Gyva

Mano tėtis jau baigia visai nuplikti – beaprašinėdamas tave. Skaitydama jo tekstus ir matydama jo ašaras, pažinau tave visai kitokią. Buvau maža, kai tu mirei. Net nelabai supratau, kad čia jau viskas, kad šioje žemėj tavęs daugiau nepamatysiu. Atsimenu, juokiausi per tavo laidotuves iš Povilo. Bažnyčioj, kaip šeima, buvom pasodinti ant suoliukų prieš karstą. O mes taip linksminomės. Su Milda leipom juokais: Povilas, ištraukęs pirštus iš pirštinės, vaidino berankį. Trečias man tai buvo kartas Veisiejų bažnyčioj per laidotuves. Prieš tavo karstą buvo pastatyta Velykų žvakė. O virš altoriaus, aukštai, buvo langas. Nuo visų juokų mane sekundei atitraukė neįtikimas vaizdas. Galėjau prisiekti, kad kai kunigas smilkė tavo karstą, žvakės liepsna neįprastai blaškėsi, tarsi kokia dvasia ar vaiduoklis, kurio mes negalim matyti, per liepsną būtų kilęs lango link. Pagalvojau tada, kad visada laki buvo mano vaizduotė.

O aš atsimenu tave kiek kitokią, nei mano tėtis aprašęs. Mano akimis, tu buvai kupina gyvybės ir pasitikėjimo savimi, prisirpusiomis krūtimis, seksualiais apvalumais pasižyminti moteris. Ar pameni, kad aš tave vadinau vardu? Juk močiute tapti tu buvai per jauna. Alė, sakydavau aš. Ir nelankei manęs iš pradžių, kai gimiau. Suprask, aš ne berniukas. Bet kažkokiu būdu ir mane sugebėjai pamilti, gal kiek savotiškai, bet, kiek atsimenu, mylėjai. Tavo juodi plaukai ir tamsi oda bei visad ryškiu raudoniu pateptos lūpos, skardus balsas, sportbačiai, džinsai, bliuzonas. Buvai pilna jaunystės. Atsimenu, plaukėm aš, tu ir mano mama Snaigynu, liepto link. Mano mama, jei pameni, nėra geriausia pasauly plaukikė, bet to apie tave tikrai nebūtum pasakęs. Atsimenu, patenkinta, besijuokdama demonstravai mano mamai, kaip vietoj vandeny moki suktis. Velnias žino, ar mama tikrai tada buvo sužavėta, bet man padarei tokį įspūdį, kad dar dabar viską matau, lyg tai būtų nutikę vakar.

Taip jau yra, kad gyvenime vis lieku antra. Mano tėvai augino draugės mergaitę. Kiekvieną kartą, kai vis noriu apie tai kam nors papasakoti ar parašyti, mane apima baisus pyktis. Jie ją prižiūrėjo, iki kol man suėjo 14. Ji buvo visur: pas mane namuose, pas senelius, ateidavo žaisti į kiemą su mano draugais. Suprask, sesuo, nors ne mano kraujo, ir net neįvaikinta. Turėjau užleisti jai savo lovą, žaislus, net savo tėvus jai užleidau. Mano tėtis neleidžia man valgyti ar gerti iš jo indų, tiesą pasakius, pageidautina, kad aš išvis jų neliesčiau. Suprask, aš labai purvina. Bet štai Norberta, kiekvieną kartą atėjusi pas mus į svečius, galėjo gerti iš jo puodelio. Man nebuvo leista rodyti kaprizų ar skųstis, o štai jai tas negaliojo. Per gimtadienius gaudavau tai, kas būtina. Striukę, kartais batus. Suprask, neturtingai gyvenom. Na, o mano mama gimtadienio proga jai padovanoja pliušinį šunį, kuris kainuoja 200 litų. Taip reikia suprast, kad ji tai neturi dviejų tėvų, o aš tai turiu, ar turiu teisę skųstis? Niekas nepastebėjo, kad ji mane terorizuoja, kad naudojasi mano baime nepatikti tėvams.

Kartą ją atsivežiau pas tave. Tu pastebėjai. Ji ir vėl žliumbė, kad kažko jai neduodu (atidaviau tau savo tėvus, ko dar tu iš manęs nori?), skambino į Vilnių savo tikrajai mamai ir skundėsi, kad aš ją skriaudžiu. Tu atėmei telefoną, pasakei, kad tai netiesa, kad Norberta mane šmeižia ir kad tu nebenori, jog ji čia būtų, kad rytoj ją įsodinsi į autobusą ir ji grįš namo. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad bent vienas žmogus šiam pasauly suvokia visą padėties absurdą ir neteisybę. Tikrai gaila, kad tada nieko nepasakiau, gali būti, kad tai supratau tik vėliau, bet pirmą kartą man kilo jausmas, kad pagaliau kažkas su manim pasielgė teisingai ir vis dėlto gal yra nors vienas žmogus, kuriam iš tikrųjų rūpiu. Nors dabar tai gal skamba juokingai, tuo metu tai buvo mano tragiška realybė, kurioje tėvai manęs nemyli, o myli svetimą vaiką, kuris miega mano lovoj, geria iš tėčio puoduko ir, tegul apsišika pasaulis, gyvena mano gyvenimą, o, suprask, aš tai juk purvina. Tu buvai prošvaistė. Ir nesakau, kad nuo tada viskas pasikeitė, bet pasidarė mažumėlę geriau.

