IRENA RAMOŠKAITĖ

Michailo Šiškino logas

Michail Šiškin. Veneros plaukas. Romanas. Iš rusų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. V.: Vaga, 2013, 399 p.

Michail Šiškin. Veneros plaukas. Romanas. Iš rusų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. V.: Vaga, 2013, 399 p.

Michailas Šiškinas – Šveicarijoje gyvenantis penkiasdešimtmetis rusų rašytojas įstabiai mėlynomis akimis ir įskaudinto dvylikamečio veidu. Mūsų skaitytojams jis pažįstamas iš romanų „Laiškų knyga“ (2011, vertė Sigitas Parulskis) ir „Veneros plaukas“ (2013, vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė). Pastarasis, kaip prisipažįsta rašytojas, prasidėjo nuo motinos. Šios karta užaugo plakatų Родина-мать зовет fone… Motina – mokyklos direktorė – buvo nepaprastai principinga: sūnui neleido pasirinkti anglų kalbos, o šis nenorėjęs mokytis vokiečių (ja apskritai bausdavo silpniau besimokančius) – kad tik niekas nepagalvotų, jog teikianti pirmenybę sūnui. „Jeigu nebūčiau įstojęs į institutą, kuriame buvo karinė katedra, ji turbūt būtų išsiuntusi mane ir į Afganistaną“, – atsidūsta rašytojas vienoje esė.

Sulaukęs septyniolikos ir perskaitęs „Kolymos pasakojimus“ ir „Gulago archipelagą“, būsimasis rašytojas ištisus metus nesikalbėjo su motina ir net nustojo su ja sveikintis. Vėliau suprato, kad reikia atsiprašyti. Tačiau taip ir neatsiprašė…

Andropovo laikais motina išmesta iš darbo už tai, kad leido mokykloje organizuoti vakarą, skirtą Vladimiro Vysockio atminimui. Ji neišlaikė, susirgo ir mirė. „Ji norėjo nugyventi gyvenimą neprarasdama žmogiškojo orumo. Už tai ją paprasčiausiai sutrypė“, – sako Šiškinas.

Ciuriche ir Romoje rašytą romaną „Veneros plaukas“ (2002–2004) įkvėpė dienoraštis, kurį motina perdavė sūnui prieš paskutinę operaciją. Rašyti dienoraštį ji pradėjo mokydamasi baigiamojoje klasėje ir tęsė būdama pirmųjų kursų studentė – XX a. 4 deš. pab.–5 deš. pr. – vienu juodžiausių Rusijos istorijos laikotarpių, kai buvo vykdoma kampanija prieš kosmopolitus, dingdavo profesoriai… Motina pasakojo sūnui apie tuos baisumus… Tačiau dienoraštyje apie tai – nė žodžio. Jame tiek meilės laukimo ir laimės! Laimės dėl to, kad saulė, dėl to, kad draugės, dėl to, kad lietus… „Ėmiau rašyti apie tai, ką jaučiau ir supratau skaitydamas mamos dienoraštį. Taip gimė „Veneros plaukas“…“

Motina mėgo dainuoti ir klausytis Izabelos Jurjevos. Vėliau paaiškėjo, kad šis balsas iš plokštelių – dar gyvo žmogaus. Jurjeva gyveno ilgai – 100 metų – visą XX amžių. „Dainuodama vergams apie meilę, ji palaikė jų žmogiškąjį orumą“, – sako rašytojas. Žmogiškojo orumo tema – viena iš pagrindinių Šiškino kūrybos temų. „Ėmiau rašyti Belos prisiminimus ir dienoraščius. Ėmiau rašyti, norėdamas grąžinti jai gyvenimą“, – sako Šiškinas. Beje, pati Jurjeva nieko nepaliko: nei dienoraščių, nei memuarų. Tais laikais žmonės bijojo savo praeities – bet kokia smulkmena galėjo būti mirtinai pavojinga: praeityje įvykę susitikimai, žodžiai, laiškai. Praeitį naikino, stengėsi jos atsikratyti. „Knygos esmė – tarsi prisikėlimas iš kapo: štai ji lyg ir mirusi ir visi ją pamiršo, o čia jūs sakote: Lozoriau, išeik! Suprantate?“ (p. 79) Toks yra visos Šiškino kūrybos metasiužetas – galimybė pri(si)kelti per žodį.

