Poezijos vertimai
Roberto Bolaño (tikr. Roberto Bolaño Ávalos, 1953–2003) – žymus čiliečių prozininkas, poetas, eseistas, vienas reikšmingiausių savo kartos Pietų Amerikos rašytojų, daugiau nei dvidešimties knygų autorius. Svarbiausios iš jų – Rómulo Gallegos premija (savotišku ispanakalbių šalių „Bookeriu“) apdovanotas romanas „Pašėlę detektyvai“ (Los detectives salvajes, 1998, liet. 2013, vertė Alma Naujokaitienė) ir pomirtinę pasaulinę šlovę pelnęs 5 dalių romanas „2666“ (2004), taip pat poezijos rinktinės „Romantiški šunys“ (Los perros románticos, 1993) ir „Trys“ (Tres, 2000). Nuo 1977 m. Bolaño gyveno pajūrio miestelyje prie Barselonos, kur dienomis dirbo nekvalifikuotus darbus, o naktimis rašė; ypač karštligiškai paskutinius 12 gyvenimo metų, kai jam buvo diagnozuota sunki ir progresuojanti hepatito forma.
Dvidešimtmečio autoportretas
Aš pradėjau kelionę, sekiau paskui minią ir niekad nežinojau,
kur ji gali nuvesti. Buvau išsigandęs,
man suko pilvą ir svaigo galva:
maniau, kad tai dėl šalto mirusiųjų oro.
Nežinau. Aš pradėjau kelionę, galvodamas, kad gaila
būtų taip greit išvykti, bet tuo pat metu
išgirdau tą mistišką įtikinantį šauksmą.
Arba išgirsti jį, arba ne, o aš išgirdau
ir vos nepravirkau: siaubingas garsas,
užgimęs ore ir jūroje.
Skydas ir kalavijas. Bet tuomet
įveikęs baimę aš pradėjau kelionę, priglaudžiau
savąjį skruostą prie skruosto mirties.
Negalėjau užmerkti akių ir nematyti
to keisto spektaklio, lėto ir keisto,
nors vykstančio šioje prabėgančioje realybėje:
tūkstančiai vaikinų, tokių kaip aš, švariai nusiskutusių
ar barzdotų, bet visi iš Lotynų Amerikos,
skruostas prie skruosto su mirtimi.
Taurimos Bunkutės nuotrauka
Godzila Meksike
Klausyk įdėmiai, sūnau mano: bombos krito
ant Meksiko miesto,
bet niekas to nepastebėjo.
Gatvėmis ir pro atvirus langus
vėjas nešė nuodus.
Tu buvai ką tik pavalgęs ir žiūrėjai
filmukus per televizorių.
Aš skaičiau gretimame kambaryje,
kai supratau, kad mirsime.
Nepaisydamas svaigulio ir pykinimo,
nusigavau iki valgomojo, ten radau tave ant grindų.
Apsikabinome. Paklausei manęs, kas nutiko,
aš nepasakiau, kad esame mirties programoje,
tik ketiname pradėti kelionę,
dar vieną, kartu, nebijok.
Kai išėjome, mirtis net
neužmerkė mums akių.
Kas esame? Po savaitės ar po metų manęs paklausei.
Skruzdės, bitės, klaidingi skaičiai
didžiojoje sugedusioje lemties sriuboje?
Mes esame žmonės, sūnau mano, beveik paukščiai,
viešieji ir slaptieji herojai.
Šaltakraujai detektyvai
Sapnavau šaltakraujus detektyvus iš Lotynų Amerikos,
besistengiančius nesumerkti akių
vidury sapno.
Sapnavau siaubingus nusikaltėlius
ir įžvalgius tipus,
besistengiančius neįlipti į kraujo balas,
vos vienu žvilgtelėjimu ištiriančius
nusikaltimo vietą.
Sapnavau paklydusius detektyvus
išgaubtam Arnolfinių veidrody:
mūsų epocha, mūsų perspektyvos,
mūsų Siaubo modeliai.
Liza
Kai Liza man pasakė, kad mylėjosi
Su kitu senoje Tepejako sandėlio
Telefono būdelėje, maniau, kad mano
Pasaulis sugriuvo. Aukštas ir lieknas tipas
Ilgais plaukais ir ilgu peniu nelaukė
Ilgiau nei vieną pasimatymą ir giliai į ją įsiskverbė.
Nieko rimto, sakė ji, bet tai –
Geriausias būdas išbraukti tave iš savo gyvenimo.
Parmenidas Garsija Saldanja buvo ilgaplaukis ir
Galėjo būti Lizos meilužis, bet po kelerių
Metų sužinojau, kad mirė psichiatrijos ligoninėje
Ar nusižudė. Liza jau nebenorėjo
Miegoti su nevykėliais. Kartais ją sapnuoju
Ir matau laimingą ir šaltą Lovecrafto
Suprojektuotame Meksike. Klausėmės muzikos
(Canned Heat, vienos iš Parmenido Garsijos Saldanjos
Mėgstamiausių grupių), paskui pasimylėjome
Triskart. Pirmą sykį jis baigė manyje,
Antrą – man į burną ir trečią, vos vandens
Srovelę, plonytį žūklės valą, tarp mano krūtų. Ir viskas
Truko dvi valandas, pasakė Liza. Dvi blogiausias mano
Gyvenimo valandas, atsakiau kitame ragelio gale.
Vertė Simonas Bernotas