Vis dėlto pirma nebuvau ir tau. Tavo pusseserės Aušros dukra Milda visgi buvo geresnė. Mano Mildutė, sakydavai. Ji buvo nepriekaištingos mergaitės pavyzdys. Mildutės kambary visą laiką – švara. Ji turėjo daug barbių ir visos jos prižiūrėtos. Mildutė šukuodavosi plaukus, visada nusipraususi, ne akiplėša, mandagi. Nors imk ir prie širdies dėk. Nuo Mildutės dvelkė ramybe, gėriu. Jei gerai įsižiūrėsi, prieš saulę jos oda auksu žiba, o akiduobėse briliantai. Ai, vos nepamiršau, Mildutės tobulumą rodė ir jos talentas piešti. Suprask, nupaišė ant mažo languoto lapelio flomasteriais nuspalvotas gėles. Aišku, šis menas buvo įrėmintas ir padovanotas seneliams, tau ir kitiems. Aš juk tokių gėlių neįstengčiau nupiešti. Matyt, viskas todėl, kad Mildai vaikystėj nuskuto galvą, kad geresni plaukai ataugtų, o man ne. Atsimenu, pradėjom rengti namą, atvažiavai ir tu jo apžiūrėti. Kažkaip išėjo kalba apie tai, kokią gi lovą man nupirkus. Aišku, tu jau žinojai, ko iš tikrųjų man reikia (kiek atsimenu, tu visada viską žinojai). Ogi buvo visiškai aišku, kad reikia dvigulės lovos, o jei vis dėlto nuspręstume pirkti viengulę, būtinai tada reikia ir ištiesiamo fotelio, juk reikia kažkur Mildutei miegoti.

Tais metais, kai gimiau, Alma Karosaitė išleido knygą vaikučiams „Mikė, Milda ir Matilda“. Aš irgi turėjau tą knygelę. Nežinau, galbūt tu niekada jos neskaitei. Kas rašoma apie Mikę, nepamenu, matyt, ne tai buvo svarbu. Atsimenu Mildos ir Matildos paveikslus. Matilda žiemą lauke valgo ledus ir apserga, o Milda juos valgo šiltai namuose, ji taip pat moka minkyti mieles ir kepti bandeles, o va toji ragana Matilda tingi rytais keltis, ką jau kalbėti apie bandelių kepimą. Visą laiką nekenčiau tos Mildos ir gailėjau Matildos. Matilda bent jau įdomi, bent nepataikauja senelei ar mamai. Ji nori ir valgo ledus lauke – tegu, jeigu jai taip patinka. Man irgi turbūt taip būtų patikę. Nu ir nemoka ji minkyti mielių, apsišikit visi su tom savo mielėm.

Tęsdama neišsakytas nuoskaudas, norėčiau paminėti dar kelis dalykus. Pameni, kažkuriais metais davei mums, vaikams, pinigų Rugsėjo pirmosios proga? Ar pameni, kad aš gavau 10 litų, o Milda 100? Ar pameni, kad paklausiau tada tavęs: „O kodėl man tik 10?“ Kiek pamenu, pasibjaurėjai šiuo mano klausimu, tavo veidas atsakė: „O tu turi kuo skųstis, tavo toks geras gyvenimas, o va Mildos tėveliams sunku.“ Kažkaip visi jau nuo seno nusprendę, koks gi geras tas mano gyvenimas. Na, jei dar negana, gal pameni tą laiką, kai Mildutei atėjo paauglystė. Maniau, kad numirsiu iš juoko, iš piktdžiugos. Nebe briliantai spindėjo akyse. Ji tapo be galo pikta, rėkdavo ant savo mamos, jautėsi per daug suaugusi kitiems šik-nas laižyti. Oi, kad būtum mačiusi savo veidą, kai Milda prieš nosį trenkė durim. Pasirodo, ir Mildutės gali būti visai įdomios. Atsimenu, pasikvietei tu ją tada pasikalbėti. Bet ką atiduočiau, kad niekada nebūčiau to girdėjus. Tada tu Mildai aiškinai, kad ji juk ne tokia kaip aš: „Mildute, gi tu visada buvai ir esi gera mergaitė. Negi tu nori būti tokia kaip Medeina? Tai ji tave veda iš kelio, o tu nebijok pasipriešinti jai, pasakyk, kad nenori ir tegul ji atstoja. Matai, kad Medeina pasiutus, drasko akis, nieko neklauso, neišauklėta, tu tai juk ne tokia.“ Turiu pripažinti, nežinau, kuri iš mudviejų buvo daugiau priėdusi velnių, gal ir tikrai aš. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Žinau, kad sunku patikėti ir galbūt vėl tau atrodo kvaila, bet tada pasijutau tokia įskaudinta ir nuvertinta, nuo to laiko mano jausmai tau negrįžtamai pasikeitė. Ir nors jau praėjo maždaug 7–8 metai, negaliu už tai tau atleisti. Kaip tu galėjai? Juk aš vienintelė tavo anūkė. Taip labai tau norėjau patikti.