 

Prasibrauti pro negyvų žodžių luobą

 

Neatsitiktinai visų Šiškino kūrinių centre – žmogus, dirbantis su žodžiais: rašantis memuarus, laiškus, dienoraščius, renkantis žodžių kolekciją ir pan. O romane „Veneros plaukas“ – tai vertėjas, „vertikas“. Šiškinui būdinga nuolatinė kalbos refleksija: „Buitis visada apsieidavo be žodžių: mykimas, jaustukai, citatos iš anekdotų ir kino komedijų.“ Tačiau ten, kur baigiasi žodžiai, baigiasi ir žmogus: „Žemės pakraštys anava kur, matote, kur baigiasi žodžiai“ (p. 345).

„Kremliaus kalbos ir gatvės, kuri kalba lagerių žargonu, šnekos prigimtis viena, – sako rašytojas. – Šalyje, kuri gyvena pagal nerašytą įstatymą – geresnius gultus užima stipresnis, – kalba adekvati tikrovei. Žodžius prievartauja. Žodžius gaidina. Tokiomis sąlygomis rusų literatūros kalba tampa gintimi. Žodžių salele, kurioje turi būti išsaugotas žmogiškasis orumas.“ „Gatvės, televizijos, laikraščių kalba, slengas, keiksmas – norėjosi nuo to pabėgti. Bet kur? Kalbą, į kurią tu nori išvykti, gali susikurti tik pats. Štai tuo aš ir verčiuosi – kuriu rusų literatūros kalbą.“

Žodžiai genda. Kiekviena nauja rašytojų karta ieško naujų žodžių, bando „prasibrauti pro negyvų žodžių luobą“. Gyva kalba, pasak rašytojo, – tai dualistinė priešybių vienovė, kurią sudaro косность (inertiškumas, rambumas, konservatyvumas), t. y. norma, ir косноязычие (švebeldžiavimas, nesklandus kalbėjimas, mikčiojimas), normos laužymas. Tik tokia kalba, rašytojo nuomone, sudaro „kodą“, kuris padaro įmanomą „vertikalią komunikaciją“. Tai, ką vadiname „dar vienu nauju romanu“, rašoma negyva, jau niekur nevedančia kalba. Kad parašytum „naujo tipo romaną“, reikia „praminti naują kelią, atrasti naują būdą sieti žodžius“. Tada rašymas tampa būties prasme, galimybe transformuoti asmeninį ir socialinį chaosą į kosmosą.

 

Ratilai vandeny

 

Toks yra ir „Veneros plaukas“ – pasak literatūrologės Majos Kučerskajos, tai „didis romanas apie kalbą, kuri meistro rankose plastiška ir klusni, kaip molis, ir geba sukurti bet kokią realybę, visada kur kas tikresnę ir patikimesnę negu tai, kas vyko iš tikrųjų“. „Veneros plaukas“ sudėliotas iš daugybės mikrosiužetų – vienų jų kontūrai ryškesni, kitus vos įmanoma įžiūrėti. Pagrindinis prasmę kuriantis teks-to vienetas romane – detalė ir rezonansas, kurį ji sukelia. Panašiai kaip knygoje „Balsas iš choro“ rašė Andrejus Siniavskis: „Tekstas kaip erdvinis uždavinys negali būti nei statiška aikštelė, nei viena kryptimi judanti juosta. Jis panašesnis į ratilus vandeny.“ Ryškiausiai romane skamba Jurjevos tema, ji susipina su vertiko, skaitančio dainininkės dienoraščius, kad galėtų parašyti apie ją knygą, meilės drama ir daugybės anoniminių pasakotojų, kurių pasakojimus jis verčia įstaigoje, tikrinančioje prieglobsčio prašytojų tapatybes, balsais. Šiškino pasakojimo strategija – interteks-tualumas: „Stengiuosi, kad kiekvienas mano tekstas taptų totaliu tekstu, kad jis apimtų visą kultūrą, visą literatūrą, kuri buvo iki jo.“ Romano struktūrą palaiko mitologemos, kurios skaitytojo sąmonėje asocijuojasi su žodžiu (slavų abėcėlės kūrėjai Kirilas ir Metodijus) ir amžina meile (Tristanas, Izolda, Dafnis, Chlojė).

