Giedančios pelės
Viskas, kas sukurta, kad ir paskutinę minutę, reikalinga, ir pelės. O jos alkanos dvidešimt keturias valandas per parą. Graužia nesaugiai padėtą maistą ir, atrodytų, ne maistą: kramto šaldytuvo durelių gumas, senus laikraščius, plonas skaitytas ir storas neskaitytas knygas, kvapnesnes plastmases. Sumanieji bendrapiliečiai nepakęsdami tokio begėdiško padaro sumanė pelėkautus, spąstus, slastus. Kai kurie kalba, esą nereikia vaikyti, naikinti ir kitų alkanų ėdrūnų, Viešpaties kūrinių: neaprišti obelyčių – tegraužie zuikučiai, negalabyti kurmių, tegul knisa kurmiaurausius, uodai tegul zyzia, musės įkyri, ieškodamos plonesnės kvapnesnės odos teropinėja erkės. Ar tikrai? Kurie teisūs?
Bet pelės pelės. Seniau tokių įžūlėlių pelių nesiveisė ar buvo mandagesnės. O dabar užspeistos kampelin blizgina išverstomis akelėmis, atseit hipnotizuoja. Mato – netikras katinas, aštrių nagų neturiu, nei pagausiu, nei prarysiu. Kadangi pirkioj suslepiu maistą, nepalikau kvepiančio graužalo, apkramsnojo šaldytuvo gumas, degtukų dėžutę (gal išbadėjusios ketino padegti namus?) ir nakties desertui išsirinko senovinį giesmyną. Supratau, būta ateisčių. O gal atvirkščiai – mokėsi giedot? Smulkiausiais skuteliais sukramtė vertingas giesmes su gaidomis, išskyrus porą. Matyt, nujausdamos savo tragišką ateitį, pasiliko „Giesmę prie mirusio“. Prisiprašė. Pridėliojau spąstų, pakabinęs kvepiančių lašinių odelių ir šalia likusios giesmės lapą. Tai – bičiulėms, susirinksiančioms gedėti ir apraudoti spąstuos gyvastį išleidusių. Neišdrįso susmulkinti dar „Švenčiausios Panos Marijos litanijos“. Nors tiek dievobaimingos. Pora pilkųjų nelaimėlių jau užvertė kojeles, dantų kirstukus pakabino. Džiaugsmo šokio nešoku, nes irgi nujaučiu – kova nebaigta.
Tad vis dėlto, ar prasminga kovoti su pilkakailėmis, ar nerūstaus Kūrėjas, ar nekeršys pelių globėjas, vyresnysis Pelėnas? Juk kažkoks tikslas buvo graužikus sukurti? Nesvarbu. Nesigraudinant alkanus reiktų visad pamaitinti. Patamsiuos aidint liūdnoms ir linksmesnėms giesmėms suruošt kuo gardesnę paskutinę vakarienę.
Jacques Hnizdovsky. Katinas. 1979