Pati taip pat jaučiuosi labai kalta prieš tave. Buvau labai pikta, kai apsirgusi pas mus gyvenai. Gyvenom dviejų mažų kambarių bute, tų kambarių net durys neskyrė. Tu miegojai mano lovoj, o aš ant sulankstomos lovelės. Manau, nesupyksi, jei pasakysiu, kad buvai mėgėja pareguliuoti. Tu turėjai neįtikėtiną gabumą planuoti ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą. Gal kitų kiek labiau. Kartais iš to giminėj dar dabar pasijuokiame, bet nesupyk, nepiktai, tiesiog patraukiam per dantį, nors turiu pripažinti, kai tetukė su dėde pardavė butą ir išsikraustė gyventi į Sakniavą, būtų buvęs tikras chaosas, jei ne tavo sukurtas persikraustymo planas.

Tavo gyvenimas pas mus, Vilniuje, man tapo nebe juokai. Aiškinai, reguliavai, pykai ir vėl aiškinai. O paskui ir man prasidėjo paauglystė. Atsimenu, gąsdinai, kad Troja (mano šuo) dėl to, kad laiku neišvedu laukan, senatvėj nelaikys šlapimo, suprask, Reginutės šuniui taip buvo. O gal tu tikrai viską žinojai? Kokius trejus paskutinius gyvenimo metus Troja nelaikė šlapimo, myžo rūsy ir kiekvieną naktį į mano lovą. Galėjau būti geresnė, galėjau dažniau tave pakalbinti.

Atsimenu, kai gyvenom kartu mano kambary, tu naktį negalėdavai miegoti, nes tau labai skaudėjo, tu atsisėsdavai ant lovos krašto ir apsikabinusi pagalvę linguodavai. Girdėdavau tavo dejones. Po chemoterapijų grįždavai visa raudona (seniau, kai būdavai išgėrusi, tave išmušdavo panašus raudonis). Kurį laiką po to negalėdavai valgyti, ramiai sau sėdėdavai, kartais priguldavai. Velniškai pykai, kad tau taip atsitiko. Viskas prasidėjo tada, kai susirgai gimdos vėžiu, tada tas bjaurybė persimetė į tavo dailiąsias krūtis, vėliau į klubus, plaučius, paskui net ir į galvą. Tu tikrai neatsimintum, bet aš prisimenu: kartą, kai jau su mumis gyvenai name, viduriniame kambary, turėjau greitai išlėkti koncertuoti į vaikų namus Antakalny. Buvo mano telefonas išsikrovęs. Atsimenu, prietema, bet šviesos mes dar nejungėm, namuose buvom aš, tu ir Troja. Sėdėjai patamsy, savo kambary, Troja gulėjo tau prie kojų. Tu irgi nemėgai, kad liesčiau tavo daiktus, bet tada pasiūlei man savo telefoną, kad būtų įmanoma su manim susisiekti. Toks paprastas, bet ir toks įsimintinas pokalbis. Velnias žino, gal tikrai mane tu mylėjai. Norėčiau būti ne išėjusi į tą koncertą, o likusi su tavim, tokia vienui viena tam tamsiam kambary. Būčiau kaip Troja tau prie kojų prigulus, gal tau būtų buvę linksmiau.