 

Apie pavadinimą

 

Viena iš svarbiausių romano mitologemų – Venera, kurios vardas skamba ir kūrinio pavadinime. Tačiau pirmiausia tai floristinė metafora: Венерин волос, lotyniškai Adiantum capillus-veneris, lietuviškai „laumiaplaukis adiantas“. Jis ir yra tas žolynas papartynas, kuris apraizgo visą tekstą nuo pradžios iki pabaigos. Tekstą organizuojanti šaknis, iš kurios išauga romano prasmių laja, daugiaprasmis simbolis. Štai vertikas Romoje svarsto: „Pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia – piktžolė. [...] Adiantų genties žolynas papartynas. Veneros plaukas. Gyvybės dievas. [...] Žolynų žolynas. Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu“ (p. 393). Paskutinis romano sakinys – „Aš jums parodysiu žolyną papartyną!“ (p. 398) – originalo kalba skamba grėsmingai: травка-муравка (трава-мурава, мурава-трава), tai tradicinis rusų herojinio epo įvaizdis: мурава – „velėna, vešli žolė“, etimologų siejama su lietuvių „mauras, maurai“; трава kildinama iš *truti – „naikinti, nuodyti“. Gal tą chtoniškąjį pradą išties geriau būtų perteikęs „laumiaplaukis“? Adiantum capillus-veneris – травка-муравка – ne tik meilės ir gyvybės, bet ir mirties-(už)mir(š)ties simbolis. Ir nors Šiškino tekste vartojama mažybinė forma травкa-муравкa, šis įvaizdis išlaiko savo daugiaprasmiškumą, svarumą. Na, o „žolynas papartynas“ – iš vaikų folkloro, tradicinių prasivardžiavimų, plg. „Martynas papartynas“. Jo „šaknys“ kur kas trumpesnės.

Ir nors vargu ar įmanoma pasiūlyti geresnį variantą už papartį – esame tai aptarusios su vertėja: laumiaplaukį su paparčiu išties sieja ir botaninė giminystė, ir paslaptingumas (paparčio žiedo motyvas įvairių tautų folklore), ir sąskambis, – akivaizdu, kad čia susiduriame su natūralia riba, kurią nurodo Hansas-Georgas Gadameris, teigdamas, kad vertimas tėra lėkštinanti prasmės redukcija ir kad „joks vertimas negali pakeisti originalo“.

 

Susiorientuoti to, kas pasakyta, kryptimi

 

Geriausia, ką gali padaryti vertėjas, pasak Gadamerio, – tapti sakantis, t. y. „susikurti savyje begalinę sakymo erdvę, kuri atitiktų svetima kalba pasakyto erdvę“, o „…vertėjo uždavinys visuomet turi būti ne atvaizduoti pasakytą, o susiorientuoti pasakyto kryptimi, tai yra pagal jo prasmę, kad tai, kas sakytina, perteiktų savojo sakymo kryptimi“: „perteikti ne pasakyto autentiško raidiško prasme, o tai, ką kitas norėjo pasakyti“. Tuo gebėjimu susiorientuoti trykšta Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimas. Ir ją tikrai pagrįstai galime vadinti šio rašytojo alter ego Lietuvoje.

