose,

Matome pavargusius vyrus miegant tarp užnuodytų jų vaizduotės

Suvirinimų, ir tada, kai matome,

Kaip jūros dugne ramiai miega avys,

Kaip ant jų baltų pūkų krinta išmintingas, tūkstantmetis lietus,

Ir tada dar matom, kaip visiškai susiliečia mūsų nosys,

Kaip minkštai pasitrina mūsų skruostai,

Kaip pamažu užsiveria mūsų akys,

Ir keturių lūpų ugnis susideda bučiniui.

 

 

Iš: Aleš Šteger. Kašmir. Ljubljana: Nova revija, 1997

Vertė Kristina Tamulevičiūtė