Tavęs aplankyti tebuvau vieną kartą. Gulėjai slaugos ligoninėj. Atsimenu, jau tada viena akim nematei. Mes tau atvežėm akinius nuo saulės, o kodėl – nepamenu. Tada tu planavai savo laidotuves. Mano mamai aiškinai, kokio antkapio norėtum ir kaip turi būti parašyta tavo pavardė, rinkaisi suknelę. Tik dabar suprantu, kaip kraupu viskas ten buvo. Tavo palatoj gulėjo pamišusi moteris, kuri visą laiką su kažkuo kalbėjo. Atsimenu, sakei, jog tau linksmiau, kad ji čia yra: vis ne taip vieniša. Kai tave paguldė į Santariškes, niekada nebuvau užsukusi. Galėčiau teisintis, jog nelabai kaip buvo man atvažiuoti. Melas. Galėjau. Visokių siaubų girdėjau. Kaip tėvai pakaitom tau rankas masažuoja, nes nuo metastazių tau nutirpo pusė kūno, kaip tau dingo rijimo refleksas, o tu vis tiek bandei valgyti, paspringdavai, maistas patekdavo į plaučius. Kaip atvažiuodavo tavo brolis, kaip džiaugeisi jį matydama, kaip jis tau pasakodavo visokias istorijas, kad žmonės stebuklingai pasveiksta. Tu žinojai, kas tavęs laukia, bet, Dieve, tu taip nenorėjai mirti. Atsimenu, tą vienintelį kartą, kai tave aplankiau slaugos ligoninėj, tu man pasakei: „Žinai, Medeina, aš skaičiau, kad vėžys labiausiai paveldimas iš senelių anūkams, kokia tu vargšė, gausi mano ligą.“ Suprantu, kad buvo lengviau manyti, jog ne tau vienai tokia neteisybė atsitiko. Tai tu buvai vargšė. Sunykusi, plika, su kepuryte, visa tokia mažutė.

Naktį prieš tau numirštant su Norberta ir Troja trise nakvojom namie (vis šiokia tokia nauda iš tos Norbertos). Tėvai budėjo prie tavęs. Buvo liūdna ir baisu, bet atrodė neįtikima. Nesuvokiau, kad tu jau miršti. Mudvi su Norberta vėlai vakare išvedėm šunį į lauką. Gruodis jau ėjo į pabaigą. Visas kelias buvo padengtas ledu, šalta, kaimynų languose mirgėjo girliandos. Būtų buvęs gražus reginys ir gal net jaukus.

Kitą dieną tėvai trumpam grįžo namo – persirengti, nusiprausti. Sulaukėm skambučio, kad tu mirei. Įdomu, kodėl būtent tada, kai jie išvažiavo? Gal tiesiog sutapimas. Vėlai vakare važiavom į Nemenčinę, nes Troją tokie žmonės turėjo pažiūrėti, kol tave palaidosim. Buvo tamsu, labai šalta, kelią apsupusios didelės apsnigtos eglės. Labai panašu į vaizdą vaikystėj, kai žiemą važiuodavom pas tave į Veisiejus. Per tavo laidotuves pirmą kartą mačiau verkiantį tėtį, širdžiai nepakeliamas vaizdas. Mano akimis, jis visada buvo stiprus, nepalaužiamas, tvirtas vyras, o tada tik vienas berniukas, kuriam širdį drasko mylimos mamos mirtis. Jis tiek verkė, net ir balsu, aš maniau, kad turbūt neištversiu. Man buvo taip jo gaila, nors imk ir pažadink tave iš to karsto. Gulėjai su bordo suknele, bačiukais, skarelę užrišo, nes nuplikus buvai. Truputėlį juokinga: jie aprengė tave kaip tikrą močiutę, gal ir tavęs senatvė neaplenkė? Labai graži nuotrauka buvo pakabinta, iš jaunystės. Na ta, nespalvota, kur esi ilgais plaukais ir šypsaisi. Visiems tavęs buvo gaila, kiek daug gražių atsiminimų su tavim jie turėjo. Viskas pavyko pagal tavo planą. Ir antkapis, ir užrašas ant jo. Manau, liktum visai patenkinta. Norėčiau būt nesijuokus.

Kiek visko visko dar turiu tau pasakyti. Mano tėvams gimė sūnus. Samuelis Girius Bleizgys. Turbūt būtum iškart atvažiavus lankyti, juk berniukas. Labai geras ir mielas vaikas, nemaniau, kad jį taip pamilsiu. Tai viena gražiausių būtybių, kurias man teko matyti. Ir tau jis būtų patikęs labai. Žiemą nešioju tavo bordo raištį ant ausų ir odines pirštines. Jos kvepia Veisiejais, visai kaip ir tu, pušimis, Verniejum, čirvais, drėgme. Žinok, kad atsimenu tave besisukančią ežere, padažytom lūpom, juodais kaip smala plaukais, ir tenai, atminty, tu man tokia gyva, jog atrodo, kad tu tik išvykus, greit grįši. Dažnai sapnuoju, kad visą šį laiką pasislėpus gyvenai savo bute ir aš tenai tave aptinku, bute sklando aštrus „Very Valentino“ kvepalų kvapas, tu su raiščiu ant ausų ir su žaliu languotu skėčiu. Žinai, kada suprantu, kad tai tėra sapnas? Kai pamatau, jog tavo šypsenoj trūksta sidabrinio danties. Tada paaiškėja, kad tu vis dar mirus, o aš tiesiog miegu.