Šiškinui žodis, kalba – ne gatava matrica, o tai, kas gimsta kūrybos procese. „Veneros plauke“ daug rašoma apie žmogaus gebėjimą kurti žodžius: Izabelos dienoraščiuose randame virtinę įdomiausių vaikiškų etimologizavimų, pvz.: mama vadina dukrelę palaižūne, todėl ši sako „laižuvėlis“, o ne „liežuvėlis“ (p. 82) ir t. t. Kurdamas žodį, žmogus kuria ir naują tikrovę – mergaitė, susikišusi kojas į skėtį, klausia: „Klausyk, pusiau mergina, pusiau žuvis – undinė. O pusiau mergina, pusiau skėtis – kas? Aš atsakiau: „Undiskėtinė“. Ji užsikvatojo: „Pats tu undiskėtinė, aš – paraspjaudė!“ (p. 308) Pastarąjį pavyzdį Aušra Stanaitytė-Karsokienė visai nepagrįstai vadina savo, kaip vertėjos, pralaimėjimu: „Параплюйка – tai kalambūras pagal prancūzišką parapluie, kuris ir reiškia skėtį, o prancūziško žodžio pabaiga pagal skambesį maždaug sutampa su spjaudymąsi reiškiančiu rusišku veiksmažodžiu, be to, rusams, net nemokantiems prancūziškai, kyla reikiama asociacija su prancūziškos kilmės pasenusiu skėčio pavadinimu парасоль.“ Sunku pasakyti, ar čia reikėjo ir ką buvo galima daryti kitaip, tačiau vertėjos pasvarstymas labai įdomus, nes gerai iliustruoja rašytojo stilių: jo žodis užsimezga viename kontekste (kalboje, literatūroje, siužete), apsiveja jį, parazituoja, užgožia, tiesia ūglius į kitus kontekstus (kalbas, literatūras, siužetus), juos sujungia, eksploatuoja, vyniojasi toliau… Ar tik ne jis ir yra tas žolynas papartynas! За белым полем фабричная труба-небососка – „Gale lauko toli – fabriko kaminas dangožindis“ (p. 347–348). Pagautas ir perteiktas kontrastas: tradicinis folklorinis įvaizdis (plg. „Gale lauko toli trys berželiai stovi…“) ir dangų siurbiantis pramonės simbolis – taip sakinyje susiduria ištisi istorijos ir kultūros klodai.

Būtų labai įdomu, jei vertėja būtų išsamiau pasidalinusi įspūdžiais apie tautosakinių elementų vertimą: romane jų labai gausu, o knygą rašytojas apskritai baigia prirašydamas kelis puslapius patarlių. Vertėja ieško atitikmenų tautosakos aruoduose: в тридевятом царстве – „už devynių kalnų, devynių girių“ (p. 135). Arba pati sukuria analogą: Жаворонки, прилетите, студену зиму унесите, теплу весну принесите: зима нам надоела, весь хлеб у нас поела – „žiemužė mums pabodo, iššlavė duonelę iš aruodo“ (p. 83). Tai, ką vertėja vadina „pasivaikščiojimu stiklo duženomis ar įkaitusiomis anglimis“, iš tikrųjų yra taip talentinga, kad belieka cituoti ją pačią. Kalbu apie palindromų (iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę vienodai skaitomų frazių) vertimą. Šiškinas ima juos iš folkloro ir žaidžia tų beprasmiškų frazių prasme, eksponuoja ją kaip prasmingą. Taigi neįmanoma atliepti rašytojo pavartotų palindromų negausiais lietuviškais, tokiais kaip: „sėdėk užu kėdės“ ar „abu gaišo po šia guba“… Ką renkasi vertėja? „Įkvėpusi drąsos ar įžūlumo, pagalvojau, kokių formalių tradicinių kalbinių pokštų turim lietuviškai. Nusprendžiau imituoti lyg greitakalbes, lyg mįsles. Aišku, į vertimo nuostolius nuėjo tai, kad realiai tokių greitakalbių ar mįslių „Ponios pumpuras peiktinai pakrypęs. Vidur dvaro krūtys karo“ (p. 354–355) mes neturime, o autorius naudojasi tikru folkloru. Vis dėlto išlošiau panašius įvaizdžius ir kalbinio žaidimo užuominą.“

