ZBIGNIEW HERBERT

Poezijos vertimai

Zbigniewas Herbertas (1924–1998) – vienas iškiliausių praėjusio amžiaus antrosios pusės lenkų rašytojų, poetas, eseistas, dramaturgas. Pasak Eugenijaus Ališankos, „Herberto žvilgsnis krypo į praeitį, atmintį, tradiciją ir kultūrą. Jis kalbėjo mirusiųjų lūpomis; nebėgo nuo dabarties, tik mėgino surasti praeities ir dabarties bendrą vardiklį, ir tai jam išties pavyko“ (iš lietuviškos Herberto eilių rinktinės „Dvejojanti Nikė“ (2001, sudarė ir vertė E. Ališanka) įvadinio straipsnio).

Čia spausdiname iki šiol dar neverstų eilėraščių iš pirmosios Herberto poezijos knygos „Šviesos styga“ (Struna światła, 1956) vertimus.

 

 

Užrašas

 

Žvelgi į mano rankas

jos trapios – sakai – kaip gėlės

 

žvelgi į mano lūpas

per mažas ištarti: pasaulis

 

– geriau supkimės akimirkų laivėje

gerkime vėją

ir žiūrėkime kaip blausiasi mūsų akys

vysmo aromatas yra pats gražiausias

o griuvėsių vaizdai sukelia nejautrą

 

manyje yra ugnis kuri mąsto

ir vėjas gaisrui ir burėms įpūsti

 

mano rankos nekantrios

galiu

draugo galvą

nulipdyti iš vėjo

 

vis kartoju eiles kurias norėčiau

išverst į sanskritą

ar piramidę:

 

kai išdžius žvaigždžių šaltiniai

mes šviesime naktims

 

kai suakmenės vėjas

mes judinsime orą

 

 

Apolonui

 

1

 

Žengei apgaubtas akmeninių apdarų šlamesio

metei laurų šešėlį ir spindesį

 

alsavai lengvai kaip statulos

o žengei kaip gėlė

 

į savąją įsiklausęs giesmę

lyrą kėlei į tylėjimo aukštį

 

nugrimzdęs savyje

vyzdžiais baltais kaip tėkmė

 

akmeninė

nuo sandalų

iki kaspino plaukuose

 

išgalvojau tavo pirštus

tikėjau tavo akimis

bestygis instrumentas

rankos be delnų

 

grąžink man

jaunatvišką šūksnį

ištiestas rankas

ir mano galvą

milžiniškame susižavėjimo pliumaže

 

grąžink mano viltį

o tylinti balta galva

tyla –

įskilęs kaklas

tyla –

užlūžusi giesmė

 

 

2

Pirmõsios jaunystės dienos

aš kantrus naras nepaliesiu

išgaudau dabar tik

sūrius suskeldėjusius torsus

 

sapnuojasi man naktimis Apolonas

žuvusio perso veidu

 

klaidinančios yra poezijos pranašystės

viskas buvo kitaip

 

kitoks buvo poemos gaisras

kitoks buvo miesto gaisras

didvyriai negrįžo iš žygio

nebuvo didvyrių

išgyveno nevertieji

 

ieškau statulos

nugrimzdusios jaunystėje

 

teliko tuščias cokolis

formos ieškančio delno pėdsakas

 

 

Šventikas

 

mirusių religijų garbintojams

 

Šventikas kurio dievybė

nužengė į žemę

 

sugriautoje šventykloje

parodė savo žmogiškąjį veidą

 

bejėgis šventikas

kuris iškeldamas rankas

žino jog iš to nei lietaus nei skėrių

nei derliaus nei griausmų

 

– kartoju sudūlėjusią giesmę

su tuo pačiu susižavėjimo

užkeikimu

 

per kaklą kylantį iki kankinystės

suduoda plokščias pašaipūno delnas

 

mano šventą šokį prieš altorių

mato tik šešėlis

vaikpalaikio gestais

 