Žavi vertėjos skonis ir visumos pojūtis: ji kaskart kuria ne atskirą žodį, o ištisą muzikinį periodą su tik jam būdingu ritmu, asonansais, aliteracijomis: Мироколица синеснежна, скуласта – „Žemėpašalis melsvasniegis, prakauliaskruostis“ (p. 345); Небо – голь, погост – щемь – „Dangus – pliknuogis, kapinės – širdmauda…“ (p. 346)

Gerą vertimą puikiu vertimu daro platus stilių spektras, nuoseklus sunkiau pasiduodančio stiliaus perteikimas: štai kaip perteikta parodija, kurią autorius konstruoja gretindamas tradicinius senovės slavizmus – „aukštojo stiliaus“ poetizmus – su buitine ir šnekamąja leksika: Все чело в прыщах [...]. Ланиты – бледны, но предательски, в самый ненужный момент – свекольны. На устах после простуды герпес. [...] Перси – не больше подушечки для иголок – „Kakta prakilnioji spuoguota [...]. Skruostai rausvieji blyškūs, bet pačią netinkamiausią minutę – burokiniai. Peršalus ant lūpų žaviųjų pūslelinė. [...] Krūtys sirpiosios – ne didesnės už adatų pagalvėlę“ (p. 306). Iššūkis vertėjui – įvairių laikotarpių šaltinių citatos, pvz., Abakumo, XVII a. rusų religinio veikėjo ir rašytojo: Время приспе страдания. Подобает вам неослабно страдати – „Prieina eilia laikamus kentybės. Priguli jumus tapradėm kentėtie“ (p. 258); Даяй – хорошо поступает, а не даяй – лучше – „Duolioji – esi geras, nedoliuoji – dar geresnis!“ (p. 348)

Virtuoziškai perteiktas žodžių žaismas: И каждый – закладка. Я хотел написать «загадка» – „Ir kiekvienas iš mūsų – slapta blakė. Norėjau parašyti – slaptinga būtybė“ (p. 14).

Atskira tema – užslėptų literatūrinių asociacijų perteikimas. Pvz., originale – Рыбки уснули в саду. Птички уснули в пруду – tyčia supainioti įžymiosios Mozarto lopšinės žodžiai. Vertėja ima analogišką lietuviško vertimo vietą ir taip pat supainioja: „Rimsta ėriukai sode. Tyla bitelės garde.“ Lieka kankinanti abejonė, ar skaitytojas tikrai įžvelgs, kas čia įvyko. Juk tai nėra tokia žinoma lopšinės vieta kaip, tarkim, priedainis: „Saldų sapnelį sapnuok, miki, vaikuti, miegok…“ Ką tokiais atvejais rinktis vertėjui: išnašas puslapio apačioje, komentarus knygos gale? Vertėja renkasi aiškinti parafrazę kuo neskausmingesniu būdu: neblaškydama skaitytojo dėmesio, neatitraukdama nuo autoriaus teksto srauto… Pasak Stanaitytės-Karsokienės, visi esame „patyrę neigiamą komentarų pertekliaus efektą“… Arba, tarkim, žinomo Jesenino eilėraščio nuotrupa – irgi perkeista. Vertėja rado Sigito Gedos vertimą ir taip pat perkeitė. Ar tikrai šis didžiulis darbas tik Dievui ant garbės, kaip juokauja Aušra? Tikrai ne. Vienas Mozarto neišgirs niekada ir jokiom sąlygom, kitas – išgirs ir atpažins iš pusės frazės… „Juk ir rusiško Šiškino skaitytojai daug kur tik nujaučia, kad tai užslėpta citata, bet iš kur ir apie ką, nebūtinai tiksliai supranta. Svarbu, kad vertimas daro panašų poveikį kaip originalas“, – sako vertėja.

Vertimas pasižymi preciziškai tiksliomis ir glaustomis formuluotėmis – be šito nebūtų pavykę perteikti mikrosiužetų, tai vienas svarbiausių Šiškino stiliaus bruožų. Neretai šie siužetai būna sudaryti iš vieno dviejų sakinių, tačiau prieš skaitytojo akis – ištisa drama: …взял деньги у банка, дал другому банку, на тех наехали чечены, пришлось снова брать деньги, чтобы быстро обернуть – кинули – „…banke paėmiau pinigų, atidaviau kitam bankui, ten užgriuvo čečėnai, teko vėl imti pinigų, kad greitai prasukčiau – mane paliko, kaip stoviu“ (p. 95).

Kiek sunkiau sekėsi perteikti kalėjimo žargoną: Šiškinas net ir esė, interviu mėgsta pavartoti veiksmažodį опустить ar jo vedinius: …попал под суд, на зону, и там его опустили за то, что он был ментом – „atsidūrė teisme, zonoje, o ten jį nužemino už tai, kad buvo mentas“ (p. 56). Oпустить kalėjimo žargonu – „pagaidinti“, „padaryti gaidžiu“, o gaidys – „nuteistasis, priklausantis neformalios nuteistųjų hierarchijos žemiausiai kastai“ (Robertas Kudirka, Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas, Kaunas: Kitos knygos, 2012).

Rašytojo kalba nepaprastai turtinga. Būdingas autoriaus stiliaus pavyzdys – du frazeologizmai viename sakinyje: Петр достает с полки заплечных дел книжицу – и пошла писать губерния – „Petras nuo lentynos ima užnugario reikalų knygelę, na ir visa gubernija sujudo“ (p. 15). Заплечных дел мастер – kankintojas, budelis, tai – kankintojo knygelė. И еще скандируют лужеными глотками… – „Ir dar skanduoja alavuotomis gerklėmis…“ (p. 38) Луженая глотка – išverstagerklis (galintis ilgai laidyti gerklę) arba vilko gerklė (galintis daug išgerti).

Tiesa, kartais kyla abejonių dėl pasirinkto darybos modelio: Просто они хотят нравиться всем, вообще всем кругом и влюбить в себя весь мир, вплоть до последнего монтера! – „Tiesiog jos nori visiems patikti, visiems iki vieno, ir visą pasaulį įmylėti, imtinai iki paskutinio elektriko!“ (p. 160) LKŽ nurodyta: „įmylėti – pamilti, pamėgti, įgirdyti vaišinant“. Geriau būtų „įmylinti“ – kaip „įslaptinti“ (daryti slaptą), „įprasminti“ (suteikti prasmę). Argumentas už „įmylėti“ – tai, kad jis vartojamas Sigito Parulskio verstoje Šiškino „Laiškų knygoje“, – vertėja sakosi perėmusi šį žodį norėdama išlaikyti tęstinumą, o tai rodo pagarbą autoriui ir kolegai, nepaprastai atsakingą požiūrį į darbą.

Dar vienas kitas atsitiktinis dalykėlis, praleistas per neapsižiūrėjimą: Петр все на своем столе выравнивает, чтобы, как на параде, вроде как он начальник стола – принимает парад карандашей и зубочисток – „Petras ant savo stalo viską sulygiuoja kaip parade, sakytum koks stalo vadas – priima pieštukų ir dantų šepetėlių (= dantų krapštukų) paradą“ (p. 15); развелся за полгода до этой жидкой кашки на ветровом стекле, разгребаемой дворниками – „braukomos šlavėjų“ (p. 28) (= valytuvų; įdomi detalė, rodanti, kaip kinta kalba: 1983 m. išleistame Lemcheno žodyne siūlomas „valiklis“); комическая старуха – teatrinis amplua, todėl ушла из театра, потому что не хотела заканчивать комической старухой (p. 184) – ne „kaip juokinga senė“, o aktorė nenorėjo baigti karjeros vaidindama komedijose senes; выступал в анатомических театрах – „anatominiuose teatruose“ (p. 228) – t. y. prozektoriumuose; Пасху делала мама – „Velykinį pyragą kepė mama“ (p. 234), pascha – „saldus velykinis sūris“ (Lemchenas), ji nekepama; Закат червлен, расхристан – „Saulėlydis tamskruvinis, nukristuotas…“ (p. 345): расхристанный – suplėšytais ar atlapais drabužiais, susitaršęs. Lemcheno žodyne pateiktos tik šios reikšmės: „apšepęs, nušepęs, nevalyvas, apsileidęs“. Labiausiai kliuvo „užpakalinis išėjimas“: А потом еще сунули в задний проход черенок от метлы – „O paskui į užpakalinį išėjimą (= išangę, išeinamąją angą) įkišo šluotkotį.“