– o vis dėlto

pakeliu akis ir rankas

užtraukiu giesmę

 

ir žinau jog aukų dūmai

kylantys į šaltą dangų

supina kasą begalvei

dievybei

 

 

Architektūra

 

Virš arkos lengvos –

antakio akmeninio

 

sienos

nesurauktoje kaktoje

 

languose džiugiuose ir atviruose

kur veidai vietoj pelargonijų

 

kur labai tikslūs stačiakampiai

greta svajojančios perspektyvos

 

kur ornamento pažadintas

šaltinis trykšta tyliame plokštumų lauke

 

kur judesys ir ramybė linija ir šūksmas

virpantis netikrumas paprastas aiškumas

 

tu esi ten

architektūra

menas iš akmens ir fantazijos

 

ten esi groži apsigyvenęs

virš arkos lengvos

kaip atodūsis

 

sienoje

savo aukščiu blyškioje

 

ir lange

stiklu ašarotame

 

aš akivaizdžių formų tremtinys

giedu tavo sustingusį šokį

 

 

Pažiūrėk

 

Žydruma šalta kaip akmuo į kurį galanda sparnus

angelai iškilūs ir labai nežemiški

žengdami spindesio pakopomis ir šešėlio grindiniu

leidžiasi lėtai į prasimanytą dangų

tačiau po akimirkos išnyra dar blyškesni

kitoje dangaus pusėje kitoje akių pusėje

Nesakyk kad tai netiesa kad nėra angelų

panirusi savo tingaus kūno kūdroje

tu kuriai viskas regisi tavų akių spalvos

pasisotini pasauliu – blakstienų pakrašty

 

 

Virpa ir banguoja

 

Virpa ir banguoja nerimastingai

milžiniška mažų planetų erdvė

kuri kaip jūra mane praris

 

įstrigę pulsuose sekundmačiai

kaip malūno ratai šiltame kraujyje

apsuka metus labai greitus

 

į šiaurę šaukia nebyli rodyklė

virš tamsaus vandens srauni tėkmė

po debesų ir dangaus laikinumu

 

raukšlėje paslėpk netolimą mirtį

kaktomuša jai kelio neužtversi

į dykumą susigers mintis ir kraujas

 

iš atomų taškų plaukų kometų

kuriu sudėtingą begalybę

po Akvilono pašaipomis

uostus trapiai būčiai statau

 

 

Arijonas

 

Štai jis – Arijonas –

heleniškasis Caruso

antikinio pasaulio koncertmeisteris

vertingas kaip vėrinys

ar veikiau kaip konsteliacija

dainuoja

jūros bangoms ir audinių pirkliams

tironams ir mulų varovams

tironams juoduoja ant galvų karūnos

o sklindžių su svogūnais pardavėjai

pirmąkart apsiskaičiuoja savo nenaudai

 

apie ką dainuoja Arijonas

to tiksliai nežino niekas

svarbiausia tai kad jis grąžina pasauliui harmoniją

jūra švelniai sūpuoja žemę

ugnis kalbasi su vandeniu be neapykantos

to paties hegzametro šešėlyje guli

vilkas ir elnė vanagas ir balandis

o kūdikis užsnūsta liūto karčiuose

kaip lopšyje

žiūrėkit kaip šypsosi žvėrys

žmonės minta baltomis gėlėmis

ir viskas taip gerai

kaip pradžių pradžioje

 

tai jis – Arijonas

vertingas ir daugkartinis

galvos svaigimo kaltininkas

stovi vaizdinių sūkury

turi aštuonis pirštus kaip oktava

ir dainuoja

 

O kai iš žydrumos vakaruose

išsiveja švytintys šafrano siūleliai

artėjančios nakties ženklas

Arijonas mandagiu linktelėjimu

atsisveikina

su mulų varovais ir tironais

pardavėjais ir filosofais

ir sėda uoste ant prijaukinto delfino

keteros

 

– iki pasimatymo –

 

koks gražus Arijonas

– kalba merginos –

kai išplaukia į jūrą

vienišas

su horizontų vainiku ant galvos

 

Vertė Žilvinas Norkūnas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.