Lyginant vertimą su originalu, neįmanoma nesižavėti vertėjos gebėjimu įsivaizduoti, išstudijuoti ekstralingvistinę situaciją: бочок для умывания gali būti tiesiog „praustuvas, prausimosi bakelis“, tačiau epizodas vyksta Afganistane ir jame kalbama apie kareiviškus pokštus, kuriais bandoma įveikti mirtiną įtampą: „statinaitę su paplavomis virš galvos prie durų pakabino: duris atidarai ir viskas ant tavęs šliūkšteli“ (p. 46).

Kiekvienas vertėjas savo praktikoje susiduria su atvejais, kai galima „ir vienaip, ir kitaip“. Pavyzdžiui: На балконе перистая заря подняла локти, а в губах – петропавловская шпилька – „Balkone aušra plunksnota pakėlė alkūnes, o lūpose – smailus Petropavlovsko kulniukas“ (p. 103). Vaizdas brutalokas. Ir nors apie Petropavlovsko tvirtovę-kalėjimą tikrai galima pasakyti daug brutalaus, vis dėlto skaitant originalą vaizduotėje iškyla pakėlusi alkūnes besišukuojanti antropomorfiška būtybė su plaukų segtuku lūpų kamputyje…

 

Tai apie ką vis dėlto šis romanas?

 

„Veneros plauko“ autorius iš tiesų bando atsakyti į klausimą, kodėl motinos dienoraštyje neatsispindi visai šalia vykę šiurpūs nusikaltimai: „Visas pasaulis – nedaloma visuma, susisiekiantys indai. Kuo didesnės kur nors vienur nelaimės, tuo labiau ir smarkiau kiti turi būti laimingi. Ir stipriau mylėti, kad palaikytų šią pusiausvyrą, kad ji neapvirstų kaip valtis“ (p. 372).

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad autorius „programiškai“ bando palaikyti pusiausvyrą vaizduodamas džiaugsmo ir laimės akimirkas, tačiau jos atrodo pernelyg egzaltuotos ar net isteriškos – tai ne laimė, o veikiau puota maro metu. Todėl nieko keista, kad labiausiai erzina kaip tik „laimės“ epizodai… Jie nepakenčiamai sentimentalūs.

Pasirodo, norint sukurti „naujo tipo romaną“ neužtenka „naujo būdo sieti žodžius“: sakinio lygmeniu tai suveikia, o viso kūrinio – ne. Puiki kalba, vaizdo plastika, kontekstų erdvės – visa tai yra, bet vertikalusis ryšys neįvyksta. Nes niekas negali atstoti kūrėjo minties trūkumo.

Viktoras Pelevinas pajuokavo, kad iki šiol rusų rašytojai buvo Dievo ieškotojai, o Šiškinas esąs pirmasis „Dievo radėjas“ (богонаходитель)… Jis teigia supratęs „išmintį to, kursai siunčia tokias mergaites, kaip jo mama, į pasaulį, nepaisydamas, kokį pragarą mes iš jo padarėme: mergaitė taip trokšta meilės, kad kaip žvakutė apšviečia akliną tamsą…“ Vis dėlto šiame vaizdinyje dominuoja tamsa… Ir nors pats autorius linkęs apibūdinti „Veneros plauką“ kaip romaną apie gyvastingą meilės jėgą, galima pritarti literatūros kritikui Levui Danilkinui, kuris teigia: „Veneros plaukas“ – tai iš esmės romanas apie Rusijos neadekvatumą ir chtoniškumą; ir Šiškinas bene geriausiai moka vaizduoti prievartą, kurios persmelktas rusų gyvenimas.“

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.